Aštrioji paprika. Indrės Jonušytės nuotrauka

Močiutės virta uogienė mus tarsi koks portalas nukelia į vaikystę, o tėtės marinuoti ar rauginti grybai primena kažką naivaus, natūralaus ir labai asmeniško. To parduotuvėje nenusipirksi.

Smalsumas peraugo į nuostabą, o tada į juoką, gerą juoką, nes tikrai nesitikėjau, kad, internete lietuvių kalba įvedusi žodžius „marinuoti“, „rauginti“, „konservuoti“, sulauksiu tiek daug receptų ir patarimų.

Ar mes, lietuviai, dėl tų dalykų pamišome, o gal visada tokie buvome? Tiesa ta, kad tikriausiai nėra nieko, ko mes nemokėtumėme uždaryti į stiklainiuką, sudėti ar supilti į statinę, pasūdyti arba užšaldyti... O dėl receptų... Pamirškite nuobodžius močiučių patarimus, nes dabar prireikia ir imbiero, ir cinamono, ir baziliko, ir kario. Todėl mūsų podėliuose, sandėliukuose ir šaldytuvuose rikiuojasi visas įmanomas bacilas „užmušančios“ salotos, apsaugančios nuo vėžio uogienės, įvairiausi jaunystės eliksyrai, kitaip tariant, neįtikėtinos dabartinės kartos ekspertų bei mėgėjų patirtys ir, žinoma, paveldėtos ar nugirstos paslaptys.

Vietinių daržovių ir vaisių sezonas Lietuvoje nepailgėjo, tačiau šviežių ar bent apyšviežių daržovių, vaisių, uogų ir grybų dabar jau galima nusipirkti ištisus metus, ir jų stygiaus nematyti. Jau nekalbant, kad visko galima gauti bent jau šaldyto. Tačiau vis dar labai daug lietuvių iš kažkokios nesuvokiamos inercijos įsisuka į vasarinį ir rudeninį konservavimo, marinavimo, rauginimo, sūdymo maratoną, gal net savotišką ritualą. Tuo atveju, kai neturime savo pačių užaugintų daržovių ir vaisių pertekliaus, perkame turguose ir turgeliuose, nes mums atrodo, kad čia šioms gėrybėms „supermarketinės“ neprilygsta. Galbūt iš dalies neapykanta toms beskonėms šviežioms daržovėms ir skatina lietuvius nepamiršti senelių ir prosenelių tradicijų, todėl atsiraitojame rankoves ir puolame prie stiklainių.

Kinkanai meduje. Indrės Jonušytės nuotrauka

Net ir tie, kurie tuo paprastai neužsiima, neturi tam laiko ir pernelyg tuo nesižavi, visgi retsykiais paeksperimentuoja, pasiduoda savotiškai inercijai, prisiminimams ar unikalių receptų nostalgijai. Dar tai patvirtina įtarimą, kad ši veikla mums suteikia labai didelį džiaugsmą ir net pasididžiavimą, o fantazijai ir vaizduotei šioje srityje nėra ribų.

Viename socialiniame tinkle neseniai perskaičiau vienos lietuvaitės komentarą: „Užsieniečiui prisistačiusi, kad esu lietuvė, sulaukiau netikėto klausimo: o kodėl jūs, lietuviai, viską konservuojate?“ Tuomet pagalvojau, gal visas tas prezervavimo menas turi kažką bendro ne tik su natūraliu žmogaus instinktu apsirūpinti žiemai, pasirūpinti, kad šeima turėtų ko valgyti ir valgytų kuo sveikesnį maistą, bet ir su negalėjimu atsispirti giliai mumyse esančiam varikliuku, iš kartos į kartą perduodamoms tradicijoms. Jeigu pažvelgsime dar giliau, va būtent tokia kaip močiutės daryta uogienė mus tarsi koks portalas nukelia į vaikystę, o tėtės marinuoti ir rauginti grybai primena kažką naivaus, kažką pirmapradžio ir labai asmeniško. To jokioje parduotuvėje nenusipirksi.

Kartais atrodo, kad visas tas „vakavimas“ daugeliui virsta netgi kažkokiomis rungtynėmis: kas daugiau, kieno skaniau, kas originaliau. Pažįstu daug moterų ir nemažai vyrų, kurie patys savo šedevrų net nevalgo, o išdalina draugams bei giminaičiams ir laukia įvertinimo, tikisi padėkos. Juk įdėta tiek širdies, tiek pastangų, tiek laiko... To irgi jokiame prekybos centre nenusipirksi. Ir kaip smagu, kai per didelę šeimos vakarienę ant stalo yra padedama lėkštė su tetos raugintais agurkėliais, dėdės marinuotais burokėliais, pusseserės grybų mišraine. To dažnas užsienietis nesupras.

Dažnam užsieniečiui šis visą šalį nuo pavasario iki gilaus rudens paprastai apimantis masinis reiškinys gali pasirodyti net įtartinas. Kam gi taip ruošiasi lietuviai? Amžinai žiemai? O gal karui?

Galima būtų paaiškinti, kad tai tiesiog yra mūsų nacionalinis paveldas, kai kas, kuo gal ir pernelyg ir nesididžiuojame, bet be kurio apsieina reti namai. Dar galime pasiguosti, kad šiais laikais ruošiamės ne karui ir ne kokiam badmečiui, bet siuntiniams savo emigravusiems vaikams ir anūkams, laikom jų mėgstamiausius „sloinikiukus“ jų apsilankymams, ir juos net vadinam „Neliesk Lauros agurkų“, „Neliesk Roko uogienės“.

Saulėje džiovintos figos su cinamonu meduje – lauktuvės draugams ir giminaičiams. Indrės Jonušytės nuotrauka

Ar emigrantai, gyvenantys ten, kur visko apstu, pasiilgsta lietuviškų naminių konservų? Žinoma, pasiilgsta. Man asmeniškai labiausiai trūksta marinuotų raudonų pomidorų, kuriuos ant kiekvieno naujametinio stalo specialiai man patiekdavo mano krikšto tėvas. O kur dar tėtės daryti grybai raudoname padaže, siuntiniais jie atkeliauja ir į mūsų graikiškus namus. Panašiai kaip daugelio kitų tėvų ir senelių suruošti skanėstai keliauja į anglijas ir norvegijas. Ir gerai, kad dalintis tais skanėstais beveik nereikia, užsieniečiai kažkodėl visai ne entuziastingai valgo raugintus agurkus ar kopūstus.

Vienas dalykas gyvenant tokioje saulėtoje ir dosnioje šalyje kaip Graikija, mums, lietuvaitėms, turinčioms bent šiokį tokį ryšį su žeme, su lietuviškomis tradicijomis ir neretoms viešnioms virtuvėje, galima sakyti beveik skaudina, tai – žemės gėrybių gausa.

Paklausite, kodėl skaudina?..

Aš irgi nemaniau, kad ateis tokia diena, kai gana senamadiškas konservavimo ir atsargų ruošimas suvilios ir mane. Bet prireikė nedaug, tik kalnų pūvančių ir niekieno nerenkamų, niekam nereikalingų figų, slyvų, grybų, kaparėlių, persimonų, aštriųjų pipirų, avokadų, kinkanų, artišokų, apelsinų, granatų, citrinų, gervuogių ir t. t., ir t. t., kad „neatlaikytų“ širdis.

Tiesa, tėvų ir močiučių receptai čia pagelbėja mažai. Greičiau „įsijungia“ lietuviški genai ir į kraują įaugęs noras viską kažkaip įsisavinti. Marinuojame citrinas druskoje. Malame aštrias paprikas su aliejumi ir česnakais. Gaminame granatų ir rožių žiedlapių sirupą, konservuojame saulėje džiovintus pomidorus ir marinuotus ančiuvius bei česnakus aliejuje, saulėje džiovintas slyvas, persikus, kinkanus, figas meduje. Verdame uogienes, kurias daliname draugams ir kaimynams. O ir pačios lietuvaitės viena pas kitą į svečius eina nešinos džemais ir marinuotais agurkėliais, adžikos ir gruziniškais slyvų padažais. Nes, kad ir kaip ten būtų, vaisiai, daržovės, uogos ar grybai yra puiki, asmeniška, nuoširdi, o svarbiausia – skani dovana.