EPA nuotrauka

Neįvykusi revoliucija?

Atmenu, kaip po pastarųjų Lenkijos parlamento rinkimų klausiau savo bendraamžio bičiulio iš Varšuvos, kodėl jis taip tvirtai palaiko Jarosławą Kaczyńskį ir jo vadovaujamą Įstatymo ir teisingumo partiją. Atsakymas mus nuvedė atgalios į 1989 metus, kai Apskritojo stalo derybų metu Lenkijai pavyko pasiekti taikų perėjimą į demokratiją. Anot mano bičiulio, neįvyko taip laukta revoliucija, nes liberalusis Solidarumo flangas sudarė neformalią koaliciją su progresyviais komunistų atstovais, ir taip esą gimė nauja monopolinė jėga, savo rankose sutelkusi svarbiausius svertus ekonomikoje, politikoje, žiniasklaidoje. Taip esą senojo režimo atstovams, su kuriais derėjo ne dėrėtis, o kovoti, pavyko išlaikyti svarbią įtaką naujoje Lenkijos respublikoje. J. Kaczyńskio ir jo partijos vaidmuo, anot mano bičiulio, kaip tik ir yra pakeisti šią ydingą situaciją atimant svertus iš senojo režimo atstovų bei su jais susidėjusių Solidarumo veikėjų ir suteikiant ją tiems, kurių balsas viešojoje erdvėje iki tol mažai ką reiškė.

Apie tai kalba ir pats J. Kaczyńskis, o jo vykdoma teismų reforma, kaip ir kova su Konstituciniu tribunolu ar siekis pakeisti valstybinio transliuotojo vadovybę, yra geriausiai suvokiami būtent šiame kontekste. J. Kaczyńskio suvokimu, visi formalūs pokyčiai Lenkijoje – laisvos rinkos, įstatymo viršenybės, laisvų demokratinių rinkimų įtvirtinimas – bus nevisaverčiai, jei nebus pasiekta radikali politinių, socialinių, ekonominių ir teisinių struktūrų pertvarka.

Kitaip tariant, procedūrinius pokyčius privalo lydėti ir turinio pokyčiai. Svarbiausia, turi būti sukurtas naujas elitas – ir politinis, ir ekonominis, ir kultūrinis ­­– ir kitokios jo legitimacijos normos. Senasis elitas esą yra korumpuotas kompromisų, o jo primestos liberaliosios demokratijos žaidimo taisyklės esą slepia pokomunistinio elito dominavimą ir pliuralizmo sunaikinimą. Mano bičiulis netgi buvo dar radikalesnis, nes, anot jo, dabartinės politinės valdžios tikslas turėtų būti siekis įvykdyti didįjį perskirstymą, o tai reikštų politinių, ekonominių ir kitų svertų atėmimą iš dabartinio elito bei perdavimą naujam elitui, kuris esą nebūtų susitepęs Apskritojo stalo kompromisais, leidusiais pokomunistinėje Lenkijoje nemenką įtaką išlaikyti kailį pakeitusiems progresyviems komunistams.

Po manęs nors ir…

Šiuo savo tekstu nesiekiu analizuoti visų J. Kaczyńskio ir jo šalininkų argumentų. Veikiau noriu parodyti, kur veda tokie argumentai ir toks politinio debato formulavimas. Kitaip tariant, noriu, kad tai, kas šiuo metu vyksta Lenkijoje, būtų pamoka mūsų demokratijai.

Visų pirma svarbu pabrėžti, kad J. Kaczyńskis ir jo partija savo politinį naratyvą labai sąmoningai konstruoja siekdami kuo radikalesnio supriešinimo. Yra jie, susitepę nešvariais kompromisais, korumpuoti, išdavę tautą, valstybę, ir esame mes, kurie meta iššūkį korumpuotam elitui, kad dėl tiesos, teisingumo, tautos atimtų iš jų galios monopolį ir grąžintų jį tautai. Toks politinio debato formulavimas galbūt trumpalaikėje perspektyvoje ir gali duoti naudos jo skleidėjui, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje jis yra labai žalingas, nes poliarizuoja visuomenę, politiką paverčia nulinės sumos žaidimu ir, tai labai svarbu, siekia tikslu pateisinti demokratijos požiūriu nepateisinamas priemones, tokias kaip valdžių atskyrimo pažeidimas, žiniasklaidos politizavimas.

Tikras valstybininkas negali vadovautis šūkiu „Po manęs nors ir tvanas“. Tikiu, kad J. Kaczyńskis ir jo partija tuo sąmoningai ir nesivadovauja. Ne vienas apžvalgininkas yra akcentavęs, kad J. Kaczynskiui svarbu ne tiek pati valdžia ir jos jausmas, kiek savo ideologinių siekių pavertimas tikrove. Kitaip tariant, jam kaip tik yra labai svarbu, kas liks po jo. Vis dėlto būtent konkretūs žingsniai kol kas ir lemia, kad žingsniuojama būtent to nenorimo tvano link.

Demokratijoje, jei ji lieka demokratija, nė viena valdžia nėra amžina. Kas gali garantuoti, kad po Įstatymo ir teisingumo partijos į valdžią atėjusios politinės jėgos sekdamos ankstesniu pavyzdžiu nesiims taip skubiai valyti teismus, valstybinę žiniasklaidą ir kitas institucijas tam, kad įvykdytų savąją revoliuciją? Blogas pavyzdys dažnai yra užkrečiamas. Taip, vadinamoji stabdžių ir atsvarų sistema gali būti labai nepatogi esantiesiems daugumoje, ypač tada, kai pokyčių siekiama ne visada vadovaujantis taisyklėmis ir procedūromis. Vis dėlto ji tampa išganinga, kai, pasikeitus situacijai, reikia vykdyti tau priešingos politinės pozicijos kontrolę. Šios sistemos ardymas atveria greitkelius ne tik tiems, kurie valdžioje yra dabar, tačiau ir tiems, kurie ateis po to. Šią pamoką turėtume įsisąmoninti ir mes. Svarbu yra išsaugoti funkcionuojančią sistemą, kad ir kaip paranku dabar atrodytų ją apeidinėti siekiant savųjų tikslų.

Tikras valstybininkas suprasdamas, kad jo laikas yra baigtinis, visada mąsto apie tai, kas gi liks po jo.

Ideologinis imprimatur ir pirkta opozicija

Vienos ar kitos politinės jėgos rėmėjams visada kyla pagunda pateisinti tam tikrus savo išrinktųjų žingsnius motyvuojant tuo, kad, nors jie gražiai ir neatrodo, tačiau juk veda prie gero tikslo. Lygiai taip pat įtikėjus, kad tas tikslas yra geras ir teisingas, labai lengva manyti, kad visa opozicija yra tiesiog kokios nors blogio jėgos marionetės. Juk kovoti su tokiais kilniais tikslais, be abejo, gali tik tie, kurie brangiai pardavė savo sielą.

Toks debato formulavimas yra itin žalingas, nes tie, kurie neva yra parsidavę, negali būti lygiaverčiai oponentai diskusijoje. Su tokiais galima tik kovoti, izoliuoti ir suvaržyti. Sveikoje demokratijoje visada egzistuos pliuralizmas. Svarbu išvengti kraštutinimų, kur viename poliuje yra oponentų demonizavimas, o kitame – kraštutinis reliatyvizmas, skelbiantis, kad viskas tėra tik nuomonė ir skonis, o dėl to nesiginčijama.

Ideologinio imprimatur suteikimas, leidžiantis siekti tikslo nesiskaitant su priemonėmis, yra žalingas tuo, kad neatkreipia dėmesio į tai, kad ydingos priemonės diskredituoja net ir patį kilniausią tikslą. Kaip sakoma, velnias slypi detalėse. Jis gali skelbti pačius gražiausius tikslus, bet savo smulkiais žingsniais galiausiai pasieks tai, kad visas šis skelbiamas grožis virstų pragaru. Daug kalbama apie piliečio pareigą būti aktyviu, kritišku politinės tikrovės vertintoju. Čia svarbu pabrėžti, kad nėra nieko svarbiau kaip būti kritiškam tiems, kurie geba diskredituoti tau brangius tikslus savo pasirinktomis priemonėmis.

Kas gi nenori skaidresnių, teisingesnių ir efektyviau dirbančių teismų? Kas nenori ne tokios politizuotos valstybės tarnybos, kur viršų imtų ne politinis lojalumas, o kompetencija? Kas nenori profesionalų valstybės įmonėse? Kas nenori sąžiningesnės valstybinės žiniasklaidos, kuri norėtų informuoti, o ne taptų politine žaidėja kurios nors partijos pašalėje? Puiku, tačiau kaip nebūti kritišku oponentu, kai matai, kad skelbiant šiuos šūkius vieni žmonės, kurie įvardijami kaip nelojalūs, nepatikimi, neprofesionalūs ar pan., yra pakeičiami tiesiog savais politiniais lojalistais?

Lenkijos Apskritojo stalo derybos, kurių rezultatai dabar po trijų dešimtmečių taip kliūva J. Kaczyńskiui, nebuvo idealios nė vienai pusei. Kodėl? Paprasčiausiai todėl, kad apėmė kompromisinį sutarimą kaip demokratijai būdingą elementą. Nė viena pusė iš derybų neišėjo šimtu procentų pasiėmusi laimikį, tačiau abi pusės ką nors paaukojo mainais už tai, kad ką nors ir gautų. Buvo suvokta, kad politika neturėtų būti nulinės sumos žaidimas, nes demokratijoje pavojinga ką nors palikti su visišku nuliu vien todėl, kad paliktieji tokiame užrybyje galiausiai bandys sugriauti pačią sistemą ir su nuliu palikti jau kitus.

Revoliucijos nieko gera neatneša, nes po jų kaip įprasta eina kontrrevoliucijos, o po jų švytuoklė švytuoja ir toliau. Demokratinėje sistemoje valstybe turi dalytis ir laimėtojai, ir pralaimėtojai, o šiandienos laimėtojai gali greitai virsti rytdienos pralaimėtojais. Tad parankiausia yra siekti sutarimo akcentuojant dalykus, kurie mus gali suvienyti bendram darbui.