Michelis Houellebecqas Lietuvos skaitytojams turbūt geriausiai žinomas dėl savo romano „Pasidavimas“. Jame rašytojas pateikia netikėtą Prancūzijos islamizacijos scenarijų, paremtą pragmatiniais sumetimais. Tapti musulmonu prezidento rinkimus laimėjus Musulmonų brolijos kandidatui verta siekiant finansinės gerovės ar norint eiti aukštesnes pareigas.

Neseniai lietuvių kalba buvo išleistas ir debiutinis rašytojo kūrinys – „Kovos lauko išplėtimas“. Už šią 1994 m. išleistą knygą M. Houellebecqas buvo apdovanotas „Prix de Flore“ prizu kaip geriausias metų debiutuojantis rašytojas.

Abi šios M. Houellebecqo knygos turi nemažai bendrų bruožų. Pagrindiniai veikėjai yra depresyvūs ir į savo gyvenimus žvelgiantys tarsi iš šalies. Nors „Pasidavimo“ veikėjas yra prancūzų literatūros dėstytojas, o „Kovos lauko išplėtimo“ – informatikas, jie stebėtinai panašūs ir veikiausiai galėtų tikti ir romanų, kuriuose nepasirodė, fabuloms.

„Kovos lauko išplėtime“ M. Houellebecqas sėkmingai žaidžia autobiografiniais motyvais. Visų pirma vien patys pirmieji knygos skyriai kiek įklampina skaitytoją ir darosi sunku suvokti, ar tai tėra autoriaus įžanga prieš romaną, ar jau kūrinio veiksmas. Rašytojas sąmoningai kuria įspūdį, tarsi bevardis romano pagrindinis herojus pats būtų romano autorius.

Biografinių detalių kūrinyje yra – bevardis pagrindinis veikėjas siunčiamas į Prancūzijos regionus, kad apmokytų vietos žemės ūkio darbuotojus naudotis kompiuterine programa. Pats M. Houellebecqas yra diplomuotas agronomas, tad jam šis pasaulis, be abejo, yra puikiai pažįstamas.

Pagrindinis knygos herojus savo istoriją pradeda pasakoti nuo to, kad pamiršo, kur prieš audringą vakarėlį paliko savo automobilį. Visgi, kadangi šiuolaikinėje visuomenėje pamiršti automobilį yra gėdinga, o buvimas pavogto automobilio savininku nėra stigmatizuojantis, jis parašo policijai pareiškimą, jog automobilis pavogtas.

Apsimetinėjimo žaidimai tęsiasi ir toliau – į provinciją jis išsiunčiamas su nemėgstamu kolega, o to tiesiogiai parodyti nesinori. Užburtame rate yra ir pagrindinio herojaus bičiulis kunigas, kuris išsiųstas dirbti į provincijos miestelį įsimyli, po trumpalaikio romano yra paliekamas ir nežino, ką toliau jam daryti.

M. Houellebecqo herojai yra iki radikalumo atomziuoti, neatsiveriantys vieni kitiems ir nesakantys, ką iš tikrųjų jaučia. Jaučia visuomenės spaudimą būti tokie kaip pilka masė – užmegzti seksualinius santykius, demonstruoti savo išmanymą įvairiais klausimais, vaidinti sėkmingus žmones. Nors jų likimai tarpusavyje susipynę, tačiau net ir iš herojaus pasakojimo apie buvusią mylimąją aiškėja, kad tarpusavio bendravimas buvo komplikuotas.

Pabaigoje herojus, gydomas psichiatrinėje ligoninėje, liūdnai pastebi, jog veikiausiai tai reiškia, kad netrukus neteks darbo. Į gydymo procesą jis taip pat žvelgia kiek iš šalies, tarsi tai vyktų su kitu žmogumi.

„Kovos lauko išplėtimo“ veikėjai jauni. Pagrindiniams veikėjams – pasakotojui ir jo kolegai Raphaeliui Tisserandui – yra 30 ir 28 metai. Tačiau skaitant susidaro įspūdis, jog abu yra pavargę nuo gyvenimo beprasmybės ir viduje jau seniai pasenę.

M. Houellebecqas pasakoja herojaus lūpomis, pats nedarydamas jokių išvadų ir nedramatizuodamas. Realistinis stilius verčia skaitytoją patį pasirinkti, kaip vertinti tokį gyvenimą. Sutikti ar nesutikti, jog šiuolaikinis daugelio žmonių gyvenimas atrodo būtent taip. Patiems nuspręsti, tai gerai ar blogai.

Man šis romanas kiek paradoksaliai primena Džeko Londono „Martiną Ideną“. Visgi skirtumas tarp autorių požiūrių yra milžiniškas. D. Londonas savo romaną kūrė turėdamas labai aiškų ir netgi, galima sakyti, politiškai motyvuotą tikslą – parodyti, kur visuomenę nuveda individualizmas. Jo herojus Martinas Idenas žavisi Frydrichu Nyče ir nors šiek tiek simpatizuoja socialistams, juos laikydamas protingiausiais kada nors sutiktais žmonėmis, tačiau kritikuoja kairiuosius dėl to, kad nemano, jog savo jėgomis šie pajėgūs pakeisti visuomenę, o tai tegali padaryti individo galia. Iš išlikusių D. Londono užrašų paaiškėjo, jog būtent siekdamas sukritikuoti individualizmą autorius romane tragiškai užbaigia Martino gyvenimą.

Martinas yra jaunas darbininkas. Išgelbėdamas turtingo vaikino gyvybę gauna progą susipažinti su jo seserimi Ruta, ją įsimyli ir pradeda svajoti apie rašytojo karjerą, kuri padėtų vaikinui prilygti idealizuojamai mylimajai. Rutos šeima nuolat skatina Martiną užsiimti rimtesne veikla, tačiau jis atkakliai rašo ir siunčia savo kūrybą įvairiems leidiniams, tačiau sėkmė niekaip neaplanko, išyra vaikino ir Rutos sužadėtuvės. Tuomet jis nutaria neberašyti, tačiau sėkmės sulaukia jo brandžiausias kūrinys, išspausdinami ir visi anksčiau spaudos atmestieji. Vaikinas žaibiškai praturtėja ir niekaip negali suprasti, kodėl žmonės, kurie jį ignoruodavo skurstantį, staiga ima jį liaupsinti, kviesti į priėmimus ir renginius. Užklupusi šlovė Martino nejaudina, nes rašytojui ji paprasčiausiai nerūpi, tai nebuvo jo tikslas. Mylimosios šeima ima palankiai žvelgti į praturtėjusį Martiną, tačiau jis dabar pats atstumia Rutą, išplaukia į tolimus kraštus ir kelionės metu nutaria nusižudyti.

Lygiai taip kaip ir M. Houellebecqo herojai, Martinas yra individualistas. Jis nesijaučia pritampantis nei prie eilinių darbininkų, nes iš gyvenimo nori daugiau negu tik alkoholis, moterys ir peštynės. Aukštesniuose sluoksniuose jis jaučiasi kitoks, niekina tariamai išsilavinusius turtuolius dėl jų snobizmo ir ugdymo spragų. Socialistų būrelis jam palieka įspūdį, tačiau skiriasi ideologinės nuostatos. Vienintelis žmogus, kuris Martiną supranta – Russas Brissendenas, genialus sunkiai sergantis rašytojas neilgai trukus nuo pažinties pradžios miršta. Tad nuolat emocijomis kunkuliuojantis Martinas su jomis praktiškai visą savo gyvenimą yra vienas, nieko neįsileidžiantis į savo vidų.

Ar prieš šimtmetį, ar šiais laikais jauni žmonės susiduria su begale problemų. Kenčia nuo spaudimo atitikti „sėkmingo žmogaus“ idealą. Martino atveju tai būtina dėl to, kad jis nori vesti turtingos šeimos dukrą. Bevardis M. Houellebecqo veikėjas tiesiog apskritai gyvena visuomenėje inertiškai ir taikosi prie jos gyvenimo standartų. Martinas standartus niekina, o M. Houellebecqo veikėjas apskritai nėra linkęs į refleksijas – gyvenimas yra toks, koks yra, ir apie jokias geresnio pasaulio vizijas čia net nelabai yra prasmės kalbėti.

Martinas negali susitaikyti su vegetacija – gyvenimu be tikslo, nes, išsiskyrus su Ruta, jo gyvenimas prarado prasmę ir kryptį. Šlovė vargina, trūksta energijos, net ir išsvajotas pabėgimas į nuošalias Ramiojo vandenyno salas, ilgai laukta kelionė laivu buvusiam jūreiviui nebeteikia tokio džiaugsmo, kokio jis tikėjosi. M. Houellebecqo veikėjas turi panašių atvejų savo aplinkoje – R. Tisserandas, ko gero, sąmoningai pasirenka žūti autoavarijoje, nes negali pakęsti gyvenimo be seksualinių ryšių. Trisdešimtmetis, turintis problemų dėl kraujotakos ir dar gydomas psichiatrinėje ligoninėje, jis nepasirenka savižudybės (nors tai galbūt ir galėtų būti logiška pagal visą kontekstą), tačiau nesirenka ir kovos. „Kovos lauko išplėtimas“ knygos pavadinime reiškia tiesiog tai, kad ekonominė konkurencija prilyginama konkuravimui dėl seksualinių partnerių, suvokiant tai kaip natūralius žmogaus instinktus. Pats herojus šia tema leidžiasi į filosofavimus, tačiau kadangi jam nebūdingas polinkis dramatizuoti, tiesiog konstatuoja faktus, o išvadas palieka pasidaryti patiems.

Skaitant šias knygas, susidaro įspūdis, kad pasaulis per šimtmetį pasikeitė gana nedaug. Tai atliepia ir garsiąją Chucko Palahniuko knygoje „Kovos klubas“ išspausdintą mintį: „Mes perkame daiktus, kurių mums nereikia, už pinigus, kurių neturime, kad padarytume įspūdį žmonėms, kurių nemėgstame.“ Taip gyveno ir Martinas, ir M. Houellebecqo herojus, skirtumas tik tas, jog D. Londono herojus turėjo tikslą, o prancūzų rašytojo – inertiškai.

D. Londono atsakymas yra socializmas. Beje, autorius sugeba jį siūlyti taktiškai, skirtingai negu Uptonas Sinclairas „Džiunglėse“, kur pagrindinio veikėjo atsivertimo į socializmo istoriją skyriai yra silpniausi meniniu požiūriu ir skaitant norisi, kad tašką autorius būtų padėjęs anksčiau. M. Houellebecqas atsakymų apskritai nesiūlo. Tačiau tikrai verčia susimąstyti apie tai, kaip gyvena tie, kurie savo gyvenimuose neįžvelgia jokios prasmės, ir tai, ar verta tokią padėtį dramatizuoti. Galbūt kitoks gyvenimas dabar jau yra nebeįmanomas?