Fotomenininkas Algimantas Kezys. santaka.info nuotr.

Lietuvių fotografijos istorijoje būta ne tiek daug autorių, kurie fotografavo architektūrą. Praeitis byloja, kad mūsų architektūrinių nuotraukų tradicija prasidėjo nuo bandymų fiksuoti tarpukario Kauno modernizmo pastatus ir senojo išnykstančio kaimo sodybų fragmentus.

Agrarinės architektūros fotografijai pirmiausia būdinga tai, kad siekiama išsaugoti vaizdus, rodančius, kad žmogus kaimo buityje ir būtyje yra dominuojantis. Pastatai reikalingi tam, kad tarnautų žmogui, apie estetinę funkciją kaip nesuinteresuotą statinio buvimą beveik negalvota. Pastatas išlieka nuo seniausių kartų, yra paveldimas ir nedaug kinta. Be to, žmogiškasis interesas reiškia tai, kad pastato funkcionalumas yra centrinis senojo lietuvių kaimo statytojo tikslas – viskas turi būti patogu ir neviršyti kasdienio žmogaus gyvenimo ribų. Retas lietuvių kaimietis linkęs nepraktiniais tikslais grožėtis savo trobesiais. Taigi dominuoja utilitarinė funkcija, visiškai uzurpuojanti bet kokį estetizmą.

Laikas fotografijose, fiksuojančiose kaimo sodybas, yra amžinas dvejopa prasme: ir fiksavimo momente, ir pačiose atvaizduojamose sodybose kaip objektuose. Kaimiečiui jo eilinis darbadienis ir net šventadienis nedaug skiriasi vienas nuo kito, gyvenimas teka ramiai ir be didesnių sukrėtimų, lūžių. Gimtinės laikas yra toks, kuriame viena diena ar vieni metai neturi didesnio svorio. Tai – beveik amžinybės laikas.

Senoji kaimiečio troba yra aiškus liudijimas, kad toks gyvenimo būdas gyvavo kelis šimtmečius ir turėtų būti tęsiamas toliau. Fotografijose kaimiečių trobos – retas reiškinys, labiau įsivyravęs sovietiniais metais, kai senasis kaimas naujosios valdžios buvo naikinamas. Iki tol dominavo portretinė fotografija – žmogus vis dėlto buvo svarbesnis už pastatus, kuriuose gyveno.

Erdvė tokiose nuotraukose irgi ne itin reikšminga: portrete, ne architektūrinėje fotografijoje, kaimietis nuo miestiečio tesiskiria keliomis aprangos, stiliaus detalėmis. Kaimietiškumas suvoktas ne kaip trūkumas ar komplekso priežastis, o kaip vieta, kurioje gyvenami tvarkingi senųjų šeimos tradicijų nulemti gyvenimai. Lietuvio kaimas XIX amžiuje ir XX amžiaus pradžioje nedaug skyrėsi savo erdviniais sprendimais – viskas vėlgi labai praktiška.

Lietuvių išeivijos fotografas, Amerikos lietuvis Algimantas Kezys (1928–2015) savo darbais sulydo ankstesnę lietuvių fotografijos istoriją su postmodernizmo krypties menu. Jo nuotraukose pastatas visiškai dominuoja.

Algimantas Kezys „Continental Center, Chicago“.

Tarpukario Kauno modernizmo architektūrą fiksuojančios nuotraukos jau rodo lygybę tarp žmogaus ir pastato. Pastarasis tarytum apglėbia žmogų ir padaro jo buvimą jaukų. Iš kaimų į Kauną suvažiavusiems naujiesiems miestiečiams tai turėjo būti labai svarbu – Europos tradicijų įtakos sutapo su poreikiu ne tik pasijusti mieste patogiai, bet ir išgyventi to buvimo kartais kiek manieringą grožį.

Pastatų fragmentai, detalės ir visuma jau nepalieka žmogui galimybės likti vien praktinio intereso vergu. Ima dominuoti pastato kaip vertybės poreikis. Tačiau žmogus nėra užgožiamas, lieka visi jo utilitariniai interesai, tačiau jie papildomi kultūros formomis, kurios jau byloja apie aukštesnės prabos buvimą. Tokioje architektūroje gyvenantis ir ją fiksuojantis fotografas jau nerodo amžinybės – pastatai yra pradiniai ir baigtiniai.

Svarbus tampa fotografijos momentas, sukuriantis papildomą pastato istoriją, nes šis gali skirtis tarpukario pradžioje ir artėjant Antrajam pasauliniam karui. Žmogus, architektūra ir jos fotografija iš ritualinės buities rimties ir amžinojo laiko tekėjimo staiga pavirsta turinčiais istorinį matmenį. Žmogus, pastatas ir fotografija tampa istoriški, todėl ir modernūs. Ypatingą reikšmę įgauna konkreti gatvė, su ja siejami kiekvienu atveju unikalūs ir nepakartojami žmonių likimai.

Lietuvių išeivijos fotografas, Amerikos lietuvis Algimantas Kezys (1928–2015) savo darbais sulydo ankstesnę lietuvių fotografijos istoriją su postmodernizmo krypties menu. Jo nuotraukose pastatas visiškai dominuoja. Fiksuojamos ne pastatų, kurie tuoj gali išnykti, detalės ar visuma, o žmogus, pats fotografas, stovintis ir fotografuojantis prie to pastato, nes kankina nuojauta, kad netrukus gali išnykti žmogiškumas.

Technikos tobulėjimas ir pastatų pobūdis jau kalba ne apie utilitarinius poreikius, o apie grynąjį estetinį nesuinteresuotą santykį. Didžiuliai Amerikos dangoraižiai, aikštės, kurias fiksuoja A. Kezio kamera, rodo, kad pastatai įvaldo erdvę minimaliai dėl praktinių interesų (jie tampa tarytum savaime suprantami, todėl neakcentuotini), dėl paties pastato ar aikštės planavimo grožio. Kai žmogus netenka utilitarinių poreikių, jis tegali ištiktas nuostabos pasiduoti pastato dominavimui ir pamiršti tokią architektūrą, kuri buvo jautri ankstesnėms žmogiškumo formoms.

A. Kezio nuotraukose laikas yra tarytum jau požmogiškas, poistorinis. Po to, kai negyvas, tačiau labai stipriai gyvu apsimetantis objektas tampa dominuojančiu, žmogaus gyvojo pasaulio ateitis tampa labai abejotina.

Algimantas Kezys, 1982 m.

Postmoderniojo pastato fotografijoje iš tiesų fiksuojamas beveik išnykstantis žmogiškumas. Tokių pastatų, objektų ir jų fotografijų erdvė viršija žmogaus žvilgsnio akiratį, daugybė detalių ir aspektų tampa pernelyg dideli ir gausūs, kad juos vienu metu galėtų absorbuoti sutelktas žmogaus dėmesys. Pastatas virsta savaimine vertybe be paties žmogaus.

Kyla mintis, kad net jei į pastatą niekas neužeitų ir jis netektų savo tarsi savaiminių praktinių funkcijų, jis vis tiek liktų vertybė dėl paties savęs. Taip pastatas tampa ne istoriniu ženklu, o įvykiu, nors kuriamas įspūdis, kad istorija eina į pabaigą. A. Kezio nuotraukose laikas yra tarytum jau požmogiškas, poistorinis. Po to, kai negyvas, tačiau labai stipriai gyvu apsimetantis objektas tampa dominuojančiu, žmogaus gyvojo pasaulio ateitis tampa labai abejotina.

A. Kezio fotografijų tikslas iš tiesų yra fiksuoti netrukus išnyksiantį pasaulį. Tokio nykimo priežastys – tai ir Šaltasis karas, ir atominių atakų galimybės, ir paties žmogaus nuvertėjimas bei degradacija.

Šiuolaikinis pastatas A. Keziui visiškai pagrįstai atrodo didingesnis už šių laikų žmogų. A. Kezys nuotraukomis byloja – žmogaus pasaulis po truputį baigiasi, gyvename antropoceno pabaigoje. Fotomenininkas palieka galimybę gyventi atsisakančiam žmogui vienintelę galimybę – grožėtis postmoderniąja architektūra ir jos galia mus sustingdyti, sustabdyti ir gal net pražudyti, ne fotografuoti save, kurti asmenukes, nes fotografijos prigimtyje yra užkoduotas to, kas netrukus pasitrauks į nebūtį, fiksavimo poreikis ir tikslas.

Iš straipsnių ciklo „Lietuvių egzilio menininkai“ 

Algimanto Kezio fotografija.