Evgenios Levin nuotr.

Šį pavasarį kaip niekada anksčiau visur matome labai daug aukštųjų mokyklų reklamos. Išties gražiai ir kokybiškai sukurtos. Pati Lietuvos demografinė padėtis lemia, kad kuo toliau, tuo labiau kiekvienas studentas bus labai svarbus universitetui išgyventi. Ypač dabar, kai vis daugiau kalbama apie universitų jungimąsi, kuris toli gražu bus ne santuoka iš meilės, bet greičiau iš išskaičiavimo.

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje nemažai kalbama apie studentų teisę pasisakyti dėl ugdymo proceso. Turiu omenyje vieną labai konkrečią istoriją – prof. Vytauto Radžvilo kurso statuso pakeitimą iš privalomojo į pasirenkamąjį. Ši istorija, būdama Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) reikalas, tapo visos Lietuvos aktualija.

Sąmoningai ilgą laiką tylėjau. Nenorėjau būti siejamas nė su viena istorijos puse. Nepasirašiau kreipimosi, nors šį kursą irgi lankiau. Žmonės, kuriuos gerbiu, atsidūrė ir vienoje, ir kitoje barikadų pusėje.

Ir šis tekstas iš tiesų ne apie prof. V. Radžvilą. Savo poziciją apie jį ir sambūrį „Pro Patria“ jau esu išdėstęs, nuo to laiko esminių pokyčių nebuvo. Tačiau interneto svetainėje ProPatria.lt pasirodė Edvardo Čiuldės ir prof. Rasos Čepaitienės tekstai, kuriuose tai, kad studentai daro vis didesnę įtaką studijų procesui, vertinama gana neigiamai.

Vis dėlto vargu ar pokyčiai šioje srityje yra įmanomi būtent dėl banalios priežasties – laisvos rinkos ir demografinės krizės akivaizdoje studentas tampa ir toliau bus pagrindinė kiekvieno universiteto vertybė, ir studentų balsas turės būti vis labiau girdimas. Su visais su tuo susijusiais teigiamais ir neigiamais padariniais.

VU TSPMI tuo keliu žengia jau ne pirmus metus. Studentai pildo kursų vertinimo anketas, į kurias administracija tikrai atsižvelgia. Daugiau ar mažiau aktyviai veikia studijų programų komitetai (SPK) ir Instituto taryba, kurioje taip pat yra studentų atstovų, ir jie geriau ar prasčiau, bet girdimi. Esant neaiškumų ar kylant klausimų, administracija kalbasi su studentais ir dėstytojais ieškodama geriausių išeičių.

Kalbu ne apie nuogirdas. Penkerius metus VU TSPMI buvau savo grupės seniūnas. Bakalauro laikais de facto mano pareigas turbūt buvo galima pavadinti kurso seniūnu. Kaip seniūnas nuolat lankydavausi reguliariai rengiamuose susitikimuose su administracija, kurių metu kiekvienas seniūnas grupės vardu išsakydavo lūkesčius, kritiką ir studijų proceso organizavimo, ir, žinoma, atskirų kursų požiūriu. Administracija nuolat pristatydavo informaciją apie studijų kokybės vertinimus, kursų vertinimus, reformas ir kitus svarbius klausimus. Po susirinkimų informaciją perduodavome savo kurso draugams.

Metus vadovavau studentų tarybai. Tai savotiškas studentų parlamentas, kuriame susirinkę kursų seniūnai svarsto įvairius klausimus, teikia siūlymus. Nežinau, kaip šis organas veikia dabar, bet mano laikais veiksmo būdavo išties nemažai. Pavyzdžiui, iš apačios kilo iniciatyva, kad Lietuvos politinės minties istorijos kursas galėtų tapti privalomas. Studentų taryboje siūlymui pritarėme – tada studentų paskatinta profesūra iš esmės atnaujino kurso programą, ir jau kitais mokslo metais jis tapo privalomas.

Kandidatavau ir į VU TSPMI tarybą. Rinkimai buvo demokratiški, savo balsą galėjo atiduoti kiekvienas studentas. Vyko debatai, vykdžiau aktyvią rinkimų kampaniją. Tačiau rinkimus pralaimėjau gana nedidele balsų persvara. TSPMI taryboje yra 19 narių, 4 iš jų – studentų atstovai.

Magistrantūros laikais pats metus priklausiau savo studijų programos komitetui. Bent jau kalbant apie magistrantūrą, studentų atstovai dažnai (bent jau VU TSPMI) būna tikrai ne tokie apyžaliai ką tik po bakalauro studijų atėję jaunuoliai kaip aš, bet žmonės, turintys gerokai didesnę patirtį studentų savivaldos institucijose ar net ir kiek vyresni nei standartinis 25-mečio nesulaukęs magistrantas.

Terminai „eurokomjaunuolis“ mane būtent dėl to ir žeidžia. Nes aš, kaip ir absoliuti dauguma kitų žmonių, su kuriais teko darbuotis tuo mano gyvenimo laikotarpiu, tiesiog norėjome paprastų dalykų. Aukšto lygio dėstytojų, subalansuoto literatūros kiekio, aiškiai išdėstytos kurso programos, aiškių vertinimo kriterijų, pagarbaus santykio su studentais. Keli dėstytojai, kurių darbo metodai buvo diskutuotini (nenoriu šia tema plėstis, tuo labiau kad priežastys tikrai nebuvo ideologinės), buvo pakeisti kitais.

Be to, tada į „komjaunuolių“ gretas tektų įrašyti patį Vytautą Sinicą, kuris studijų laikais buvo savo kurso seniūnas, aktyviai veikė studentų atstovybėje ir būtent labiausiai garsėjo dėl darbo akademinėje srityje – nevengdavo teikti savo siūlymų ir idėjų administracijai. Alumnų kreipimąsi, prieštaraujantį kurso statuso keitimui, pasirašė ir buvusi VU SA TSPMI pirmininkė Eimantė Daukšaitė. Šie žmonės tikrai prisidėjo prie to, kad studentų atstovavimas būtų kokybiškas, o jų balsas – gerai girdimas.

R. Čepaitienė savo tekste kritikuoja tai, kad studentai vertina dėstytojus. Apklausos VU yra anonominės. Mano žiniomis, daugelyje padalinių tenkinamasi elektroninėmis apklausomis, kurias įkyriai siūlo VU informacinė sistema. Semestro pabaigoje sistema neįleidžia asmens, kol šis neužpildo nė vienos apklausos.

VU TSPMI turime popierines apklausas, kurių klausimai yra kartkartėmis peržiūrimi ir tobulinami. Apklausos dažniausiai pildomos paskutinio seminaro metu, kai studentai dar nežino savo vertinimų (ar blogiau – prieš ar po egzamino). Jų užpildomumo procentas yra labai aukštas – nuolat viršydavo 80 proc.. Kursas vertinamas įvairiais pjūviais, bet egzistuoja ir bendras vertinimas penkiabalėje sistemoje. Jeigu vidutinis kurso vertinimas nesiekia 4 balų, administracija atkreipia dėmesį į tai, o tuo labiausiai skundžiasi prasčiau vertinamų kursų studentai. Tuomet vadovybė kalbasi su dėstytoju apie studentų pastebėjimus. Dažniausiai kitais metais laukia didesni ar mažesni pokyčiai, bet vien dėl vienkartinio vertinimo balso sumažėjimo niekas nepuola kapoti galvų dėstytojams.

Neaišku, kodėl Europos studijų programos studentai pasirinko kitokį, ne visiškai tradicinį kelią išreikšti savo nepasitenkinimą. Vis dėlto šioje situacijoje keista ir neteisinga, kad būtent studentai pasirinkti kaip atpirkimo ožiai. Sprendimą dėl V. Radžvilo priėmė studijų programos komitetas, kuriame yra vienas vienintelis studentų atstovas.

Be to, „eurokomjaunuoliams“ prikišama tai, kad Ieva Galkytė dirba Europos Komisijos atstovybėje Lietuvoje. Tačiau ji yra tik viena iš devynių žmonių, kurie šį kreipimąsi pasirašė. I. Galkytės padėtis kritikams yra patogiausia, ir niekas nepuola nagrinėti, ką gyvenime veikia likęs aštuntukas. Nes tikėtina, kad būtų galima rasti ką nors, kas nebūtų tinkama konstruoti sąmokslo teorijas. 

Ateityje tokių istorijų gali būti ir daugiau. Studentai vis daugiau ir stipriau bus matomi, kai bus priimami sprendimai su visais neigiamais ir teigiamais padariniais. Mūsų karta tokia jau yra – drąsi, netylinti ir aktyvi, tai parodė ir faktas, kad buvo mobilizuotos abi pusės – ne tik viena. Studentai yra žmonės, klysti yra žmogiška, tačiau ir pati sistema yra sukonstruota taip, kad jie nėra visagaliai.

Šioje istorijoje liūdniausia tai, kad universiteto (tiksliau – instituto) vidaus reikalas tapo kone karščiausia ir svarbiausia tema Lietuvoje. V. Radžvilo atvejis nėra unikalus ar išskirtinis, tik forma pasirinkta ne visai tradicinė (bet ir ne nauja, nes anksčiau panašiai buvo elgtasi ir Natalijos Arlauskaitės klausimu) ir dėl studentų nusiskundimų tipo. Niekas su juo susidoroti nesiruošia, pagal dabartinę sistemą į pasirenkamuosius kursus gali susirinkti dar daugiau žmonių negu į privalomuosius.

Baigsiu tuo, kad status quo nebūtų bloga situacija. Bent jau iki publikacijos LRT.lt turbūt dauguma TSPMI bendruomenės narių tikėjosi, kad nurimus emocijoms viskas grįš į įprastas vėžės. Po šios publikacijos toks scenarijus neatrodo realus. Būtent V. Radžvilas ir visas studijų programos komitetas kaltas dėl taip susiklosčiusios padėties. Ne studentai. Studentai neprivalo tylėti, nes jie nėra visagaliai ir sprendimus priima ne patys.