Liepos 23-ąją, Bažnyčios liturginis kalendorius mini Europos globėją šv. Brigitą.

Šv. Brigita gimė 1302 arba 1303 metais. Jauna ištekėjo už Ulfo Gudmarssono ir susilaukė 8 vaikų. Mirus vyrui, našlė Brigita Švedijoje įkūrė savosios vienuolijos branduolį. Šv. Brigita 1350 metais atvyko į Romą. Čia pasiliko ilgiau. Nenuilsdama veikė keldama kunigijos, vienuolynų ir pasauliečių gyvenimo reformos reikalą. Paliko nemažą rašytinį palikimą – keletą mistinio turinio knygų. Brigita mirė 1373 metais. 1391 buvo paskelbta šventąja.

Svarbų šv. Brigitos vaidmenį Europos krikščioniškoje istorijoje patvirtino popiežius Jonas Paulius II 1999 metais paskelbdamas ją ir dar dvi šventąsias, Editą Štein ir Kotryną Sienietę, Europos globėjomis.


Skelbdamas šventąją Brigitą Europos Globėja, – rašė popiežius Jonas Paulius II šv. Brigitos gimimo 700 metų jubiliejaus proga, – norėjau tikintiesiems pasiūlyti moteriško šventumo pavyzdį. Ji, išgyvenusi laimingos ir ištikimos žmonos bei pavyzdingos motinos ir išmintingos auklėtojos patirtį, turėjo pereiti šventos našlystės laikotarpį, kad galėtų visiškai pašvęsti Dievui savo gyvenimą. Kiekviename savo gyvenimo tarpsnyje ji mokėjo išmintingai sujungti kontempliatyvų gyvenimą su plačiausia veikla, palaikoma meilės Kristui ir Bažnyčiai. Savo laikmečio krikščionių bendruomenę ji praturtino savo moteriškomis savybėmis ir, kaip pilnai save realizavusi moteris, pasišventė brolių tarnybai.

Šventosios Brigitos dvasingume galima išskirti daug aspektų. Joje žavimės krikščionybe, kurios pagrindinis bruožas – besąlyginis Kristaus sekimas, įkvėptas evangeliškos dvasios. Ji buvo mokytoja, kaip priimti kryžių – pagrindinę mūsų tikėjimo išraišką. Ji buvo pavyzdinga Bažnyčios mokinė išpažindama nepadalintą krikščionybę. Brigita buvo kontempliatyvaus ir aktyvaus gyvenimo sujungimo pavyzdys, buvo nepailstanti krikščionių vienybės apaštalė, taip pat turėjo pranašišką dovaną skaityti istoriją Evangelijoje ir Evangeliją istorijoje. Brigitietiško dvasingumo esmė – visiškas Dievo pirmenybės pripažinimas. Iš jos mistinės patirties išplaukia ir misionieriškas pašaukimas. Karitatyvinė, misijinė ir netgi politinė Brigitos veikla prasidėdavo pirmiausiai maldoje ir kontempliacijoje. Todėl, kad turėjo laiko Dievui, ji rado laiko ir žmogui.