Dainininkas ir aktorius Mantas Jankavičius.

Mantas Jankavičius daugeliui yra žinomas kaip populiarių dainų atlikėjas, aktorius. Tačiau šįkart ir muziką, ir kiną palikome nuošalyje. Susitikę Bernardinai.lt redakcijoje, kai už lango šviesą temdė besikaupiantys lietaus debesys, kalbėjomės apie tikėjimą ir tai, ką šiandien reiškia būti krikščionimi.

„Kodėl šiandien dar esu krikščionis?“ – taip skamba knygos, kurią drauge parašė teologai Hansas Ursas von Balthazaras, Karlas Rahneris ir Josephas Ratzingeris, pavadinimas. Šį klausimą norėčiau užduoti ir tau. Kodėl šiandien dar esi krikščionis?

Aš manau, kad Lietuva yra geriausia vieta būti krikščionimi. Mes galime pasigirti gausybe bažnyčių, mes nestokojame puikių pašaukimų, kunigų, kurie gali dvasiškai ugdyti žmones, kad šie nepasimestų šiuolaikiniame pasaulyje. Juk dvasinis, sakyčiau, yra svarbiausias mūsų egzistencijos dėmuo.

Kalbant jau apie mane patį, tai buvimas krikščionimi man yra svarbus dėl pareigos būti tiesoje. Kiekvienas žmogus trokšta atrasti gyvenimo prasmę, laimę. Manau, krikščionybė šioms paieškoms suteikia didžiulę pagalbą. Ji mums byloja apie tai, kodėl mes čia esame, ką turime padaryti per šį trumpą laiką, kurlink mes einame. Toks aiškumas, tiesa turi išlaisvinančią galią. Krikščionybė išlaisvina nuo nereikalingo maskatavimosi, pasimetimo kasdieniame gyvenime.

Neseniai vienas bičiulis feisbuko socialiniame tinkle pasidalijo nuotrauka reklamos, kurioje kaip didžiausias privalumas yra iškeliama sutartis be ilgalaikio įsipareigojimo. Įsipareigojimas tampa bloga reiškiančiu dalyku, tačiau juk krikščionybė kaip tik ir neatsiejama nuo tokio įsipareigojimo. Ką tau reiškia įsipareigojimas Kristui?

Įsipareigojimo tema yra labai svarbi. Mums dažnai atrodo, kad įsipareigojimas reiškia skausmingą praradimą. Baiminamės, kad prarasime laisvę, kad prarasime savastį, atiduosime tai, kas mums be galo svarbu ir ko įsikabinę turime laikytis. Veikiausiai dėl to mes kasdien ir keičiame telefonus, planus. Mums siūlo keisti ir žmonas bei vyrus. Galiausiai šeimos institutas pradedamas laikyti atgyvena. Galiausiai atsiduriame situacijoje, kai niekas už nieką nėra atsakingas. Mes pasikalbėjome, ir aš tave užmiršau, pasakiau tau, kad myliu, bet kas gi čia tokio, nes galiu tai pakartoti tūkstantį kartų taip ir nepavertęs savosios meilės įsipareigojimu kitam. Mes įpratome nebeprisiimti atsakomybės už savo veiksmus. Tai nėra sąžininga.

Aš savo dar palyginti trumpame krikščionies kelyje mokausi priklausyti. Tai nereiškia formalios sutarties pasirašymo krauju, veikiau tai yra vidinis širdies troškimas padovanoti save Dievui, padovanoti save bendruomenei. Iš tiesų įsipareigojimas išlaisvina.

Mes su žmona neseniai atnaujinome savo santuokos įžadus, ir tai reiškia, kad aš prieš Dievą ir ją visam likusiam gyvenimui prisiėmiau labai svarbų įsipareigojimą. Aš Dievui įsipareigojau mylėti ir rūpintis savo žmona.

Savo tikėjimo kelyje aš pats nuolatos susiduriu su gausybe ieškojimų klausimų. Pats pripažįsti, kad esi ganėtinai naujas šiame kelyje, tad kas tave apskritai paskatino žengti šiuo keliu? Man regis, šiandien žmogus, ypač jaunas, atsiduria tarp dviejų kraštutinumų. Viena vertus, jam sakoma, kad krikščionybė yra atgyvena, kad visa Bažnyčios istorija yra tamsybių istorija, kad tikintieji vis dar skendi tamsiuosiuose viduramžiuose, o mokslas jau senokai išsklaidė daugelį religijos pirštų iliuzijų. Kita vertus, tas pats jaunas žmogus, atsidūręs giliai tikinčioje aplinkoje, ima baimintis ir slėpti savo ieškojimus bei klausimus, kad nepasirodytų esąs mažatikis ar pasiklydėlis. Tada galbūt paprasčiausia yra išmokti tas tiesas paviršutiniškai atkartoti, prisitaikyti ir pamiršti tuos klausimus.

Kalbant apie mano pasirinkimą eiti šiuo keliu, aš pats daug metų praleidau ieškojimuose. Tie ieškojimai vyko jau dešimtmetį ir aš niekaip nesuprasdavau, kas gi su manimi vyksta. Aš jaučiau, kad man yra negera, kad man fiziškai skauda širdį. Jutau nerimą, sąžinės graužatį, buvau viskuo nepatenkintas. Ieškojau atsakymo, kodėl taip yra. Kai buvau jaunas, taip pat norėjau būti kaip kiti bendraamžiai – kieti, faini. Atrodė, kad tai yra troškimai, kuriais gyvena visas pasaulis. Mes visa tai kas dieną regime per televiziją, matome tai klubuose. Bent jau mano buitį ši kultūra buvo persmelkusi taip, kad atrodė, jog yra normalu taip gyventi.

Tačiau sąžinė man bylojo, kad kažkas čia yra ne taip. Ne taip turi būti. Veikiausiai ant vienos rankos pirštų galiu suskaičiuoti žmones, su kuriais susitikęs ir pabuvęs, pakalbėjęs valandėlę pasijusdavau visiškai kitaip. Būdavo tiesiog gera. Nesuprasdavau, kas gi nutiko. Grįždavau į savo rutiną ir joje vis prisimindavau, kad gali būti kitaip, kad gali ir nebeskaudėti.

Per savo ieškojimus išbandžiau skirtingas dvasines praktikas – ir jogą, ir visokias Rytų dvasines knygas, ir vadinamąją populiariąją psichologiją. Visa tai galiausiai mane atvedė ten, kur dabar ir esu.

Kodėl krikščionybė, o ne induizmas ar budizmas, kuriais domėjausi? Kodėl ne populiarioji psichologija? Aš tokias knygas perskaitydavau, ir man iš ten pasisemto turinio pakakdavo savaitei, gal dviem. Po to viskas išsisklaidydavo, ir būdavo netgi blogiau. Vėl skaitydavau, ir vėl kartodavosi tas pats. Krikščionybėje man tos tuštumos nebelieka. Aš einu, klumpu, man daug kas nesiseka, darau daug klaidų, bet jau nebejaučiu širdies skausmo. Po truputėlį ir vėl bandau šypsotis.

Santykis apskritai yra vienintelis dalykas, dėl kurio verta gyventi. Šis suvokimas neateina iš karto, o gimsta pamažu.

O kuo tau yra svarbi bendruomenė? Bernardinų parapijoje, jei neklystu, lankai ir Biblijos skaitymo grupę. Kodėl tau neužtenka skaityti Šventąjį Raštą ir melstis vienumoje?

Žinau, kad krikščionybėje bendruomenė yra labai svarbi, tačiau negaliu pateikti teologinio išaiškinimo. Galiu kalbėti tik apie savo patirtį.

Mano, kaip atlikėjo, bendruomenė yra mano žiūrovai. Koncertuose sutinku labai daug žmonių. Negaliu sakyti, kad aš taip kompensuoju krikščionišką bendruomenę, tačiau tai irgi yra man svarbi bendruomenė. Šiame mūsų susitikime įvyksta daug tikrų dalykų. Anksčiau būdavo taip, kad aš dainuodavau sau, o žiūrovai linksmindavosi sau. Aš dainuodamas užsimerkdavau tarsi labai įsijautęs, o iš tiesų galvodavau apie namuose manęs laukiančius kotletus.

O dabar koncertuose labai stengiuosi surasti santykį. Santykis apskritai yra vienintelis dalykas, dėl kurio verta gyventi. Šis suvokimas neateina iš karto, o gimsta pamažu. Nevalia į žiūrovą žvelgti tik kaip į paslaugos gavėją. Privalau užmegzti su juo santykį ir taip dovanoti jam talentus, kuriuos turiu iš Dievo. Per tai gimsta „aš“ ir „tu“ santykis, o ne tik kliento ir užsakovo „rodyk man, ką moki“.

Pirmą kartą paraginimą pakalbinti Mantą išgirdau Kėdainiuose. Bičiuliai man pasakojo, kad grįžti ten su įvairiais projektais. Tam tikra prasme atiduodi duoklę savo miestui. Aš pats dažnai jaučiu tokį kartėlį, kad gimtajam Panevėžiui norėčiau duoti daugiau, negu kad duodu dabar. Kodėl tau svarbu išlaikyti santykį su savuoju miestu?

Žinai, sakyčiau, kad šioje vietoje aš esu šioks toks tinginys ir tos iniciatyvos taip daug neprisiimu. Aš visai neseniai suvokiau, kad Vilnius, kuriame gyvenu jau penkiolika metų, neatspindi likusios Lietuvos dalies. Ir kalbu čia ne apie miesto grožį, o apie žmones ir jų santykius. Aš nuvažiavęs į Kėdainius truputį nusiminiau, nes tarp kitų sutikęs ir senus savo vaikystės draugus, pažįstamus mačiau daug žmonių, praradusių viltį. Man skaudėjo ir skauda, kai nematau džiaugsmo gyventi.

Esu tinginys, nes pats nesiimu iniciatyvos, tačiau visada mielai prisidedu, kai pakviečia dalyvauti kokioje nors akcijoje, kai pakviečia mokykloje susitikti su vaikais. Man atrodo, kad yra labai svarbu dalyvauti ir parodyti alternatyvą. Kai mažas esi ir gyveni tokioje nusiminimo pripildytoje aplinkoje, labai sunku yra kopti į šviesą. Tačiau kiekvienas su vaikais pakalbėti atėjęs žmogus, kurio klausomasi, gali pasakyti, kad tai įmanoma. Svarbu yra jaunimui, kitiems žmonėms suteikti viltį.

Nebūtina būti garsiam ir žinomam atlikėjui, kad galėtum padaryti didžius dalykus. Juos galima daryti ir tyliai. 

Palietei vilties temą. Krikščionybė man yra neatsiejama nuo vilties, nes ir pats Kristus savo asmeniniu pavyzdžiu yra parodęs, kad net sunkiausią akimirką viltis nedingsta, o tamsybės neužgožia šviesos. Mes, kaip krikščioniška žiniasklaida, kaip tik ir turėtume būti vilties skleidėjai, norintys pasiekti pačius atokiausius kampelius, kur jos yra mažiausiai. Kokią krikščionišką žiniasklaidą tu regi būdamas skaitytojas? Kur linkėtum pasitempti, kokias klaidas ištaisyti?

Aš manau, kad mes turime labai gerą dienraštį Bernardinai.lt. Tai yra tiesiog puiki alternatyva visam purvui, kurio netrūksta kitoje žiniasklaidoje. Aš taip jaučiu ir nebeskaitau viso to šlamšto, kuris supriešina žmones, neveda į viltį, susitaikymą ir taiką. Tai yra destruktyvu.

Pačioje pradžioje mes kalbėjome apie atsakomybę. Manau, daug dalykų pas mus tikrai susitvarkytų, jei nevengtume prisiimti atsakomybės vieni už kitus. Tokiu atveju ir tas melas nebūtų taip giliai įsirėžęs į mūsų širdis, nes Dievas mus veda tik į gera, ir negalime prarasti vilties.

Aišku, jei mes dedame viltis į naują automobilį ar gražų apdarą dalyvauti krikštynose, visa tai yra klaida. Manau, mes daugiausia turime investuoti į santykį. Sunkią akimirką mums padėti gali ne suknelė, o kitas žmogus, kuris ateitų ir būtų šalia. Tai yra krikščionybė, ir dėl to mes turime gyventi.

Psichologas Irvinas Yalomas rašydamas apie santykį akcentavo vadinamąją ratilų teoriją. Mes patys esame tarsi akmenukai, kurie galiausiai paskęsime vandens gelmėse. Tačiau galime pasiekti tai, kad po to, kai mūsų jau nebebus, vandens paviršiuje vis dar raibuliuotų nuo mūsų sklindantys ratilai.

Iš tiesų šie maži dalykai yra svarbiausi. Tik pridursiu, kad nebūtina būti garsiam ir žinomam atlikėjui, kad galėtum padaryti didžius dalykus. Juos galima daryti ir tyliai. Yra gausybė žmonių, kurie dirba ar savanoriauja gelbėdami šį pasaulį, ir apie juos niekas nerašo. Tie žmonės dažnai yra labiau nusipelnę ir už mane, ir daugelį tų, kurie matosi paviršiuje. Aš vadinu save tik ledkalnio viršūnėle, nes po vandeniu vyksta daug svarbių, nors ir nematomų, dalykų. Nė vienas žmogus neturi savęs nuvertinti.