VU profesorius Jozefas Frankas.

Medicinos mokslo istorija Lietuvoje neatskiriamai susijusi su Johano Peterio ir jo sūnaus Jozefo Frankų vardais. 1804 m. Frankai atvyko į Vilnių iš Vienos. Johanas Peteris Frankas, Getingeno, Pavijos ir Vienos universitetų profesorius, Vilniaus universitete dėstęs bendrosios ir specialiosios terapijos kursus, 1805 m. išvyko į Peterburgą pakviestas dirbti caro rūmų gydytoju ir Peterburgo medicinos akademijos rektoriumi.

Jozefas Frankas Vilniuje profesoriavo iki 1823 m. Profesorius vadovavo Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Patologijos katedrai. Jo iniciatyva buvo įsteigta Vilniaus medicinos draugija (1805 m.), Medicinos, Vakcinacijos, Motinystės institutai. Europoje tokių įstaigų tuo metu dar nebuvo. J. Frankas daug nuveikė keldamas bendrą sveikatingumo lygį Vilniuje, teikdamas pagalbą neturtingiems ligoniams. Profesorius Jozefas Frankas ir jo žmona, garsi Vienos dainininkė Kristina Gerhardi, Ludwigo van Beethoveno bičiulė, kuriai Franzas Josephas Haydnas parašė Ievos partiją savo oratorijoje „Pasaulio sukūrimas“, aktyviai dalyvavo miesto kultūriniame gyvenime, rengė labdaringus koncertus, rėmė teatrą. Namas Didžiojoje gatvėje, kuriame gyveno profesorius, ilgą laiką buvo vadinamas Franko namu.

Jozefas Frankas vertėsi ir gydytojo praktika, gydė vilniečius ir garsėjo kaip puikus diagnostikas. Po Vilnių sklandė pasakojimai, kad vos įžengęs į ligonio namus jis jau užuosdavo ligą ir galėdavo numatyti jos baigtį. Tuo įtikėję vilniečiai susispiesdavo prieškambaryje ir iš J. Franko veido išraiškos bandydavo nuspėti ligonio likimą. Pagal tai planuodavo, kada paveldės mirusiojo turtus, ar ruoštis laidotuvėms.

Vilniaus universiteto astronomas Piotras Slavinskis mokėsi Anglijoje ir Prancūzijoje, buvo labai gabus. Vienu metu labai susirgo karštine, o pasveikęs pasibaisėjo supratęs, kad prarado visas sukauptas žinias, nieko nebepamena. J. Frankas jam patarė, kad geriausia bus mokytis iš naujo. P. Slavinskis paklausė jo patarimo, pasikvietė kolegą astronomą A. Šahiną, ir šis jį pradėjo mokyti aritmetikos, geometrijos. Pradėjęs mokytis P. Slavinskis pastebėjo, kad žinios sugrįžta, todėl pradžiugęs jau po šešių savaičių galėjo tęsti savo darbus. Šią istoriją savo atsiminimuose aprašė universiteto auklėtinis, filaretas Mykolas Malinovskis.

Abu Frankai, tėvas ir sūnus, puikiai žinomi ir vertinami Europos medicinos istorijoje. Vilniuje J. Frankas išgarsėjo ne tik kaip puikus gydytojas, bet ir kaip labdarys, teatro ir muzikos globėjas. Jo namų neaplenkdavo nė vienas žymesnis Vilniuje gastroliavęs dainininkas, muzikantas.

1861 metais laikraštis „Kuryer Wilenski“ paskelbė istoriko Mykolo Homolickio atsiminimus apie profesorių Jozefą Franką, jo labdaringą veiklą, koncertus. Aprašoma, kaip 1820 metais į Vilnių atvyko garsi Europoje dainininkė Andželika Katalani. Ji buvo tituluojama dainavimo karaliene ir karalių dainininke. Italų sopranas garsėjo savo balsu, apimančiu net tris oktavas, labai stipriu ir lanksčiu. J. Frankas ją šefavo, padėjo surengti koncertus, jai asistavo koncertų metu. Ta proga surengė priėmimą savo namuose, ir jo metu dainininkė dainavo svečiams, nors pats J. Frankas teigė nemėgstantis prašyti svečių padainuoti.

J. Frankas jai akompanavo. Jis taip pat surengė jos garbei pietus, kuriuose dalyvavo ir senatorius kunigaikštis Mykolas Oginskis, daug kitų iškilių svečių, mėgstančių muziką. Dainininkei labai patiko Neryje sugautos žuvys – upėtakiai. Jis stebėjosi, kad vilniečiai žuvies nelabai valgo, tik per pasninką, ir visai nevertina tokio maistingo patiekalo. Visus labai nustebino kitas jos įprotis. Vaikštinėdama po Sapiegų rūmų sodą ji valgė skruzdes, prieš tai nusukusi joms galvas.

M. Homolickis pastebi, kad toks įprotis žinomas ir Lietuvoje. Buvusios Medicinos-chirurgijos akademijos adjunktas Stanilsovas Gorskis jam yra pasakojęs, kad Gardino gubernijoje grafas Osolinskis valgydavo gyvas skruzdes šaukštais, užpylęs jas cukrumi. Profesorius J. Frankas, vaikštinėdamas su A. Katalani, taip pat paragavo skruzdžių ir teigė, kad jų skonis neblogas. Visus nustebino ir dainininkės teiginys, kad niekas taip nesustiprina ir neatgaivina balso kaip cinamonas. Teigiama, kad ji kramtė jį po kiekvienos padainuotos arijos.

Taip pat minima, kad A. Katalani koncertas vyko buvusiuose civilinių generalgubernatorių rūmuose, o bilietai kainavo nepigiai. Ji Vilniuje surengė du koncertus, po to išvyko į Maskvą.

Prisiminimuose pasakojama, kad po Vilnių sklandė gandai, kad Britų muziejus nusipirko Katalani gerklas, kad po mirtie jas galėtų eksponuoti, mat buvo labai išskirtinės, ryškiai išsišovusios kakle tarsi Adomo obuolys. Deja, vargu ar britams pavyko jas gauti, mat A. Katalani mirė Paryžiuje, susirgusi cholera.

M. Homolickis aprašo ir paskutinį J. Franko surengtą labdaringą koncertą, kuris irgi vyko buvusiuose civilinių generalgubernatorių rūmuose 1822 metų gruodžio 21 dieną. Dalyvavo jo žmona su mokinėmis, per pertrauką Vilniaus gimnazijos iškalbos ir poezijos mokytojas Ignacas Šidlovskis perskaitė odę apie labdarą, skirtą J. Frankui.

J. Frankas paskatino labdaringą veiklą, ir jo įtakos paskatintas Vilniaus vyskupas Kosakauskas įsteigė Labdaros namus, kuriems rūmus padovanojo jaunasis Dominykas Radvila (Labdarių gatvė). J. Frankas gailėjosi, kad jam nepavyko išnaikinti Vilniuje elgetavimo kaip profesijos, o jis turėjo tokį planą. Profesorius nuolat rūpinosi lėšomis labdarai ir vargšams gydyti.

logo