Viena laukiamiausių 2017-ųjų kino juostų – rež. Christopherio Nolano veiksmo drama „Diunkerkas“ („Dunkirk“).

Christopherio Nolano „Diunkerkas“ iš esmės primena ir ankstesnius režisieriaus filmus – įtampos kūrimas ir nuolatinis bandymas prikaustyti žiūrovą prie ekrano yra vienas pagrindinių šio režisieriaus kūrybos bruožų. Vis dėlto „Diunkerkas“ man paliko dviprasmį įspūdį.

Apie šį filmą įdomu galvoti kaip apie tam tikros formos labirintą. Pagrindinio herojaus čia nėra, tačiau yra trys pagrindiniai siužetai: žemė, vanduo, oras. Jie nuosekliai atskirti laiko ir stichijų dimensijomis. Vis dėlto šių siužetų keliai retsykiais susiduria, ir žiūrovas pamato atsitiktinumo reikšmę. Filme labai svarbi laiko dimensija: žemėje veiksmas vyksta vieną savaitę, vandenyje – vieną dieną, o ore – tik valandą. Juosta sudėliota meistriškai, nes paskutiniai filmo kadrai yra skirti visoms trims dimensijoms, taip jas subendrinant ir nesumenkinant nė vienos.

Filmas tam tikra prasme tampa labirintu, į kurį vienu metu skirtingose kampuose įmetamos pelės, ieškančios vieno ir to paties finišo – išsigelbėjimo. Savais metodais ir laiko dimensijomis judantys siužetai kuria nuolatinę įtampą, kiekvienoje jų apstu veiksmo. Karo veiksmai šiame filme tampa antraeiliu veiksniu. Žudynės, kančios, susišaudymai ir t. t. nėra filmo epicentras. Karas veikiau yra įrankis intrigai ir įtampai kurti.

Istorinio filmo etiketės šiai juostai klijuoti neskubėčiau – ji labiau bando pasinaudoti viltingu, patriotišku istorijos momentu. Filme trūksta prancūzų, olandų karių – jie juostoje matomi tik retkarčiais. Vienoje pagrindinių scenų, kai anglų kareiviai bando slėptis seklumoje atsidūrusiame laive, žiūrovas sužino, kad vienas siužeto vedlių yra prancūzas. Anglai jį kaltina bailumu, nori juo atsikratyti, taip padidindami savo galimybes išgyventi. Nors prancūzo portretas filme yra daugiau mažiau neutralus, tačiau norėjosi didesnio vaidmens, skirto prancūzų kareiviams. Juk jų Diunkerke buvo daugiau nei trečdalis, tačiau jie filme figūruoja lyg tarp kitko. Tai įrodo, kad pavaizduoti istorines detales nebuvo pagrindinis režisieriaus tikslas.

Nacistinė Vokietija irgi lieka beveidė, žiūrovui nėra atskleidžiamas vokiečio kareivio tipas, jo veidas, elgsena ir t. t. Priešas čia lieka anoniminis, tad kas jis – nesvarbu, svarbu tik tai, kad blogis nuolatos vejasi gėrį.

Žiūrint filmą susidaro įspūdis, kad dramatizmo kiek per daug. Stebint nesėkmingus bandymus išsigelbėti, kuriems buvo skirta didžioji filmo dalis, galima pagalvoti, kad didžioji jungtinių pajėgų dalis pražuvo. Filmo pabaigoje žiūrovui pristatomas faktas, kad išgelbėta daugiau kaip 300 tūkst. kareivių. Tačiau išsigelbėjimo scenoms, mano nuomone, skirta kiek per mažai laiko. Turbūt taip daryta norint sukelti kuo didesnę įtampą, tačiau dėl to darsyk nukenčia istorija. Žiūrovas yra pastatomas į naujos realybės rėmus – ji gali būti kiek netiksli, ją gelbsti tik keli dialogo sakiniai ir rašytinis tekstas. Tokia realybe galima lengvai manipuliuoti ir apgauti žiūrovą.

Britų civilių laivelių scenos filmui suteikia savotiško žavesio ir galutinai užtvirtina patriotizmo jausmą. Vis dėlto vandens siužetas, mano galva, yra pats silpniausias iš trijų. Nelabai aiškus mirusio berniuko vaidmuo ir tikslas, atrodantis it tarp kitko. Jo pagrindinis siekis, ko gero – prisidėti prie patriotizmo naratyvo, nors šis gana nuspėjamas ir pridėtinės vertės filmui nesuteikia. Jį būtų galima pakeisti bet kokia kita ašarą spaudžiančia istorija – ji nebuvo unikali ir iki galo užbaigta, keli liūdnoki sakiniai ir menka priešistorė nėra tai, ko tikėčiausi iš Christopherio Nolano.

Filmą galima analizuoti ir platesniu kampu – už tai „Diunkerką“ galima pagirti. Juostoje įmanoma įžvelgti abi karo puses. Tikėjimą, kad yra teisingas karas. Tikėjimą, kad teisingo karo nėra, todėl reikia išlikti neutraliems. Britai Antrojo pasaulinio karo pradžioje nenoriai į jį traukėsi, aiškiai suprantama kodėl, Didžioji Britanija nebuvo iki galo pasiruošusi stotį į mūšį su nacistine Vokietija. Visi puikiai suvokė, kad karas negali atnešti nieko gera. Britai į karą įsitraukė tik tuomet, kai nebeliko kito pasirinkimo. Suprantamos piliečių baimės ir nuogąstavimai, netgi nesuvokimas, kodėl reikėtų gelbėti kitas Europos valstybes.

Kino juosta nustebinti nesugebėjo, bet labirintą primenantis scenarijus nenuvylė – jis filmą daro nenuspėjamą, o tai – vienas skiriamųjų autoriaus bruožų.

Šią idėją ir nuolatinį ginčą tapatinčiau su vienintele filmo scena, labai trumpa, tačiau, mano galva, be galo svarbia. Išsigelbėję kareiviai išlipa iš civilių jachtos, tarp jų ir oro siužeto dalyvis – karinio lėktuvo pilotas. Vienas pėstininkų klausia: „Kur jūs buvote?“, primesdamas mintį, kad didesnė oro pajėgų parama galėjo išgelbėti daugiau žemės pajėgų.

Šį pėstininką galima prilyginti mažajai valstybei, tokiai kaip Lietuva ar Lenkija, neturinčiai kito pasirinkimo – tik dalyvauti kare. Oro pajėgas galime prilyginti Didžiajai Britanijai ar Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Jos, žiūrėdamos į didesnį paveikslą, planuodamos savo resursus, civilius ir nepriklausomybę, vengia stačia galva šokti į karą. Deja, į šį klausimą režisierius atsakymo nepateikia. Tiesa, jo pateikti negali niekas.

Paskutinis mano kritikos štrichas yra gan paprastas, į jį netgi galima žiūrėti kaip į komplimentą. Skirtingi siužetai leidžia atsiriboti nuo vieno pagrindinio aktoriaus ir taip pasukti kiek kitokia linkme nei tradiciniai karo filmai. Tačiau čia kyla nemenka problema, kai skiriasi aktorių vaidybos sugebėjimai. Sakyčiau, pagrindinį vaidmenį būtų galima skirti pilotui Farrier. Tuo metu kiti vaidmenys kiek nublanksta, ypač galvojant apie žemės siužetinę liniją. Joje visi tampa beveidžiai, nors tai galima laikyti ir privalumu, nes taip parodoma, kad karas, kaip ir mirtis, yra vienodas visiems.

Kino juosta nustebinti nesugebėjo, bet labirintą primenantis scenarijus nenuvylė – jis filmą daro nenuspėjamą, o tai – vienas skiriamųjų autoriaus bruožų. Filmui vertės prideda nuostabus garso takelis, sukurtas garsiojo Hanso Zimmerio, abu kūrėjai bendradarbiauja jau ne pirmą kartą. Apie kameros darbą sunku ką pasakyti: ji kaip visuomet veikia preciziškai, galima sakyti – holivudiškai. Pasirinkti kameros objektyvo kampai nušlifuoti tiek, kad, rodos, tuoj ne tik pamatysime karo lauką, bet ir imsime jį užuosti.

Apibendrindamas noriu pabrėžti, kad filmas yra geras, bet galėjo būti dar geresnis. Itin palanki ir jautri, tikslingai pasirinkta tema „Diunkerkui“ atvėrė galimybę tapti kino klasika, tačiau tuo iki galo nepasinaudota. Negaliu filmo lyginti su karine klasika „Metalinis apvalkalas“ (Full Metal Jacket, rež. Stanley Kubrickas, 1987 m.), asmeniniu istorinių filmų favoritu „Dingęs paveikslas“ (The Missing Picture, rež. Rithy Panh, 2013 m.) ar to paties Christopherio Nolano „Memento“ (2000 m.). Vis dėlto esu tikras, kad daugelio mačiusiųjų širdyse šis filmas paliko neišdildomą įspūdį.

Filmo anonsas: