„Vilniaus kontekstų“ idėjos autorės – Aušra Trakšelytė ir Stefanija Jokštytė. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotr.

Ko gero, vilniečiai ir sostinės svečiai jau pastebėjo įvairiose Vilniaus vietose šmaikščiomis įžvalgomis, dialogais, sentimentalia žinomų ar nežinomų autorių poezija į juos besikreipiančius lauko reklamos stovus, kuriuos šiaip įprasta matyti apkrautus rėksmingomis reklamomis. Tai „Vilniaus kontekstų“ projektas, kurio sumanytojos – Stefanija JOKŠTYTĖ, laisvai samdoma reklamos tekstų kūrėja, kūrėjų komandos „Stefken+Kudirka“ narė, reklamos mokyklos „The Atomic Garden“ dėstytoja, ir Aušra TRAKŠELYTĖ, menotyrininkė, parodų kuratorė, Vilniaus dailės akademijos ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto dėstytoja.

„Jeigu visus „Vilniaus kontekstų“ autorius suvestum į vieną kambarį ir tarp jų vyktų diskusija, man atrodo, ji galėtų tęstis porą parų. Svarbiausia, kas jungia šiuos žmones – tai atviri, nuoširdūs jų pasipasakojimai Vilniui, nuoširdus noras padovanoti savo tekstą miestui. Visi jie labai šviesūs žmonės“, – sako viena iš projekto rengėjų S. Jokštytė. 

Kalbantys Vilniaus stendai

Projekto „Vilniaus kontekstai“ kūrėjos pasakoja, kad idėja padovanoti vilniečiams ir miesto svečiams kitokius nei įprasta matyti lauko reklamos stovus gimė labai natūraliai.

„Viskas buvo taip: kol aš keliavau po Aziją, Aušra, besidarbuojanti Vilniuje, susitiko žmogų, dirbantį lauko reklamos stovų įmonėje, ir jis tiesiog prasitarė, kad kartais būna laisvesnių lauko reklamos plotų, todėl būtų galima juos išnaudoti įdomiau. Ir Aušra šią mintį pasigavo“, – sako tekstų kūrėja S. Jokštytė.

„Beplėtodama mintį reklamos stovus panaudoti kitokiai raiškai ir poreikiui, pagalvojau apie keliaujančią Stefaniją ir apie tai, kad būtų smagu mudviem – vizualiųjų menų žmogui ir tekstų kūrėjui – susikolaboruoti ir nuveikti ką nors įdomaus. Taip ilgainiui kilo mintis pasikviesti įvairius rašančius žmones, kurie norėtų Vilniui padovanoti po asmenišką tekstą“, – kalbančių Vilniaus reklamos stovų atsiradimo istoriją pasakoja menotyrininkė A. Trakšelytė.

„Vilniaus kontekstų“ sumanytojos tikina norėjusios kuo labiau atsiriboti nuo stendų tikrosios funkcijos ir ją tarsi išversti į kitą pusę.

S. Jokštytė tikina: „Norėjome padaryti viską atvirkščiai. Ypač to reikėjo man – žmogui, labai ilgai dirbusiam reklamos srityje. Aš tiek metų prašiau savo tekstų skaitytojų pirkti, šaukiau jiems iš stendo, galvodavau naujus būdus, kaip juos priversti susidomėti. Dabar noriu atiduoti duoklę vilniečiams bei Vilniaus miesto svečiams nebe ko nors jų prašydama, bet padovanodama jiems šį tą gražaus. Padovanodama emociją, mintį, turinį, kurį jie galėtų perskaityti stovėdami autobusų stotelėje ar eidami gatve, ar važiuodami automobiliu. Kad jie galbūt nusišypsotų, galbūt pasijuoktų, galbūt nuliūstų.“

A. Trakšelytė Stefanijai antrina, kad šiuos įvairių autorių tekstus buvo planuota įkomponuoti vizualiai švarioje erdvėje, naudojant tik baltą ir juodą spalvas (tiesa, vienas autorius pageidavo geltono fono, kitas – mėlynų raidžių), stendus vieną nuo kito atskiriant tik subtiliais dizaino elementais. Visa tai tam, kad miestiečių akys pailsėtų nuo kasdienio reklamų triukšmo.

Šis projektas, sako kūrėjos – įrodymas, kad padaryti jaukų, nuoširdų viešam grožėjimuisi skirtą projektą galima be didelių pastangų: kiek mes puošime Vilnių, tiek jis mums ir patiks.

Autorius – Dangiras Bugas. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotr.

Tekstų autorių kontekstai

Iš viso „Vilniaus kontekstų“ kalbančių stotelių – 17, kurias visas lengvai galima sužinoti ant kiekvieno iš tripusių stovų pateikto žemėlapio. Tiek pat – septyniolika – ir skirtingų autorių. Tarp jų – ir garsios asmenybės (poetas Rolandas Rastauskas, dramaturgai Mindaugas Nastaravičius ir Aušra Kaziliūnaitė, rašytojas ir parodų kuratorius Valentinas Klimašauskas), ir dažnam galbūt nieko nesakantys vardai.

Tačiau visi šie žmonės, kurių tekstai iš pažiūros skiriasi stilistika, iš tiesų, pasak S. Jokštytės, yra labai panašūs: „Jeigu autorius suvestum į vieną kambarį ir tarp jų vyktų diskusija, man atrodo, ji galėtų tęstis porą parų. Svarbiausia, kas jungia šiuos žmones – tai atviri, nuoširdūs jų pasipasakojimai Vilniui, nuoširdus noras padovanoti savo tekstą miestui. Visi jie labai šviesūs žmonės.“

Tekstų kūrėja S. Jokštytė buvo atvira sakydama, kad kūrinius stendams rašę asmenys visų pirma buvo jai ir Aušrai patinkantys žmonės, ir apie tai buvo galvota jau pirminiame projekto etape. Ir tai pasiteisino. Dabar nė už vieną tekstą ne gėda, visi džiugina, nesijauti, kad ko nors nepakvietei, ką nors pamiršai, sako Stefanija ir Aušra.

Iš stendų kalbantiems autoriams buvo palikta visiška laisvė rinktis teksto žanrą, turinį – jiems tereikėjo pasirinkti vieną iš pasiūlytųjų konkrečioje sostinės vietoje esančių reklamos stovų ir sukurti būtent tai Vilniaus vietai skirtą kūrinį – tekstą, kuriantį asmenišką tos erdvės kontekstą. Anot A. Trakšelytės, buvo įdomu įvairiai pasižiūrėti į daugiakultūrį, daugiakalbį, kosmopolitišką Vilnių – galbūt geografiškai, galbūt iš laiko perspektyvos, galbūt socialiniu kampu. „Vilnius pilnas kontekstų“, – sako menotyrininkė.

Dar vienas žavus šių vilnietiškus dialogus mezgančių reklamos stovų bruožas – vienoje iš pusių pateiktas lietuviško teksto angliškas vertimas. Kadangi „Vilniaus kontekstai“ startavo vasarą, kai sostinė prisipildo turistų ir miesto svečių, projekto sumanytojos nepaliko ir jų nepakalbintų šių stendų.

„Kadangi kai kurie tekstai buvo komplikuoti, pavyzdžiui, Rolando Rastausko, Mindaugo Nastaravičiaus, Aušros Kaziliūnaitės, juos patikėjome išversti profesionaliam vertėjui, poetui Rimui Užgiriui. Didžiąją dalį visų tekstų išvertė Aleksandra Fominaitė ir tai padarė nuostabiai. Esame labai dėkingos šiems žmonėms“, – teigia A. Trakšelytė.

Autorius – Mindaugas Nastaravičius. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotr.

Šmaikštūs, sentimentalūs, jautrūs ir visi – išskirtiniai

Būtent tokie yra „Vilniaus kontekstams“ sukurti tekstai. Trumpai apie keletą iš jų.

Tekstų kūrėja S. Jokštytė pasakoja, kad, tarkime, Luko Šidlausko-Šidlos, „Lietuvos istorijos repo“ autoriaus, tekstas jai iš pat pradžių pasirodė ne taip stipriai išsiskiriantis. „Bet dabar jis tapo vos ne visų mėgstamiausias. Iš pradžių atrodo – keista, po to galvoji: gal ir nekeista, nes juk kai stovi priešais šį stendą Čiurlionio gatvėje, jis su tavimi pasišneka tarsi su senu draugu, atsakinėdamas į tavo klausimus“, – sako Stefanija.

Autorius – Lukas Šidlauskas-Šidla. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotr.

Išskirtinis – ir socialaus nematomo Vilniaus rašytojo 209 tekstas, atsidūręs ant reklamos stovo prie Kongresų rūmų. Pasak S. Jokštytės, šis tekstas yra grynas pavyzdys to, kad projekto kuratorės išties nežabojo autorių tekstų.

„209, ko gero, rašo gražiausias man Vilniuje sentencijas. Man regis, net tie, kurie šį nelegaliai užrašus mieste paliekantį asmenį mėgina pagauti, jau nebedrįsta nuvalyti jo užrašų, nes tai tapę miesto dalimi. Ir pakvietusios šį žmogų dalyvauti savo projekte tikėjomės, kad jis sukurs panašią sentenciją, kuri taps amžina Vilniaus klasika. Tačiau jis pasielgė visai kitaip – pasirinko stendą šalia Kongresų rūmų ir parašė tekstą apie Vilniaus veidą bjaurojančią detalę – OSB plokštėmis žiemą užkalamus šio pastato langus. Vos ne didžiausias „vandalas“ mieste turbūt yra jautriausias, labiausiai savo miestą mylintis ir jį puošiantis žmogus“, – pasakoja tekstų kūrėja.

Nematomas Vilniaus rašytojas 209. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotr.
Autorius – 209. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotr.

Įdomus ir pačios Stefanijos sukurto teksto, esančio stende Gedimino prospekte, kontekstas: „Mano tėvai turėjo kavinę „Presto“ Gedimino prospekte, šalia kurios laukujų durų stovėdavo dobermano skulptūra. Ir maža būdama nešiodavau tą skulptūrą į vidų ir atgal. Toks būdavo mano darbas. Po kurio laiko čia neliko nei kavinės, nei dobermano skulptūros, atidarytas optikos salonas, atsirado nauja dobermano su akiniais skulptūra. Dabar iš viso nėra jokios skulptūros.

Anksčiau fokusas buvo dobermano skulptūra. Dabar fokusas – Žemaitės skulptūra, kadaise atrodžiusi tokia apsmurgusi, o dabar išgražėjusi. Aš vis zuju aplink tą vietą, tik viskas – ir mano pačios gyvenimas – persikėlė į kitą gatvės pusę, kur dėstau reklamos mokykloje „The Atomic Garden“,“ – nostalgiškais prisiminimais dalijasi Stefanija.

Autorė – Stefanija Jokštytė. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotr.

Ant šalia Santuokų rūmų esančio reklamos stovo atsidūręs Dangiro Bugo tekstas apie balandėlius išskirtinis puikiai atspindimu tos vietos kontekstu. „Prie Santuokų rūmų nuolat sėdi toks Vyciokas ir pardavinėja jauniesiems balandžius. Nuostabiausias verslas: parduoda, jaunieji paleidžia balandžius į dangų, ir šie, žinoma, grįžta, – juokiasi Stefanija. – Dangiras susipažino su šiuo žmogumi, pabendravo ir sukūrė apie tai eilėraštį.“

Kūrėjos pasakoja ir dar vieną istoriją, šį kartą apie poetės Aušros Kaziliūnaitės stendo lemtį: „Ant šio stendo baltų plotų jau spėjo pasidarbuoti grafičių atstovai. Bet mes į tai irgi žiūrime kaip į Vilniaus kontekstus. Ką padarysi, tokia augančių senamiesčio vaikų saviraiška. Dabar rašinėja ant stendų, gal kada rašys ir tiems stendams.“

Poeto, vertėjo Rimo Užgirio išverstas Aušros Kaziliūnaitės tekstas. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotr.

O kas toliau?

„Vilniaus kontekstų“ idėjos autorės džiaugiasi, kad projektas sulaukė sėkmės, dėmesio, ir galvoja išsaugoti, uždokumentuoti šiuos tekstus. „Galbūt išleisime užrašų knygelę su šiais tekstais kaip inspiraciją kitiems žmonėms, – sako A. Trakšelytė. – Galbūt atsiras ir Kauno, Šiaulių ar Panevėžio kontekstai. Jau galvodamos šio projekto idėją svarstėme apie galimybę jį tęsti.“

Šis projektas, sako kūrėjos – įrodymas, kad padaryti jaukų, nuoširdų viešam grožėjimuisi skirtą projektą galima be didelių pastangų: kiek mes puošime Vilnių, tiek jis mums ir patiks.