Brazauskų šeima 1986 m.

XX a. 7–9 dešimtmetyje Lietuvoje būta ir daugiau įvairių katalikiškos ir tautinės orientacijos jaunimo grupių, būrelių, judėjimų (Eucharistijos bičiulių sąjūdis, žygeiviai, „Ramuva“ ir kiti). Šie judėjimai buvo persipynę, ir tai nestebina, nes katalikais save laikantys moksleiviai ar studentai norėjo susipažinti su savo etniniu paveldu, o nesiejantys savęs su Bažnyčia vis dėlto jautė trauką dvasiniams dalykams. Į šį savo šaknų – religinių ir tautinių – paieškų kontekstą įsirašo ir „Brazauskų mokykla“. Šiame straipsnyje bus pristatytas tik vienas iš jos aspektų – J. Brazauskų darbas su jaunimu.

Paskata imtis šios temos – medžiaga, esanti Lietuvos jėzuitų provincijos archyve, taip pat t. Jono Zubraus, SJ, turima medžiaga. Įvairių dokumentų atsiradimas jėzuitų archyve nėra atsitiktinis – Brazauskų gyvenimas ir darbai daugeliu svarbių gijų susiję su Jėzaus Draugija. Žinoma, archyvinių dokumentų neužteko. Teko kalbėtis su pačiais Brazauskų mokiniais. Labai svarbus informacijos šaltinis – kun. Kęstučio Rugevičiaus, kun. Algirdo Dauknio, Dalios Čiočytės, Vilijos Malinauskienės, Irenos Rimkevičienės, Ramūno Šulskaus, Eglės Jonaitienės, Vidmanto ir Juozo Valiušaičių, Daivos Karkockienės, Vandos Malinauskienės, t. Gintaro Vitkaus, SJ, prisiminimai (ir jo interviu spaudoje), taip pat Anelės Brazauskienės prisiminimų pagrindu parengta publikacija.

* * *

Juozas Brazauskas (1913–1993) ir Anelė Švabaitė-Brazauskienė (1918–2016) kilę iš Vilkaviškio apskrities. Mokėsi „Žiburio“ gimnazijoje, buvo ateitininkai, studijavo Vytauto Didžiojo universitete (Juozas – ekonomiką, Anelė – psichologiją). 1937 m. susituokė ir išvyko studijų į Prancūziją. Į Lietuvą grįžo 1939 metais. 1944 m. J. Brazauskas įkūrė Ateitininkų centro valdybą, kartu su kitais organizavo Lietuvos išlaisvinimo komitetą ir tapo vienu iš jo vadovų. Komitetas leido pogrindinę spaudą, partizanus aprūpino informacija, maistu, medikamentais. 1945 m. liepos 26 d. J. Brazauskas suimamas, bet tą pačią dieną iš NKVD pastato Lukiškių aikštėje pabėga ir toliau kaip „Feliksas“ vadovauja pogrindžiui. 1946 m. kovo mėn. vėl suimamas, kankinamas, nuteisiamas 10 metų lagerio ir 5 metų tremties.

Žmona Anelė su dukra Skaiste turėjo slapstytis. Gavo žuvusios Viktorijos Martišauskaitės dokumentus, o dukrą vadino Maryte Balsyte. NKVD manė, kad A. Brazauskienė nuskendo Nemune per potvynį, todėl jos nebeieškojo. 1955 m. grįžęs į Lietuvą, J. Brazauskas antrą kartą vedė savo žmoną, įsidukrino dukrą. Nuo 1959–1960 m. Brazauskų namuose Kaune pradeda burtis gyvenimo prasmės ieškantys jauni žmones, su kuriais J. Brazauskas kalbėjo apie religiją, filosofiją, Lietuvos istoriją, o žmona iš prancūzų kalbos vertė religinę, filosofinę ir psichologinę literatūrą. Iki pat nepriklausomybės atkūrimo Anelė Brazauskienė jo mokiniams buvo Viktorija (nors vadino ją „mama“ arba „teta“).

Brazauskų įtakos jaunimui prielaidos

Kas nulėmė Brazauskų pasaulėžiūrą ir jos įtaką jaunimui? Visų pirma jų priklausomybė Ateitininkų federacijai nuo gimnazijos laikų. Ateitininkais jie save laikė iki gyvenimo pabaigos. Tad akivaizdu, kad ir vadovavosi ateitininkų ideologija. 4-ajame dešimtmetyje ateitininkijoje įsitvirtino jaunieji katalikai intelektualai, išugdyti žymių katalikų visuomenės veikėjų – Ateitininkų federacijos vadų Stasio Šalkauskio, Kazio Pakšto bei Juozo Ereto. Jaunieji katalikai pasisakė už socialinės katalikybės įgyvendinimą, pagarbą asmeniui ir sąžinės laisvės principą, suformulavo šalies modernizavimo bei tautinio solidarumo stiprinimo programą.

1944 m. gruodžio mėn. suorganizuotas Lietuvos išlaisvinimo komitetas veikė kaip tik ateitininkų pagrindu ir vadovavosi Lietuvių fronto ideologija ir tikslais. Pasipriešinimas buvo grindžiamas jaunųjų katalikų taktika: atvirai nekovoti prieš galingesnį priešą, naudoti priešui priimtiną retoriką, slapta formuojant pasipriešinimo karkasą, kuris būtų panaudotas optimaliomis sąlygomis. Imponavo J. Brazausko įžvalgumas, ypatingi psichiniai sugebėjimai, optimizmas ir tikėjimas Lietuvos ateitimi. Kone visi Brazauskų mokiniai kalbėjo apie jo įtaigą, intuiciją, sugebėjimą hipnotizuoti tiek žmones, tiek gyvūnus.

J. Valiušaitis prisiminė, kaip J. Brazauskas, būdamas 5–7 metų, sutramdė baisų vilkšunį, įsijautęs į vilko vaidmenį. Daugelis Brazausko mokinių pasakojo, kad būtent J. Brazauskas demaskavo NKVD agentą Juozą Markulį, ir apie neįtikėtiną, kone stebuklingą, J. Brazausko pabėgimą iš NKVD rūmų Vilniuje 1945 m. Visi apklaustieji liudijo begalinį Brazauskų tikėjimą Lietuvos nepriklausoma ateitimi. D. Čiočytė prisimena: „Jie mus auklėjo Seimui, sakydami: Lietuva taps laisva, o mes valdysim.“

J. Brazauskui sėkmingai dirbti su jaunimu padėjo ryšiai su buvusiais pogrindžio dalyviais, kalėjusiais lageryje, taip pat prieškario katalikų veikėjais, patikimais, senais pažįstamais ar bičiuliais. Kai kurie jų sovietiniais metais užėmė aukštas pareigas mokslo įstaigose ir į juos buvo galima kreiptis, kai reikėdavo palaikymo dėl kitokių, antisovietinių pažiūrų. Vienas tokių – jaunystės dienų bičiulis Bronius Grakauskas, dirbęs Lietuvos žemės ūkio akademijoje. Vieno savo buvusio mokinio dėka 1956 m. J. Brazauskas priimtas dėstyti Kauno kooperacijos technikume. 1968 m. Mindaugas Bloznelis jį įdarbino Kauno pramonės ir statybos projektavimo institute. 1976 m. buvo atleistas, pasiūlyta „išeiti pensijon“. Taip pat, M. Blozneliui užtariant, tame pačiam institute buvo įkurta muzikinė studija, kurioje Anelė mokė vaikus muzikos iki pensijos (1982 m.).

A. Brazauskienės 80-mečio minėjimas Kauno šv . Pranciškaus Ksvavero bažnyčioje 1998 m. gegužės mėn.Nuotraukoje: t. Gintaras Vitkus, kun. K. Rugevičius, A. Giniūnienė, V. Malinauskienė, V. Valiušaitis, D. Karkockienė ir kiti.

Diskusijų grupė

Darbą su jaunimu Brazauskai organizavo pagal „kolektyvinę darbo metodiką“. Pasak D. Karkockienės, naudota knygelė, kodiniu pavadinimu „Kol dar metas“. Kai kurie taip pat prisimena matę knygelę su instrukcija, kaip organizuoti diskusijų grupę. Metodika paimta iš L. Debarge’o knygos „Pastoralinė psichologija: šių dienų problemos“, kurioje aprašoma, kaip kontaktavimas su atskirais asmenimis turėtų išaugti į 2–3 ar 6–10 asmenų būrelį, reguliariai susirenkantį krikščioniškosios doktrinos studijoms diskusijų forma. Diskusijų grupėje naudota ir „Ateitininko darbo programos schema“.  

Brazauskų mokiniai liudija, kad pas juos patekdavo dviem keliais: bendraudami su J. Brazausku ir/arba A. Brazauskiene, kaip muzikos mokytoja, arba rekomendavus jau dalyvaujantiems diskusijų grupėje. Taip pas Brazauskus atėjo D. Karkockienė, M. Bloznelio dukra Laima Bloznelytė, galbūt Antano Patacko sūnus Algirdas. Kai kuriuos žmones, pvz., D. Čiočytę, pakvietė Brazauskų dukra Skaistė, dirbusi muzikos mokytoja Vilniuje. Bendravimas su Brazauskais prasidėdavo nuo J. Brazausko psichologinio testo. 

Brazauskų darbas su jaunimu apėmė ilgą laikotarpį – nuo 1959–1960 m. iki 1992–1993 m. Jo pobūdis keitėsi. Tai, kad reikia skirti senąją Brazauskų „vaikų“ ir naująją kartą, rodo ir kreipimosi į Brazauskus skirtumai: ankstyvieji „vaikai“ juos vadindavo „tėveliu ir mamyte“, o vėlesnieji – „dėde ir teta“. Grupės darbe dalyvavo matematikos dėstytojas Antanas Patackas ir inžinierius, kultūrologas Algirdas Patackas, inžinierius Mindaugas Bloznelis ir gydytoja Kamilė Laimutė Bloznelienė, biofizikas Algirdas Saudargas, ekonomistės Dalia Vaitkevičienė ir Kristina Januškevičienė. Filosofinėmis ir religinėmis temomis su J. Brazausku kalbėjosi chemikė Eugenija Lukoševičienė. Su fiziku Juliumi Šalkausku J. Brazauskas susitikdavo Vilniuje.  

Apie 1975 m. Brazauskų darbo su jaunimu pobūdis pasikeitė. Visų pirma, turėjo susiformuoti aiški darbo metodika bei pastovus diskusijų dalyvių branduolys. Antra, atsirado naujas ryškus pasaulėžiūrinis akcentas – Pierre’as Teilhard’as de Chardinas: A. Brazauskienė 1975 m. iš savo buvusio mokinio Alytaus gimnazijoje t. Jono Zubraus, SJ, sužinojo apie T. Chardino veikalus, kurie jiems padarė didžiulį įspūdį. Taigi maždaug nuo 1975 m. egzistavo nuolatinė, reguliariai atsinaujinanti diskusijų grupė (Daivos Karkockienės ir Vandos Malinauskienės įsitikinimu, būta atskirų moksleivių ir studentų bei jau baigusių aukštąsias mokyklas diskusijų grupelių).

Atsižvelgiant į Brazauskų mokinių prisiminimus, galima sakyti, kad po 1975 m. diskusijų grupėje ar grupėse dalyvavo: menotyrininkė Asta Barisaitė-Giniūnienė, psichologė D. Grakauskaitė-Karkockienė (su Brazauskais nuo 1975 m.), muzikės Vanda Dackevičiūtė-Malinauskienė (1976 m.) ir Irena Dackevičiūtė-Rimkevičienė (1977 m.), gydytoja Birutė Tranaitė, Rima Čereškaitė, Eugenija Venckauskaitė, gidė ir dėstytoja Rolanda Šimanauskaitė-Kupčikienė, literatūrologė Dalia Čiočytė (1979 m.), kun. Algirdas Dauknys (1980 m.), geologas Mindaugas Kuzminskas, biochemikė Roberta Rubikaitė, fotografas Juozas Valiušaitis (1979–1980 m.), žurnalistas Vidmantas Valiušaitis (1980–1981 m.), gydytoja Eglė Baršauskaitė-Jonaitienė (1981 m.), pedagogė Jūratė Baršauskaitė-Sutkuvienė, muzikai Giedrė Andriuškevičiūtė ir jos brolis Saulius, medicinos darbuotoja Irena Šlėguvienė ir inžinierius Jonas Šlėgus, kun. Kęstutis Rugevičius (1981 m.), teisininkas Ramūnas Šulskus (1982 m.), gydytojai Aušra Zinkevičiūtė-Kukulskienė ir Valdas Kukulskis, t. Gintaras Vitkus, SJ (1983 m.), edukologė Rita Giedrė Rugevičiūtė, inžinierius Remigijus Karkockas, Magarita Vaitiekūnaitė, menotyrininkė, etnologė Teresė Jurkuvienė, gydytojas Vilius Povilionis, gydytoja Vilija Veteikytė-Malinauskienė (1984 m.), kun. Kęstutis Latoža, s. Rozana Graulich. Be to, bibliotekininkė Loreta Vinclovienė, Laisvė Vaitiekūnaitė-Ašmontienė, gydytoja Laima Bloznelytė, Loreta Vaitiekūnaitė, Marytė Sirtautienė. 

Įvairiai vadinamuose Brazauskų mokinių susirinkimuose (diskusijų ratelis, „žaliasis namelis“, „Kalno mokykla“, „Brazauskų universitetas“), prie „apskrito stalo“ susėsdavo maždaug 8–10 jaunų žmonių diskutuoti įvairiomis, iš anksto numatytomis temomis.

Tai buvo perspektyvūs vyresniųjų klasių moksleiviai, studentai, jau baigę aukštąsias mokyklas inteligentai ir net jauni mokslininkai, ieškantys gyvenimo prasmės, siekiantys suprasti, o ne vien tikėti. Dauguma jų kilę iš tikinčių šeimų, kai kurie – iš prieškario katalikų inteligentų ateitininkų, pvz., J. ir V. Valiušaičiai. Vis dėlto ir juos veikė ateistinė propaganda. O kai kurie (kaip E. Jonaitienė) apskritai nelaikė savęs tikinčiais. Dėl tikėjimo niekada jokių abejonių neturėjusi D. Čiočytė sakė: „Aš išgyvenau dėl atotrūkio tarp tikėjimo valia, jausmais ir tikėjimo protu.“ G. Vitkus: „Viduje gal ir nesutikdavai su tuo „evoliuciniu“ mokymu, dialektiniu materializmu, bet nebuvo aiškumo ir mokėjimo jį paneigti, nebuvo argumentų. Manau, kad toks buvo daugumos žmonių, atėjusių iš tikinčių šeimų, likimas – jaustis nevisaverčiams.“

Įvairiai vadinamuose Brazauskų mokinių susirinkimuose (diskusijų ratelis, „žaliasis namelis“, „Kalno mokykla“, „Brazauskų universitetas“), prie „apskrito stalo“ susėsdavo maždaug 8–10 jaunų žmonių diskutuoti įvairiomis, iš anksto numatytomis temomis. Diskusijos buvo įrašomos į magnetofono juostelę, ir iš jų parengiamos diskusinių pokalbių santraukos. Pasak D. Karkockienės, Brazauskai kruopščiai ruošdavosi susitikimams: „Atrinkdavo ir atspausdindavo lapelius su ištraukomis, tardavosi ir diskutuodavo tarpusavyje, kas jaunimui būtų aktualiausia. Naudoti ir Naujojo Testamento tekstai – trumpos aktualios ištraukos.“ Tris keturias valandas užtrukdavę susirinkimai praeidavo darbingoje ir jaukioje atmosferoje.

Visi grupės dalyviai turėjo slapyvardžius, neretai ir ne vieną. D. Čiočytė buvo „Vilda“, Vilija Malinauskienė – „Kristina“. Taip pat minimi tokie slapyvardžiai kaip „Vitas“, „Miglė“, „Ieva“, „Julius“, „Žibutė“, „Anupras“, „Rūta“, „Nendrė“, „Smilga“. Telefonų numerius užsirašydavo neįprastai. Apie bendravimą su Brazauskais tylėdavo net savo artimiausiems. Kiekvienam susirinkimui reikėjo būti susigalvojus pretekstą, pvz., V. Valiušaitis sakydavo einąs pas savo muzikos mokytoją.

Dalyvavimo susirinkimuose ir priklausymo Brazauskų mokyklai laipsnis skyrėsi. Kai kam J. Brazauskas yra minėjęs, kad tie žmonės, kurie atėjo į jų namus, jau buvo atrinkti. Tačiau, anot jo, „tikrai daug žmonių, [...] tokių fantastinių [buvo], bet jie toliau nėjo. Jei žmogus pats neina, tu jo negali angažuot.“ Neabejotina, kad vienas iš tokių – A. Patackas. V. Valiušaitis jautėsi šiek tiek vidiniu oponentu grupėje. Gal dėl to, kad jam labiau patiko A. Maceina, o ne Teilhard’as de Chardinas. Apskritai, anot D. Karkockienės, Brazauskai „adaptuodavo“ idėjas atitinkamai tai amžiaus ar išsilavinimo grupei priimtinu būdu. Taigi bendravimas su Brazauskais buvo skirtingo intensyvumo, pobūdžio, atvirumo. Buvo artimesnių, kuriais jie labiau pasitikėjo, dalijosi savo išgyvenimais, planais, sumanymais. E. Jonaitienė prisimena, kad Brazauskai sudarė grupę stipresnių, galinčių dirbti savarankiškai (M. Kuzminskas,
K. Rugevičius, D. Čiočytė, „Miglė“ ir pati E. Jonaitienė). Vilija Malinauskienė, A. ir V. Kukulskiai, R. Šulskus, G. Vitkus rinkdavosi ir atskirai, be Brazauskų.

Namas Kaune, Lauryno Ivinskio g. 78, kuriame gyveno Brazauskai. Namo aplinka pasikeitusi, tačiau išlikęs takelis su laipteliais, kuriais pas juos kopdavo mokiniai. R. Labanausko nuotrauka

Studijų turinys diskusijų grupėje

Svarbiausia, ko siekė J. Brazauskas iš savo mokinių, – tai sąmoningumo augimas. Jis pradėdavo nuo realybės sampratos, materijos ir dvasios santykio, taigi, nuo filosofijos pagrindų. Jo parengta knygelė „Materija ir sąmonė (etiudas pagal diskusinius pokalbius 1956–1975)“ puikiai parodo, kad Brazauskai vadovavosi iš prieškario paveldėtomis, ateitininkiškoje aplinkoje gyvavusiomis idėjomis, atspindėjusiomis XX a. pirmoje pusėje Vakarų pasaulyje vykusius paradigminius pokyčius, visų pirma, materialistinio pasaulėvaizdžio silpimą žmonių mąstyme. Vis dėlto diskusijų grupės susirinkimuose daugiausia dėmesio buvo skiriama jėzuito P. Teilhard’o de Chardino veikalams. Būtent su jo filosofijos ir požiūrio į krikščionybę perteikimu nuo 1975 m. Brazauskai sąmoningai susiejo savo mokinių ugdymą. Krikščionybės tiesas jie pristatė evoliucionuojančios, dinaminės, o ne statiškos realybės, grindusios ankstesnę ikisusirinkiminę teologiją, kontekste. A. Brazauskienės išverstose Chardino knygose ir diskusijų santraukose detaliai pristatyta jo krikščionybės tiesų interpretacija ir požiūris į realybę kaip gigantišką procesą, kuriame Daugio formų mirgulynas kulminuoja Vienyje, Visuotiniame Kristuje, Omegos taške. 1982 m. Brazauskų mokiniai išdrįso susigrumti su A. Maceinos kritika Chardinui. Jų pastangų rezultatas – knygelė „Ar evoliucijos teorija derinasi su krikščionybe? (A. Maceinos knygos „Didieji dabarties klausimai“, Čikaga, 1971 m., III dalies „Evoliucija ir religija“ analizė)“.

Didžiulis dėmesys skirtas psichologijai, žmonių santykiams šeimoje, moralės klausimams. Daugiausia studijuota Pierre’o Daco knyga „Modernioji psichologija, arba Menas gyvenimą pradėti iš naujo“, supažindinusi su psichoanalize, kurios paskirtis – pašalinti klaidingai suręstas struktūrines asmenybės dalis. Tarkime, žmogus mano tikįs į Dievą, tikėjimu laikydamas ir skrupulus, infantilizmą ar neurotinį kaltės išgyvenimą.  

Diskutuojant grupėje ir asmeniniuose pokalbiuose daug dėmesio skirta Lietuvos istorijai – studijuotas A. Šapokos veikalas, aiškintasi, koks tiesos ir idealizavimo santykis Č. Gedgaudo požiūryje į istoriją. J. Brazauskas daug kalbėdavo apie gyvenimą Prancūzijoje, kun. A. Lipniūną, partizanus, lagerius. Buvo aptariami literatūros tekstai, poetai, jų gyvenimas, kviečiama susipažinti su S. Šalkauskio, A. Maceinos, J. Girniaus veikalais. Aptariant L. Debarges’o knygą „Pastoralinė psichologija: propagandos reikšmė“ analizuojama sovietinės propagandos įtaka lietuvių tautai, aiškinamasi, kaip pasinaudojant sąlyginiais refleksais ugdoma alergija lietuvių tautos religinėms bei tautinėms vertybėms.

1960–1975 m. Brazauskų namuose vykusių diskusijų pagrindu parengta knygelė „Materija ir sąmonė“

Kitos Brazauskų darbo su jaunimu formos

Labai svarbus A. Brazauskienės darbo baras buvo religinės, filosofinės ir psichologinės literatūros vertimas iš prancūzų kalbos. Techninį darbą (spausdinimą mašinėle, įrišimą) dažnai atlikdavo ir Brazauskų mokiniai. Knygoms spausdinti A. Brazauskienė nuomojosi butą Šančiuose. Įrištas knygas Brazauskai su savo mokiniais veždavo kunigams.

Brazauskai palaikė jaunimo tarpusavio bendravimą ne tik per susirinkimus. A. Brazauskienei skatinant užsimezgusios draugystės kartais atvesdavo prie vedybų. Buvo skatinamos kelionės, pvz., plaukimas baidarėmis, važiavimas į kalnus, slidinėjimas. Po kelionių grupėje bendrai peržiūrimos nuotraukos, skaidrės. D. Karkockienė prisimena keliones po Lietuvą su kraštotyrininke Jūrate Dručkiene. D. Čiočytei, K. Rugevičiui ir E. Jonaitienei įsiminė kelionė į Taliną. Ekskursijas į Vidurinę Aziją, Kaukazą, Karpatus organizuodavo konservatorijoje dėsčiusi vienuolė Eleonora Karvelytė.

Brazauskai skatino domėtis mokslo pasiekimais, sekti naujausius mokslo atradimus. D. Karkockienė su J. Brazausku ne kartą buvusi tuo metu Kauno lektoriume skaitomose paskaitose apie NSO. Jaunimas ragintas lankyti dailininkų parodas, spektaklius, koncertus, dalyvauti folkloro vakaronėse, kurios dažnai vykdavo Kaune, ir Rasos šventėse (įprastai jos buvo švenčiamos Rumšiškėse). Natūralu, kad skatinta mokytis prancūzų kalbos. Kurį laiką jos mokė pati A. Brazauskienė. Vėliau to ėmėsi vienuolė E. Karvelytė, Kaune mokiusi seminaristus. Vilniuje jos pamokos vykdavo D. Čiočytės namuose.

Būta ir subtilesnio, asmeniškesnio Brazauskų bendravimo su savo mokiniais, sprendžiant jų aktualias gyvenimo problemas. Jauni žmonės jautė poreikį atverti Brazauskams slapčiausias širdies kerteles. Jiems imponavo J. Brazausko išmintis, kantrybė, psichologinis įžvalgumas, intuicija, meilė žmogui, sugebėjimas per akimirksnį apčiuopti problemos esmę. Jie „labai stengėsi įkvėpti tam jaunam žmogui pasitikėjimo savimi“ (D. Čiočytė). Vilija Malinauskienė Brazauskų namuose „rado atsakymus į visus klausimus. Ten bet kada galėjai nueiti [...]. Darbo pasirinkimas, šeimos draugo pasirinkimas, netgi gimus dukrai vardo išrinkimas buvo sprendžiamas ten“.

Brazauskų mokinių religingumas ir diskusijų grupės savimonė

Brazauskai skyrė labai daug dėmesio nuostatos, kad krikščionybė yra ne vien dalyvavimas apeigose, bet pats gyvenimas, ugdymui. Tai jų mokiniai turėjo įsisąmoninti pirmiausia teoriškai, skaitydami Brazauskų rekomenduotą literatūrą, diskusijose su savaisiais prie „apskritojo stalo“, o galiausiai bandydami realizuoti savo gyvenime. Skatinta praktiškai, konkrečiais veiksmais išreikšti meilę artimui, o per tai ir Dievui. Ir jiems pavyko. V. Malinauskienė prisimena: „Mes atvirai nesakėme, kad esame krikščionys ir tikime į Dievą, bet kad mūsų elgesys yra kitoks, pastebėjo kiti. Laikėmės nuostatos, kad krikščionis savo aplinkoje turi skleisti šviesą ir spindėti [...]. Tylus, bet tikras kelias bendraujant su žmonėmis, stengiantis tas dieviškąsias idėjas propaguoti, atvirai tų dalykų neminėdamas.“

A. Brazauskienė savo laiškuose t. J. Vaišniui, SJ, ne kartą minėjo, kad „apskritą stalą“ ir jo mokinius konservatyvesni katalikai vadino šardenistais. Pati aiškino, kad „apskritas stalas“ pasivadino „šardenistų branduoliu“, kad neminėtų ateitininkų vardo. Kita vertus, ji pati pabrėžė, kad jų „vaikai“ ilgus metus buvo ugdomi „šardeniška dvasia“, o ir patys mokiniai, bent jų dauguma, laikė P. Teilhard’o de Chardino idėjas savo pasaulėžiūros pamatu. Tačiau tiesioginio įsivardijimo „šardenistais“ vengta dėl galimo Chardino suabsoliutinimo ir supriešinimo su ankstesne Bažnyčios tradicija, kam Brazauskai jokiu būdu negalėjo pritarti, nors ir laikė jo pažiūras tinkamiausias moderniems laikams.

Ateitininkiškas sandas Brazauskų auklėtinių savimonėje taip pat labai stiprus. Kone visi apklaustieji prisimena, kad J. Brazauskas pasakojo apie savo ateitininkišką praeitį, bet pabrėžia, kad neskatino jų laikyti savęs ateitininkais. Atvirkščiai, net atkalbinėjo nuo to. Antra vertus, su grupės darbe naudota „Ateitininko darbo schema“ kiekvienas narys turėjo būti gerai susipažinęs. Savo laiškuose A. Brazauskienė diskusijų grupę laiko „nauja ateitininkų kartos užuomazga konspiracijos sąlygomis“. Tad galima manyti, kad Brazauskai norėjo, jog jų mokiniai tapatintų save su šia pasaulėžiūros srove.

Dar vienas būdingas Brazauskų mokyklos bruožas – atviro konflikto su sovietų valdžia vengimas. Visų pirma tai susiję su požiūriu į Povilo Butkevičiaus mokyklą, kuri drauge su Brazauskų mokykla buvo svarbiausi jaunimo ugdymo centrai Kaune sovietmečiu. Tačiau P. Butkevičius pasisakė už aktyvų veikimą, atvirai protestuojant prieš sistemą, o Brazauskai skatino neviešinti savo įsitikinimų – „svarbu lavinimasis, sąmoningas tikėjimas, dalijimasis idėjomis, gerų, patikimų žmonių tinklo plėtimas“. Palaikė abi kryptis, kaip vertingas Lietuvos ateičiai, tačiau savuosius „vaikus“ skatino rinktis antrąjį kelią, rengiantis „ateities veiklai, kai Lietuva bus laisva ir reikės sąžiningų, išsilavinusių žmonių, kurie galės užimti atsakingus postus“ (D. Karkockienė). Brazauskų taktiką nulėmė ir skaudus jų gyvenimo patyrimas, kad atviras priešinimasis totalitarinei sistemai neturi perspektyvų. D. Čiočytės liudijimu, jų šūkis buvo: „Žemiau už žolę, tyliau už vandenį.“

Vietoje išvadų

Brazauskų metodiškas darbas su jaunimu diegiant pasauliui atviros katalikybės sampratą atnešė vaisių. Per jų mokyklą perėjo apie 50 žmonių – gydytojų, ekonomistų, muzikų, pedagogų, inžinierių, žurnalistų, kunigų, įvairių sričių mokslininkų, – kurių kiekvienas savo srityje skleidė krikščionišką meilę žmogui.

Tad kurgi Brazauskų mokyklos savitumas, ypatingumas? Visų pirma, jų gyvenimo ir idėjų dermėje. Brazauskai pateikė savo mokiniams nuoseklią filosofinę ir religinę sistemą, kuri buvo itin pažangi ir reikalinga ne tik sovietinėmis sąlygomis (siekiant atsilaikyti prieš sovietinę ateistinę propagandą), bet ir šiems laikams. Tai buvo žmonės, kurie savo žiniomis ir intuicija užčiuopė vektorių, nukreiptą į ateitį.

„Laiškai bičiuliams“, 2016 ruduo-žiema – 2017 pavasaris-vasara

Laiškai bičiuliams