Liepos 14-osios Darbo partijos (DP) tarybos susirinkimas galėjo virsti dar vienu autostrados į politinį kapinyną etapu. Šiam partijos organui priklauso 92 nariai. Į Širvintas, kurios iš Kėdainių perėmė faktinės „darbiečių“ sostinės statusą, atvyko vos 27. Kvorumo nėra, tad tarybos susirinkimas niekinis ir dar tenka už durų išprašyti Valdą Skarbalių, kuris jau nebėra partijos narys, bet pasielgė įžūlokai atvykdamas.

Visa tai ir skamba labai liūdnai, tačiau toliau įvyko tai, kas galbūt yra paskutiniai didingi momentai partijos istorijoje. O gal ir ne. Stojusi kalbėti žavingoji partijos pirmininkė Živilė Pinskuvienė aiškiai parodė, ko partijos nariai čia susirinko. Toliau, kad geriau pajustumėte tą išskirtinę Širvintų susitikimo atmosferą, tegul kalba partijos išplatinto pranešimo spaudai žodžiai: „Darbo partijos pirmininkės Živilės Pinskuvienės iniciatyva diskusija įvyko. Ji ir buvo pirmoji, kuri pasisakymo metu kreipdamasi į Tarybos narius ir V. Uspaskichą pabrėžė, kad tai, ką Viktoras daro ir akcentuoja savo knygoje, ir yra tikrasis jo kelias, tai yra veikla, su kuria jis gali padaryti žmonėms kur kas daugiau gera, nei pramušinėdamas kelią intrigantams į aukštas Darbo partijos pozicijas.

Ž. Pinskuvienė savo kalboje rėmėsi V. Uspaskicho knygos mintimis, kad visatoje yra griežta hierarchija, ir palinkėjo, kad ir partijoje būtų tokia pat hierarchija – griežta ir aiški. Negali čia būti dviejų pirmininkų – vienas garbės ir kitas negarbės.

O tęsdama savo mintį Ž. Pinskuvienė V. Uspaskichui priminė jo paties parašytas tezes, kad visatoje nėra dviejų kūrėjų. Partijoje turi būti vienas aiškus lyderis, kurį išrenka visi nariai demokratinių rinkimų metu. Lyderis su absoliučia atsakomybe ir aiškia vizija. Todėl, vadovaudamasi V. Uspaskicho deklaruojamomis tezėmis, pabrėžė, kad partija turėtų gyventi pagal visatos principus.“

Akimirka veikiausiai tikrai buvo epinė. O tada nutiko tai, ko turbūt daugelis eilinių partijos narių laukė nuo pat liūdnojo 2015 m. gruodžio – Viktoras Uspaskichas pranešė, kad grįžta į partiją ir jau yra įteikęs prašymą Kėdainių skyriaus pirmininkui Juozui Gaidamavičiui.

Taigi DP ketina grįžti prie visatos principų. Vargu ar yra kita partija Lietuvoje, Europoje ar pasaulyje, kuri savo vidaus tvarką gali pagrįsti taip įspūdingai ir kosmologiškai.

Kiekvienas, turintis sveiko proto, dabar gali nesunkiai nuspėti, kas laukia toliau. Kėdainių skyrius apsispręs V. Uspaskicho prašymą patenkinti. Tada bus surengti partijos pirmininko rinkimai (nes juk negali būti partijoje garbės ir negarbės pirmininkų). Viktoras sugrįš į savo sostą ir mėgins partijai įkvėpti naują gyvybę, ją pertvarkydamas pagal visatos principus.

Kiek visa tai prasminga ir gali būti sėkminga? Šis klausimas yra gerokai sudėtingesnis. Darbo partijos laivas jau gerokai įsiskendęs. Daug gerai žinomų veidų iš partijos pasitraukė arba liko DP prezidiume, tačiau mes jų visiškai nebematome politikos padangėje. Iš penkių Ž. Pinskuvienės pavaduotojų tik Šarūnas Birutis ir Valentinas Bukauskas yra kiek žinomesni. Du Seimo nariai „darbiečiai“ darbuojasi bendroje su socialdemokratais (LSDP) frakcijoje, nors DP vadovybė tam prieštaravo. Žinant LSDP polinkį pervilioti kitų politinių jėgų narius, nebūtų nieko stebėtina, jeigu jie pereitų į šią partiją.

V. Uspaskichas jau anksčiau viešumoje ragino Ž. Pinskuvienę trauktis, ši tokią galimybę atmesdavo, tad pilna dvasinio partijos lyderio citatų kalba turėjo nustebinti ir tarybos narius, kaip, be abejo, ir tai, kad negali būti dviejų pirmininkų. Nedviprasmiškiau apie savo pačios politinę ateitį vargu ar Ž. Pinskuvienė galėjo pasisakyti.

Kai prieš gerą mėnesį Artūras Paulauskas su bendražygiais skelbė kuriantys judėjimą „Pirmyn, Lietuva“, A. Paulauskas BNS tuomet sakė: „Mes nematėme Darbo partijoje ypatingos galimybės, perspektyvos likti, juo labiau prasidėjo tas karas tarp Viktoro Uspaskicho ir Živilės Pinskuvienės, tampymasis dėl lyderiavimo, posto. Faktiškai visa energija nueina čia, o ne politiniams procesams dalyvauti, analizuoti.“

Taigi padėčiai pasikeitus dalis senųjų veidų galėtų sugrįžti. Vis dėlto naujasis judėjimas ir neturėjo būti labai žvaigždėtas – be buvusio Seimo pirmininko iš ankstesnių kadencijų Seimo narių steigiamajame susirinkime dalyvavo Darius Ulickas ir Raimundas Paliukas. Jeigu „Pirmyn, Lietuva“ kūrėjai mąsto logiškai, turėtų patys suvokti, kad kelių buvusių „darbiečių“, socdemų, Naujosios sąjungos narių rinkiniui su naujais veidais politikoje vargu ar įmanoma pasiekti didelius rezultatus.

Ar V. Uspaskichas gali būti vienytojas? Klasikine prasme turbūt, kad ne. Tačiau raktą, kodėl jis būtų turbūt geriausias vedlys esamoje situacijoje, pasakė pati Ž. Pinskuvienė: „Tai, ką Viktoras daro ir akcentuoja savo knygoje, ir yra tikrasis jo kelias, tai yra veikla, su kuria jis gali padaryti žmonėms kur kas daugiau gera, nei pramušinėdamas kelią intrigantams į aukštas Darbo partijos pozicijas.“ Vis dėlto intrigantai dabar trina rankas. Atsiribojant nuo politinių simpatijų ar antipatijų, jis yra vienas sėkmingiausių nepriklausomos Lietuvos politikų, du kartus pasiekęs pergales Seimo rinkimuose, įkūręs stiprią organizaciją ir daug pasiekęs versle. Jungtis prie jo vėl vis dar gali būti verta.

Dabar situacija yra specifinė ir gana komplikuota. Daugelis partijos narių po rinkimų prarado viltį, kad su šia vėliava galima nuveikti ką nors reikšminga. Dalis jų vis dar eina aukštas pareigas savivaldoje ar apskritai turi politinio potencialo. Tad pirmasis V. Uspaskicho uždavinys būtų įtikinti juos, kad verta nespjauti į politiką ir į DP, kad verta pamėginti kartu vėl pasiekti gerus rezultatus. Kiek toks politinis darinys galėtų būti patrauklus politikos naujokams – klausimas lieka atviras.

Be abejo, reikalinga ir politinė niša. „Pirmyn, Lietuva!“ steigėjai kalbėjo apie tai, kad reikia naudotis LSDP nuosmukiu ir kovoti dėl savo nišos centro kairėje. Scenarijus gal ir įmanomas, tačiau laidoti socialdemokratus kol kas ankstoka. Kūrybingumo šioje situacijoje reikės labai daug, tačiau nurašyti Darbo partijos su V. Uspaskichu naujo projekto tikrai negalima. Lyderis gaus partijos vairą sudėtingiausioje situacijoje per jos istoriją, ir tai tik dar geriau parodys jo politines galimybes. Gali būti, kad Ž. Pinskuvienės kalba buvo paskutinis epinis momentas partijos istorijoje. Bet nebūtinai.