Septyni miesteliai ir penkios kiekviename iš jų praleistos dienos kuriant vaikų sugalvotą projektą. Tai – keliaujančios architektūros dirbtuvės, kurių organizatorės teigia siekiančios paskatinti vaikus būti jautresnius savo aplinkai ir tapti jos kūrėjais. Šiemet projektą ėmėsi globoti prezidentė Dalia Grybauskaitė. Keliaujančios architektūros dirbtuvės tapo prezidentės inicijuotos kampanijos „Už saugią Lietuvą“ dalimi.

Apie projektą, kuris jau apsilankė keturiuose miesteliuose, dabar vyksta Upynoje, o be to šią vasarą dar aplankys ir Milašaičius bei Lieplaukę, kalbėjomės su jo iniciatorėmis Viltaute Žvirzdinaite ir Margarita Kaučikaite.

Kas gi yra Keliaujančios architektūros dirbtuvės ir kaip gimė ši idėja?

Margarita: Tai yra Architektūros fondo projektas. 2010-aisiais, kai per krizę fondas pradėjo veikti aktyviau, Vilniaus architektams iškilo idėja stiprinti architektų bendruomenę. Buvo sugalvota daug veiklų, o grupė jaunų architektų kartu Rolandu Paleku nusprendė darbuotis su jaunimu. Keletą metų tiesiog rengėm kūrybines dirbtuves su vaikais – lankydavomės mokyklose, eidavome į Nacionalinę dailės galeriją, kurdavome maketus, vykdydavome įvairius smulkius projektus. Galiausiai nusprendėme, kad galime padaryti kažką didesnio.

Keliaujančios architektūros dirbtuvės yra tarsi svajonė, gimusi keletui žmonių ir virtusi realybe. Viskas prasidėjo nuo to, kad svajojome, jog būtų nuostabu keliauti po visą Lietuvą darbuojantis su vaikais.

Nors šio projekto autoriai ir yra architektai, tačiau mes neverčiame vaikų rinktis architekto kelią. Mes norime, kad vaikai pažintų savo gyvenamosios vietos aplinką ir būtų jai jautrūs. Pagrindinė mūsų idėja yra kartu su vaikais kurti šią juos supančią aplinką. Kurdami ją kartu, mes stipriname miestelių ir kaimų bendruomenes, skatiname pilietiškumą.

Mūsų projektas keliauja į mažiausius Lietuvos miestelius, regionus, nes tikime, kad ten dirbdami kartu su vietos bendruomene galime pasiekti daugiausia. Šiemet sąmoningai stengiamės rinktis tokias vietoves, kuriose yra daugiau problemų, kuriose bendruomenės yra silpnesnės.

Mūsų dirbtuvės vyksta vasarą, kai vaikai atostogauja ir dažnai neturi jokios veiklos. Savanorių komanda atvyksta į miestelį ir ten tris, keturias ar penkias dienas dirba kartu su vietos vaikais. Mūsų tikslas yra sukurti materialų projektą, kurio idėją sugalvojame visi kartu ir kuris po projekto liktų bendruomenei. Siekiame, kad sukurtas objektas vaikams taptų paskatą toliau kurti savąją aplinką.

O ką vaikai kuria per šiemetines stovyklas?

Viltautė: Labai įvairius dalykus. Vaikai dažnai renkasi konstruoti interaktyvias karstynes, perėjimus iš kiemo į lauką, namelius medyje integruojant ir galimybę laipioti sienomis. Pernai dažnai buvo nusprendžiama konstruoti multifunkcinius suoliukus ar platformas, kurios galėtų pasitarnauti ir kaip lauko klasė, ir kaip bendruomenės susibūrimo vieta. Projektuodami ir gamindami objektus, atsakingai pasirenkame medžiagas ir statome galvodami apie jų išliekamumą.

Margarita: Mes niekada neperšame savo idėjų, o priešingai, siekiame, kad savanoriai kartu su vaikais patirtų kūrybinį džiaugsmą ir viską padarytų kartu – nuo pat idėjos pagimdymo iki projekto įgyvendinimo.

Prieš pradėdami darbus, mes pirmiausia su vaikais einame į ekskursiją po miestelį. Jie mums pasakoja ir rodo savo vietas. Taip susipažįstame tiek su vaikais, tiek su jų aplinka. Iš šio neformalaus pokalbio vėliau ir gimsta idėjos projektui.

Viltautė: Kartais iš įvairių skirtingų idėjų gimsta viena sintezė. Vaikai yra edukuojami supažindinant juos, kaip viena ar kita jų idėja atsispindi užbaigtame kompleksiniame objekte. Mums labai svarbu, kad vaikai suprastų kiekvieną žingsnį nuo maketo sukūrimo, iki medžiagų parinkimo ir konstravimo. Svarbu, kad jie žinotų, kas, kaip ir kodėl vyksta. Čia labai svarbi savanorių pagalba, nes mes norime, kad vaikų sukurtas objektas jiems būtų savas.

Kur šiemet vyksta dirbtuvės?

Viltautė: Iš viso buvo atrinkti septyni miesteliai, iš kurių trys yra Ukmergės rajone. Ką tik viena komanda grįžo iš Naujosios Akmenės. Po kiekvienų dirbtuvių mes rengiame susitikimus su savanoriais analizuodami, kaip pavyko įgyvendinti projekto uždavinius.

Netrukus keliausime į tris miestelius Žemaitijoje. Kiekvienais metais projekto geografija kinta. Patys miestelių žmonės kreipiasi į mus siekdami tapti projekto dalyviais. Mes dalyvius atrenkame remdamiesi kriterijais, iš kurių šiemet akcentavome, jog tai būtų mažiau aktyvios, silpnesnės bendruomenės.

O ką reiškia silpnesnė bendruomenė?

Viltautė: Mes prašėme, kad pildydami paraišką kandidatai pateiktų kuo realesnį vaizdą apie savo miestelį. Vieni rašė, kad tarkime miestelyje turi kultūros namus, tačiau juose kultūrinė veikla vyksta retokai, kiti pabrėžė, kad veikloje dalyvauja daugiausiai tik vyresnio amžiaus žmonės. Būdavo rašoma apie tai, kad yra problemų su jaunimo užimtumu, kad pati bendruomenė nėra labai aktyvi. Labai džiaugiamės, kad galime prisidėti padėdami šioms bendruomenėms.

O kaip į projektą įsitraukia patys vaikai? Juk veikiausiai paraiškas dalyvauti pildo mokytojai ar suaugę bendruomenės atstovai. Tad kaip įkalbinti vaikus prisidėti, kad visa tai jiems neatrodytų, kaip koks nors iš viršaus nuleistas privalomas dalykas?

Viltautė: Dažniausiai paraiškas pildo bendruomenės atstovas – bendruomenės pirmininkas, mokyklos direktorius, socialinis darbuotojas. Mes akcentuojame, jog norime, kad vaikai dalyvautų savo noru. Bendruomenės pačios paskleidžia žinią apie vyksiančias dirbtuves ir taip siekia sukviesti vaikus. Vaikai dažniausiai ateina su savo įsivaizdavimu, kas turėtų vykti. Tad pačią pirmą dieną ir kalbamės ir apie jų lūkesčius, ir apie tai, kas suplanuota. Iš tikrųjų vaikai greitai perpranta projekto tikslą, nes mes akcentuojame, kad jie yra tikrieji kūrėjai, o mes tuo tarpu atvykome tam, jog jiems padėtume įgyvendinti savo svajonę. Sakome vaikams, kad jei jie pasistengs įjungti savo fantaziją, tai tuomet ir gims įdomesnis projektas.

Vaikai jaučia, kai jais pasitikima, kai jiems su savanorio priežiūra leidžiama patiems dirbti – kalti, obliuoti, gręžti. Taip jie tampa bendro projekto dalimi.

Būdavo tokių atvejų, kai ekskursijos po miestelį metu sutikdavome kiemuose vaikų ir jie pakviesti prie mūsų prisijungdavo. Dar nutinka ir taip, kad iš daugiavaikių šeimų atėję vaikai netrukus atsiveda ir savo jaunesnius broliukus ar sesutes. Būdavo tokių atvejų, kai dirbtuvėse dalyvaudavo penki ar šeši vienos šeimos vaikai.

Savanoriai stengiasi su vaikais bendrauti betarpiškai, kaip lygūs su lygiais. Svarbiausia yra leisti vaikams pajusti, kad jie turi laisvę veikti. Be to, labai svarbu, kad kiekvienas rastų savo vaidmenį. Juk nutinka, kad grupėje būna labai skirtingo amžiaus vaikai, tad reikia ieškoti išeičių, kad visi turėtų veiklos. Iš tiesų kūrybos žavesys ir slypi improvizacijoje reaguojant į konkrečią situaciją.

Margarita: Mums svarbus kiekvienas vaikas, ateinantis į dirbtuves. Dirbame su kiekvienu, juolab, kad miesteliuose vaikų ne tiek ir daug.

Projektas, kaip minėjote, trunka penkias dienas, o kas gi po to? Taip, suprantu, jog lieka sukurtas projektas, tačiau juk dažnai svarbiausias yra pats procesas, kūrimas draugėje.

Viltautė: Pabrėžčiau du dalykus. Pirma, kad sukurtas projektas dažniausiai yra interaktyvus ir tampa bendruomenės susibūrimo, traukos vieta. Antra, mes turime parengę taip vadinamą inspiracijų knygą. Jei bendruomenė projekto metu pajaučia, kad norės tęsti pradėtą veiklą, tai paliekame jiems tą knygą kaip įkvėpimo šaltinį. Yra buvę tokių atvejų, kai stipresnės bendruomenės, išsijudinusios projekto metu, griebiasi papildomų darbų ir, tarkime, šalia suoliukų dar išasfaltuoja ir takelį. Arba yra buvęs toks atvejis, kad vaikai nespėjo baigti savo didelio projekto, tad mes sutarę paprasčiausiai palikome jiems medžiagų darbo užbaigimui.

Keliaujančios architektūros dirbtuvės nėra panacėja ir vaikai po jų netampa nuo ryto iki vakaro plušančiais darbininkais. Mes siekiame suteikti jiems įkvėpimo, paskatinti juos kurti savo projektus ir taip puoselėti savo aplinką.

Be to, mes miestelį dar kartą aplankome ir rudenį, kad pažiūrėtume, kaip gyvuoja projekto dalyviai, kaip laikosi jų sukurtas projektas.

Šiemet dar puoselėjame idėją žiemą surengti keliaujančią parodą regionų centruose, kad projekto dalyviai galėtų susipažinti ir su kitais projektais, pasisemti vieni iš kitų idėjų ir įkvėpimo.

O kas yra šio projekto savanoriai? Ar galima juo tapti nebūnant architektu?

Viltautė: Didžioji dalis savanorių yra architektai. Mes norime, kad komandoje būtų bent du architektai. Tačiau kartais jų būna ir daugiau. Jau antrus metus stengiamės praplėsti savanorių kontingentą siekdami plėtoti tarpdiscipliniškumą. Šiemet ieškojome menininkų, kurie savo vizualiais sprendimais galėtų papildyti idėjų banką. Taip pat ieškome ir kitų savanorių, kurie tiesiog palaikytų mūsų idėją. Savanoriais gali būti ir istorikai, ir filologai. Juos atrenkame kaip savo srities specialistus ir nekeliame jiems reikalavimo būtinai būti išbandžius darbą su vaikais.

Kiekviena komanda turi savo koordinatorių. Šiemet jais rinkomės ne architektus, o tiesiog žmones, kurie turėtų gerus įgūdžius burti komandą bei kuruoti projektinę veiklą. Labai daug dėmesio skiriame būtent komandos formavimui, nes juk nuo to ir priklauso darbo rezultatas.

Šiemet turime ir vieną sociologę, kuri keliauja su visomis komandomis ir atlieka tyrimą. Ji renka duomenis, kad mes galėtume geriau išanalizuoti savo darbo rezultatus. Juk miesteliai yra labai skirtingi, skirtingos ir situacijos, vaikai, komandos. Atrodo, kad mes visi turime savo įsivaizdavimą, tačiau po to paaiškėja, kad kiekvienas įsivaizduojame skirtingai. Tad svarbu pažinti, kaip gi yra iš tikrųjų. Dėl to tikimės, kad sociologė geriau padės mums pažinti vaikus, su kuriais dirbame.

Aš pats, kai dirbau mokykloje mokytoju, buvau skatinamas ypač akcentuoti įsivertinimą, kuris susidėdavo iš dviejų dalių. Visų pirma, leisti patiems mokiniams įsivertinti savo darbą pamokos metu, o antra, įsivertinti, kaip man pačiam pavyko įgyvendinti pamokos planą. Kaip įsivertinimas veikia jūsų atveju?

Viltautė: Manau, kad mums svarbiausia įsivertinti tai, kaip vyko pats procesas, kaip buvo judama rezultato link. Materialus sukurtas objektas yra regimas ir jį įvertinti lengviau: kaip jis sukaltas, kaip stovi, kaip atrodo ir pan. Mes aptariame ir tai, tačiau labai svarbu aptarti procesą. Svarbiausi proceso vertinimo kriterijai yra idėjos sugeneravimas iš vaikų sugalvotų siūlymų bei visavertis visų vaikų įtraukimas į kūrybinį procesą. Taip pat pabrėžiame ir darnų komandinį darbą tarp savanorių ir vaikų.

Margarita: Kai mūsų klausia, kas svarbiau – rezultatas ar procesas, mes atsakome, kad svarbūs abu. Tačiau rezultatą lengviau įvertinti. Stengiamės pažinti patį procesą, kad kitais metais galėtume pasimokyti iš klaidų ir padaryti geriau.

Keliaujančias architektūros dirbtuves finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.