Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Parengta pagal dr. Liudo Jovaišos pranešimą, skaitytą minint Šv. Jonų bažnyčios atšventinimo 25-metį.

Vilniaus šv. Jono Krikštytojo ir šv. Jono Evangelisto (toks titulas minimas nuo XV a. vidurio) bažnyčios atsiradimas skęsta nežinios ūkanose. Vis dėlto manytina, kad viso Vilniaus miesto parapinė šventovė turėjo būti įsteigta Lietuvos krikšto laikotarpiu, t. y. apie 1387 m., ar netrukus po to. Bažnyčia iškilo svarbiausioje tuometinio miesto vietoje – iš pilies pietų pusėn vedančios pagrindinės (Pilies) gatvės ir Trakų link nuo jos atsišakojančio kelio (Šv. Jono – Dominikonų – Trakų gatvių) sankryžoje. Šventovė pirmą kartą paminėta 1427 m., kai ją aplankantiems maldininkams buvo suteikti atlaidai – vieni pirmųjų Lietuvoje.

Būdama svarbiausia miesto šventovė, XVI a. Šv. Jonų bažnyčia savotiškai varžėsi su vyskupo ir valdovo „pilies bažnyčia“ (katedra). 1513 m. parapijiečių brolija, nepaisydama Vilniaus vyskupo, kuris rūpinosi katedros mokyklos interesais, pasipriešinimo, gavo paties popiežiaus Leono X leidimą prie parapijos bažnyčios atidaryti atskirą mokyklą Vilniaus miestiečių vaikams. XVI a. padidintas parapinės bažnyčios pastatas įgijo vienintelį Lietuvoje deambulatorijų (apeinamąją navą už didžiojo altoriaus) ir savo ilgiu pralenkė vyskupo katedrą.

Vilniaus panorama nuo šv. Jonų bažnyčios varpinės

Evgenios Levin nuotrauka

Erdvią ir įspūdingą gotikinę šventovę drauge su klebonija ir jos sodu karalius Zigmantas Augustas 1571 m. perdavė naujai įsikūrusiai Vilniaus jėzuitų kolegijai. Nuo tol du šimtmečius – iki 1773 m. šventovės administravimu rūpinosi bažnyčios prefektas – vienas iš kolegijos tėvų, talkinamas brolio zakristijono. Parapinės sielovados darbą jėzuitai paliko dieceziniams kunigams, o patys bažnyčioje aukojo Mišias, sakė pamokslus, klausė išpažinčių, mokė katekizmo, rūpinosi mokinių, studentų ir miestiečių dvasiniu gyvenimu. Taip Šv. Jonų bažnyčia, likdama parapine, drauge buvo ir Jėzaus Draugijos narių puoselėjamas akademinės sielovados bei ignaciškojo dvasingumo židinys. Jėzuitai šventovę kelis kartus atstatė po įvairių negandų, o po didžiojo 1737 m. gaisro įvilko į šiandien regimą barokinį pagrindinio fasado ir galinio frontono rūbą, išpuošė ir dabar matomais altoriais, sienų tapyba, šventųjų Jonų skulptūromis. Jėzuitų rūpesčiu dar labiau į dangų išsistiebusi bažnyčios varpinė tapo aukščiausia Vilniuje, o Oginskių giminei perduotos Švč. Sakramento koplyčios rekonstrukcijos projektą parengęs t. Gabrielius Lenkevičius sukūrė pirmąjį Lietuvoje klasicizmo paminklą.

1773 m., popiežiui paskelbus apie Jėzaus Draugijos panaikinimą, bažnyčia vėl liko tik parapinė. XVIII a. pabaigoje ji kurį laiką „pavadavo“ vyskupo Masalskio perstatomą Vilniaus katedrą. Todėl būtent čia 1794 m., Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės agonijoje, įvyko liūdnas aktas – Lietuvos visuomenės atstovų ištikimybės priesaika Rusijos imperatorei Kotrynai II. Baroką įveikus rūsčiam klasicizmui, šventovė įgijo naują šoninį prieangį, prarado dalį praeities puošmenų (šoninių altorių), tačiau drauge priglobė kitų, XIX a. uždarinėtų Vilniaus bažnyčių tikėjimo brangenybes ir reik-menis. Sulig XIX a. pradžia bažnyčia neteko ir išskirtinio visos miesto bendruomenės dvasinio centro statuso – parapijos teritoriją „apkarpė“ naujai įkurtos Šv. Kazimiero ir Bernardinų parapijos. Uždarinėjant vienuolynus, nuo XIX a. vidurio parapijų Vilniuje dar padaugėjo; tuomet Šv. Jonų bažnyčia tapo viena iš daugelio miesto parapinių šventovių.

1948–1991 m. bažnyčios istorijos tarpsnis atskyrė šventovę ir nuo Dievo, ir nuo bendruomenės. 1991 m. bažnyčia įgijo naują statusą. Ji nebebuvo atkurta kaip parapinė ir teisiniu požiūriu gyvuoja kaip Vilniaus universiteto pastatų komplekso dalis. Kita vertus, atsikartoja kai kurie ankstyvesni bažnyčios istorijos motyvai – jėzuitų tarnystė ir glaudesnis ryšys su akademine bendruomene.

Leitourgia

Apie ankstyviausias maldingas praktikas ir jų skatinimą byloja jau XV a. bažnyčiai suteiktos – vienos pirmųjų Lietuvoje – atlaidų privilegijos. Atrodo, kad būtent tuo laiku itin populiarios tapo ir eucharistinės procesijos. 1573 m. Petras Skarga įkūrė pirmąją Lietuvoje Kristaus Kūno broliją, kurios nariai turėjo dalyvauti Švč. Sakramento adoracijoje, eucharistinėse procesijose ir su žvakėmis palydėti su Viatiku pas ligonį vykstantį kunigą.

XVII a. išpopuliarėjo ir kolektyvinės piligriminės kelionės (nuo 1598 m. – į Trakus), taip pat bažnyčioje saugomų atvaizdų, garsėjusių stebuklais ir malonėmis – Kristaus Kūno koplyčios Nukryžiuotojo, Loreto Dievo Motinos skulptūros, Rusiškosios Dievo Motinos paveikslo – gerbimas. Puošnumo ir prabangos mada vertė jėzuitus riboti pamaldoms uždegamų žvakių skaičių, muzikos kūrinių trukmę. Vis dėlto ypatingų iškilmių progomis bažnyčia būdavo specialiai iliuminuojama ir virsdavo beveik teatrinių reginių vieta.

Evgenios Levin nuotrauka

Nuosaikumą ir itin santūrų maldingumą akcentavusi Apšvietos epocha gerokai apgenėjo vešlias barokinės dievogarbos šakas: buvo nugriauta didelė dalis altorių, nuslopo stebuklingųjų atvaizdų kultas. Tuomet, XIX a., bene svarbiausia liturgijos puošmena tapo muzika. Meistrams Tydemanams rekonstravus vargonus, jais grojo Vilniuje 1840–1858 m. gyvenęs ir vargonininku Šv. Jonų bažnyčioje dirbęs kompozitorius Stanislovas Moniuška.

Koinonia

Šv. Jonų parapijos bendruomenei, kurią sudarė įvairių tautybių žmonės, pamokslai nuo seno buvo sakomi lietuvių ir lenkų kalbomis. Bažnyčią perėmę jėzuitai, tarp kurių dar nebuvo vietinės kilmės kunigų, iš pradžių pamokslavo lotyniškai, lenkiškai, vokiškai ir itališkai, o lietuviškiems pamokslams samdė diecezinį kunigą. Vėliau įsigalėjo lenkiškų ir lietuviškų pamokslų sakymo praktika. Nuo 1737 m. iki Antrojo pasaulinio karo, kai bažnyčioje vėl suskambo lietuvių kalba, pamokslauta vien lenkiškai.

Parapijiečių bendruomenę siejo ne vien tikėjimo, bet ir gyvenimo koinonia. Šioje socialinėje grupėje mezgėsi pažintys, ilgainiui virsdavusios ir santuokomis. XVIII a. Vilniaus parapijoje buvo sudaroma nuo 20 iki 200 santuokų kasmet. Parapijiečių bendrystės tam tikra prasme nepajėgdavo nutraukti net mirtis. Iki pat XIX a. pradžios mirusieji pasilikdavo čia, šalia gyvųjų, – būdavo laidojami arba bažnyčios kriptose, arba šventoriuje. Peržengusieji mirties slenkstį kartais įveikdavo juos gyvenime skyrusius socialinius barjerus. Universiteto observatorijos geradarė, bažnyčios tabernakulio fundatorė Elzbieta Oginskytė-Puzinienė, kaip Jėzaus Draugijos nuopelnų dalininkė, buvo palaidota šalia tėvų ir brolių jėzuitų, toje pačioje kriptoje.

Gausioje bažnyčios bendruomenėje gyvuojantys mažesni būreliai, leidžiantys gyviau patirti koinoniją – anaiptol ne dabarties išradimas. 1430 m. paminėta šios bažnyčios parapijiečių brolija – pirmasis žinomas tokio pobūdžio sambūris Lietuvoje. Šv. Jonų bažnyčioje savo koplyčias arba altorius įkūrė ir seniausi Lietuvoje profesiniai-religiniai susivienijimai – amatininkų cechai. Jau nuo XV a. pabaigos – XVI a. pradžios čia būta auksakalių, barzdaskučių, siuvėjų bendruomenių. Bažnyčios administravimą perėmus jėzuitams, prie šoninių navų iškilo trijų Marijos sodalicijų (Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenės pirmtakių), vienijusių gerai besimokančius pavyzdingo elgesio moksleivius ir studentus, koplyčios.

Diakonia

Šv. Jonų bažnyčios bendruomenės tarnavimo vargšams tradicijos pradžia reikėtų laikyti Gailestingumo brolijos įkūrimą. Jos nariai patarnaudavo vargšams ir ligoniams prieglaudose, laidodavo mirusiuosius. Prie šios brolijos veikė beprocenčių paskolų ir pašalpų kasa. Tokios įstaigos buvo plačiai paplitusios katalikiškame pasaulyje kaip alternatyva iš palūkanų besipelnantiems bankams, tačiau Lietuvoje tokia kasa, regis, buvo vienintelė. Iš brolijos narių surenkamų aukų buvo šelpiami vargingi miesto bendruomenės nariai – kalintys dėl skolų, skurstantys ir besigėdijantys elgetauti, vargstančios našlės ir ištekėti negalinčios našlaitės.

Evgenios Levin nuotrauka

Artimo meilės darbai buvo svarbi jėzuitiškų moksleivių bei studentų sodalicijų gyvenimo dalis. Didįjį ketvirtadienį kiekviena sodalicija plaudavo kojas dvylikai vargšų, o paskui sodindavo juos prie vaišių stalo. Per gavėnią sodalicijų nariai lankydavo Vilniaus miesto špitoles – Antakalnio, Bonifratrų, Šv. Stepono ligonines ir prieglaudas, patarnaudami jų pacientams bei įnamiams. Vilniaus kolegijos jėzuitų ir jų suburtų pasauliečių dėka už miesto sienų radosi naujos špitolės su vargšų ir ligonių globai atsidėjusiomis brolijomis, prie kurių iškilusios Šv. Stepono bei Šv. Juozapo ir Nikodemo bažnyčios tapo priemiesčių parapijų centrais.

1636 m. prie Šv. Jonų bažnyčios, remiantis karaliaus Vladislovo Vazos privilegija, buvo įsteigta Elgetų brolija. Ši specifinė, cechą primenanti bendruomenė, kuri būrėsi prie Marijos Snieginės altoriaus, jos nariams (jų būta iki 350) turėjo užtikrinti minimalų ekonominį saugumą, o miesto administracijai teikė viltį suvaldyti stichišką elgetavimą Vilniaus gatvėse ir aikštėse.

Martyria

Tikėjimo skelbimas ir jo liudijimas Šv. Jonų bažnyčioje pirmiausia reiškėsi jėzuitams būdinga tikėjimo mokymo (katechezės) tarnyste. Bažnyčios sakykloje Dievo žodį skelbė daug žinomų ir jau pamirštų pamokslininkų. Garsiausi iš jų – jėzuitai Konstantinas Sirvydas ir Petras Skarga. Pirmasis dėl pamokslininko tarnystės tapo lietuviškosios homiletikos pradininku, antrąjį Vilniuje įgyta patirtis vėliau padarė lenkų literatūros klasiku – „Seimų pamokslų“ ir „Šventųjų gyvenimų“ autoriumi.

Žinia, skelbimas efektyvus tik tuomet, kai gyvenama taip, kaip mokoma. Tarp tokios integralios, žodinės ir gyvenimiškos, martyrijos pavyzdžių šios bažnyčios istorijoje minėtinas ne tik Dievo tarnas Petras Skarga, bet ir XX a. totalitarizmų kankiniai – Mečislovas Reinys (čia darbavęsis kaip jaunas vikaras; vėliau jau kaip arkivyskupas, miręs sovietų kalėjime) ir drąsus, populiarus studentų pamokslininkas Alfonsas Lipniūnas, kurio sveikatą mirtinai palaužė įkalinimas nacių konclageryje.

Su Šv. Jonų bažnyčia susijęs ir dviejų šventųjų gyvenimas. Septynerius studijų Vilniaus universitete metus čia meldėsi XVII a. kankinys, tėvas jėzuitas Andriejus Bobolė. 1835 m. rugsėjo 9 d. Šv. Jonų bažnyčios kunigas Ernestas Pranciškus Bytautas pakrikštijo naują parapijietį, 9 dienų amžiaus kūdikį – Andriejaus Kalinausko ir Juzefos Polonskytės sūnų Juozapą. Tuomet niekas iš dalyvaujančiųjų neįtarė, kad šis naujagimis vėliau taps vienu iš sukilimo už Lietuvos laisvę vadų, myriop pasmerktu kaliniu, tremtiniu, priverstiniu emigrantu, vienuoliu karmelitu, kunigu, o galiausiai – šventuoju Rapolu Kalinausku.

„Laiškai bičiuliams“, 2017 pavasaris-vasara

Laiškai bičiuliams