„Neapykanta gali supūdyti žmogaus protą ir sąžinę. Priešo mentalitetas apnuodys tautos dvasią, sukurstys žiaurias mirtinas kovas, sugriaus visuomenės toleranciją ir žmogiškumą, sustabdys tautos pažangą laisvės ir demokratijos link“, – taip savo paskutiniajame viešame kreipimesi 2009 metų gruodį kalbėjo Liu Xiaobo. Ši liepos 13 dieną nuo kepenų vėžio Kinijos įkalinime mirusio 61 metų disidento kalba buvo perskaityta jam suteikiant Nobelio taikos premiją 2010-aisiais. Iki šiol vienintelis kalėjime miręs Nobelio premijos laureatas buvo vokiečių pacifistas Carlas von Ossietzky. Jis nacistinės Vokietijos kalėjime mirė 1938-aisiais, prabėgus trejiems metams po apdovanojimo Nobelio taikos premija.

Nepaisant to, kad komunistinio Kinijos režimo buvo persekiojamas vien už laisvą žodį, už siekį šalyje regėti pagarbą žmogaus teisėms ir įstatymo viršenybei, už troškimą tikros demokratijos, leidžiančios žmogui rinktis tarp skirtingų alternatyvų, Liu Xiaobo buvo žmogus, perspėjęs, kad į priešiškumą ir neapykantą negalima atsakyti tuo pačiu. Prieš nuteisiant Liu Xiaobo 11 metų laisvės atėmimo bausme už tai, kad jis rengė žymiąją Chartiją 08, reikalavusią ne tik gerbti žmogaus teises, tačiau ir „panaikinti vienos partijos specialią privilegiją monopolizuoti valdžią“, tame pačiame kreipimesi jis skelbė, jog sąmoningai renkasi į režimo priešiškumą atsakyti gera valia, o neapykantą išsklaidyti meile. „Neturiu priešų, nejaučiu neapykantos nei policijai, kuri sekė, suėmė ir tardė mane, nei prokurorams, kurie pateikė man kaltinimus, nei mane teisusiems teisėjams“, – akcentavo disidentas.

Liu Xiaobo viešajame gyvenime galima išskirti dvi lūžines datas – 1989 ir 2008 metus. Iki 1989 metų šis talentingas mokslininkas, rašytojas, poetas, socialinis kritikas sėkmingai kopė akademinės karjeros laiptais. „Buvau viešasis intelektualas, rašantis straipsnius ir knygas, kurie devintajame dešimtmetyje sukėlė nemažai šurmulio. Dažnai sulaukdavau kvietimų skaityti paskaitas visoje šalyje, taip pat kaip vizituojantis profesorius lankytis Europos ir Amerikos universitetuose“, – kalbėjo Liu Xiaobo.

Viskas pasikeitė 1989 metais Tiananmenio aikštėje prasidėjus prodemokratinėms demonstracijoms. Tuo metu Niujorke viešėjęs mokslininkas skubiai sėdo į lėktuvą ir grįžo į gimtinę. „Viliuosi, kad nesu toks asmuo, kuris stovėdamas ant pragaro slenksčio išmeta didvyrišką pozą ir ima raukytis negalėdamas apsispręsti“, – rašė jis. Minėtoje kalboje, kuri buvo perskaityta Liu Xiaobo teikiant Nobelio taikos premiją, jis teigė, kad visada tiek kaip žmogus, tiek kaip rašytojas jis stengėsi gyventi tokį gyvenimą, kuris būtų paženklintas sąžiningumu, atsakomybe ir orumu.

Taigi Liu Xiaobo sėda į lėktuvą ir jau netrukus prisijungia prie Tiananmenio protestuotojų. 1989 metų birželio 2-osios bado streiko deklaracijoje jis rašė: „Demokratinė visuomenė negali būti kuriama remiantis neapykanta ir priešiškumu. Ji yra kuriama konsultacijomis, debatais ir balsavimu.Ji yra kuriama, remiantis abipuse pagarba, tolerancija ir pasiryžimu siekti kompromiso.“ Prabėgus kelioms dienoms po kreipimosi, į Tiananmenio aikštę įriedėjo tankai pakeliui žudydami žmones. Liu Xiaobo kartu su savo bendražygiais derėjosi su režimu, kad kariuomenė leistų studentams saugiai palikti Tiananmenio aikštę.

Kaip vėliau rašė vienintelis Liu Xiaobo biografas, išeivijoje gyvenantis kinų rašytojas Yu Jie, visa tai demonstravo paties Liu Xiaobo pokytį. Pradėjęs kaip romantinis radikalas, apsiginklavęs didžiais gestais ir pasibaisėtinai šiurkščiais pareiškimais, kuriais siekė sudrebinti visuomenę, jis tapo žmogumi, pasišventusiu dialogui ir sutarimo paieškoms.

Po Tiananmenio aikštės protestų numalšinimo Liu Xiaobo ypač apgailestavo, kad silpnumo akimirką pasiprašė prieglobsčio pas vieną iš užsienio diplomatų, o tuo tarpu dalis jo bendražygių liko gatvėse, kad padėtų sužeistiems žmonėms. Vėliau Liu Xiaobo pripažino, kad jį nuolat persekioja „prarastos Tiananmenio sielos“. Kiekvienais metais minėdamas susidorojimo su protestais metines, jis parašydavo aukų atminimui po eilėraštį, o savo Nobelio premiją taip pat skyrė toms pražudytoms Tiananmenio sieloms.

Po Tiananmenio įvykių Liu Xiaobo buvo įkalintas – tiesa, jam pavyko išsisukti su ganėtinai trumpa laisvės atėmimo bausme. 1991 metais Liu jau buvo laisvėje, kai dalis kitų Tiananmenio įvykių dalyvių buvo nuteisti mirties bausme ar laisvės atėmimu 18–20 metų. Dėl savo veiklos, kurią valdžia traktavo kaip kontrrevoliucinę, Liu Xiaobo neteko galimybės dėstyti, publikuotis, viešai kalbėti.

Tačiau jis nesustojo. Kita esminė jo viešos veiklos data buvo 2008 metai, kai gimė minėtoji Chartija 08. Jau pats pavadinimas išduoda, kad ji buvo sumodeliuota remiantis žymiąja Čekoslovakijos disidentų Chartija 77, galiausiai atvedusia į Aksominę revoliuciją. Liu Xiaobo į chartijos rengimą įsitraukė jau proceso metu ir, kaip kalba liudininkai, dėjo didžiules pastangas redaguodamas patį tekstą, kad jo kalba būtų kuo mažiau provokacinė, kad kuo daugiau žmonių galėtų ją pasirašyti. Vėliau jis pats buvo ir aktyvus parašų rinkėjas. Būtent tai galiausiai lėmė, kad Kinijos valdžia, remdamasi tuometinio partijos lyderio Hu Jintao 2005 metais išleistu slaptu dokumentu „Kovoti mūšį be dūmų: Kaip neįleisti „spalvotųjų revoliucijų į Kiniją“, suėmė ir nuteisė Liu Xiaobo. Nuteisė būtent dėl to, kad jis savo veiksmais buvo pajėgus ne tik veikti pavieniui kaip vienišas disidentas, tačiau aplink save burti ir bendraminčius. Chartija 08 buvo įvardinta kaip bandymas pradėti spalvotąją revoliuciją Kinijoje.

11 metų kalėjimo – toks buvo teismo nuosprendis. Po dieną kalėjimo už kiekvieną chartijos ženklą – ironizavo dalis režimo sprendimą suvokti mėginusių komentatorių. Liu Xiaobo buvo geležine uždanga atskirtas nuo išorės pasaulio ir net šią vasarą, kai disidentui buvo diagnozuotas kepenų vėžys, jam nebuvo leista išvykti gydytis į užsienį. Kodėl? Atsakymas paprastas – režimas nenorėjo jam suteikti paskutinio žodžio. Tai, kad režimas baiminasi Liu Xiaobo ir jo palikimo, rodo, kad disidento darbai nenuėjo veltui. Liu Xiaobo ragino žmones keisti sistemą savo pačių gyvenimo pavyzdžiu ir tą darė pats atsisakydamas galimybės palikti Kiniją ir tęsti darbus išeivijoje. Jis ragino kinus analizuoti nedemokratinę sistemą, kurioje jie gyvena, ir „sąmoningai stengtis savo kasdienėje praktikoje įgyvendinti demokratinius idealus“. Jo teigimu, demokratizacija prasideda nuo menkiausių dalykų – mokytojo ir mokinio, tėvo ir sūnaus, vyro ir žmonos, draugų santykių. Nepakeisime visos sistemos, pradžioje nepakeitę santykių su mus supančiais žmonėmis.

„Kafka nebūtų gebėjęs parašyti nieko absurdiškesnio“, – taip viename itin retų interviu agentūrai „Associated Press“ teigė įkalinto disidento žmona Liu Xia. Ji taip pat yra laikoma atskirta nuo pasaulio namų arešte ir nuolat stebima. „Pati nuostabiausia pastarųjų dvidešimties metų mano patirtis yra save dovanojanti meilė, kurią gavau iš savo žmonos Liu Xia.Aš atlieku bausmę fiziniame kalėjime, o tu tuo tarpu lauki neapčiuopiamame širdies kalėjime. Tavo meilė yra saulės spindulys, peržengiantis aukštas kalėjimo sienas ir prasiskverbiantis pro mano kameros lango grotas. Tavo meilė glosto kiekvieną mano odos centimetrą, sušildo kiekvieną kūno ląstelę ir leidžia man visada išlaikyti ramybę, atvirumą ir giedrą širdyje, taip pat kiekvieną kalėjime praleistą akimirką užpildo prasme.Net jei ir būsiu sumaltas į miltelius, mano pelenai vis tiek tave apkabins“, – per Nobelio premijos teikimą cituotoje kalboje rašė Liu Xiaobo, iki pat gyvenimo pabaigos likęs tvirtai ištikimas pamatiniams humanizmo idealams. Jis svajojo apie tokią Kiniją, kuri, atsisakiusi Mao nubrėžtos klasinės kovos, nuolat akcentuojančios priešą, linijos, galiausiai reformuosis ir atsivers taikiam sugyvenimui tarp skirtingų interesų ir vertybių žmonių, vadovausis atjauta kiekvienam ir pagarba žmogaus teisėms, kurios bent formaliai yra pripažįstamos ir pačios Kinijos valdžios.

Deja, komunistinio režimo elgesys su disidentu ir Nobelio taikos premijos laureatu yra lakmuso popierėlis, puikiai atskleidžiantis žmogaus teisių padėtį Kinijoje. Pabaigai norėčiau tik pacituoti Breto Stephenso žodžius, išspausdintus „The New York Times“ po Liu Xiaobo mirties: „Jokia valstybė, kuri šmeižia ir įkalina savo geriausius žmones, netaps didi. Jokia šalis, kuri baiminasi leisti tokiems žmonėms kaip Liu kalbėti laisvai, negali būti apibūdinta kaip stipri. Režimai, kurie yra baimingi, taip pat yra trapūs.“