Kadras iš rež. Jake'o Witzenfeldo filmo „Oriented“ (2015 m.).

Filmą „Oriented“ rugpjūčio 9-ąją galima buvo išvysti Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Tai jau trečiasis filmas, rodytas Izraelio kino vakaruose. Pažintiniai Izraelio kino vakarai vyks iki rugpjūčio 28 dienos, renginį pristato ir diskusijas moderuoja Giedrius Jokubauskis. Po filmo vykusioje diskusijoje žiūrovams ir renginio organizatoriams kilo nemažai idėjų – jos minimos ir šioje filmo analizėje.

Filmas „Oriented“ įamžina Gazos konflikto metu Izraelyje, Tel Avivo mieste, vykusius išgyvenimus. Dokumentinio filmo kamera seka trijų vaikinų (Khadero Abu Seifo, Fadi Daeemo, Naeemo Jiryeso) gyvenimus. Pagrindiniai filmo veikėjai yra Izraelio piliečiai homoseksualai, save įvardijantys palestiniečiais. Jie yra įstrigę tarp skirtingų kultūrų ir gyvenimo supratimų, todėl nuolat ieško tikrosios savo vietos daugiakultūrėje visuomenėje.

Kino juostoje dominuoja observacinė dokumentika, sukurianti objektyvumo jausmą. Filmo kūrėjas nebando iškraipyti jaunuolių pasaulių rėmų, tačiau nuolatos stebinti kameros objektyvo akis veikėjų nepaleidžia nė akimirkos. Žiūrovui suteikiama galimybė matyti intymiausius vaikinų gyvenimo momentus.

Filmo veiksmas rutuliojasi pasakodamas gana paprastus, kasdienius, bet svarbius dalykus – taip žiūrovams suponuojama, kad palestiniečio homoseksualo gyvenimas Izraelyje nėra itin lengvas. Vaikinų gyvenimai atrodo kupini nuolatinių dilemų, pasirinkimų, o aktyvistinio pobūdžio veiklos suteikia filmui pagrindinį siužeto kelią, ir juo žiūrovai nuolatos yra vedami.

Režisieriui Jake'ui Witzenfeldui „Oriented“ yra debiutinė kino juosta. Pasirodžiusi 2015 metais, ji sulaukė itin skirtingų reakcijų visame pasaulyje. Iš Didžiosios Britanijos kilęs režisierius yra žydų kilmės, jau kurį laiką gyvena Izraelyje.

Kadras iš rež. Jake'o Witzenfeldo filmo „Oriented“ (2015 m.).

Kino juostos analizę siūlyčiau skaidyti į tris dalis. Analizės kampų būtų galima pasiūlyti dar daugiau, tačiau dėl aiškumo filmą reikėtų nagrinėti šiais pagrindiniais aspektais – orientalizmo, kalbos ir orientacijos.

Stipriausia filmo idėja – oriento ir orientalizmo klausimas. Režisierius čia bando išspręsti pinkles, apie kurias XX amžiuje kalbėjo E. Saaidas (mokslininko vardas kelis sykius nuskambėjo diskusijos metu).

Savotiški orientalizmo spąstai užduoda klausimą: ar baltasis Vakarų pasaulio gyventojas objektyviai ir tiksliai gali aprašyti Rytų kultūrą, jos žmones? Jau minėta, kad J. Witzenfeldas yra judaizmą išpažįstantis, tačiau didesniąją gyvenimo dalį Europoje praleidęs žmogus, todėl šiame filme jis yra tarsi įspaustas tarp dviejų pasaulių.

Ar jam pavyko šioje juostoje pabėgti nuo orientalizmo? Manau, ne. Režisierius tampa savo paties narstomų spąstų auka, ir Izraelio palestiniečių kultūrą jis piešia su dideliu susižavėjimu, filme vaizduojamas jų gyvenimas atrodo per daug paprastas ir idiliškas. Galbūt todėl ši juosta nesulaukė didelio pasisekimo Izraelyje ir didžiausią pripažinimą pelnė Vakarų pasaulio valstybėse.

Režisierius bando prisidengti dokumentikos formatu, tradiciškai laikomu gerokai objektyvesniu nei kiti filmų žanrai. Vis dėlto filmas vietomis atrodo pamirštąs objektyvumo kriterijų, todėl kai kurie dialogai įgauna netikrumo prieskonį.

Retsykiais žiūrėdamas šį filmą žiūrovas gali pamiršti, kad stebi Izraelio vaizdus. Vakarėliai, alkoholis, linksmybės iki paryčių ir t. t. – tai labiau primena Berlyną. Kelių Izraelio motyvų, peizažų ir pokalbių nebuvo gana pajusti tikrąją Izraelio jauseną. Faktas, kad filmas buvo statytas Tel Avive, išduoda daug ką – juk jau nuo seno šis miestas yra žinomas kaip LGBT centras. Terpė filmuoti tokiai kino juostai yra palanki, tačiau joje negali iki galo atsiskleisti konfliktų dinamiškumas.

Čia verta šiek tiek stabtelėti ir susimąstyti apie garso takelį. Pirmoji filmo scena mums išduoda, kad muzika yra labai svarbi. Pasirodo, kad muzika Izraelyje taip pat gali kelti konfliktą. Todėl režisieriaus garso takelio pasirinkimas tampa labai įdomus. Kino filme dominuoja elektroninė muzika su rytietiškais motyvais. Tai puikiai simbolizuoja filmo idėją. Jis, kaip ir muzika, yra skirtas Vakarų atstovams žiūrėti, teisti arba girti, tačiau kartu turintis rytietiško pasaulio prieskonį. Ši kino juosta yra kiek kitokia savo turiniu, tačiau pritaikyta baltojo žmogaus skrandžiui.

Kadras iš rež. Jake'o Witzenfeldo filmo „Oriented“ (2015 m.).

Filmo pavadinimas yra itin reikšmingas. Turiu pripažinti, kad apie jį nebuvau pagalvojęs, kol viena iš renginio organizatorių neuždavė klausimo, kodėl šis filmas yra pavadintas anglų kalba ir neturi vertimo į hebrajų ar arabų kalbas. Diskusijos metu pati organizatorė, dalydamasi savo asmenine patirtimi, atsakė į klausimą teigdama, kad vien kalbos pasirinkimas yra konfliktą keliantis sprendimas Izraelyje. Kai Izraelio žydas girdi palestiniečius kalbant arabų kalba, jis girdi priešo kalbą ir vice versa.

Filme ši tema yra paliesta ir nagrinėta ganėtinai neblogai, sutelkiant žiūrovo dėmesį į kelias labai svarbias scenas, pavyzdžiui, kai vieno iš veikėjų motina kalba hebrajiškai, tokiu būdu kalbą paversdama ramybę ir pabėgimą suteikiančia oaze. Filmas pavadintas angliškai tikrai neatsitiktinai ir slepia visus tris pagrindinius filmo aspektus – taiklesnio pavadinimo nebūtų galima sugalvoti.

Trečias aspektas – seksualinė orientacija. Ties orientacijos ir homoseksualumo klausimu sukasi filmo veiksmas, juostoje jis nuolat pabrėžiamas, tačiau ne ką svarbiau galvoti ir apie politinę šio aspekto dimensiją. Ar netradicinės orientacijos žydas gali susitikinėti su palestiniečiu? Filmas siūlo savo atsakymo variantą – tai yra įmanoma, tačiau labai sunku, nes kiekvieno izraeliečio širdyje nuolatos tvyro įtampa dėl nacionalizmo, politinių siekių, tad bet kokia draugystė ar rimtesni santykiai negali išvengti politinių temų narstymo.

Ar izraelietis, save identifikuojantis palestiniečiu, gali susitikti su žydų kilmės vaikinu, neseniai tarnavusiu priešo karinėse pajėgose? Ar dėl meilės žmogus gali paminti savo pamatinius įsitikinimus ir vertybes? Remiantis šiuo filmu – gali. Skambūs žodžiai labai greitai virsta dulkėmis, kurios anksčiau kodavo nacionalistines vertybes. Fadi filmo pradžioje pareiškia niekada nebedraugausiantis su žydu, nes politika jam yra per daug svarbi, tačiau jau visai greitai žiūrovui pristatomas faktas, kad tas pats Fadi yra neabejingas žydų kilmės vaikinui. Žiūrovas netgi išgirsta tokį sakinį: „Aš įsimylėjau priešą.“ Ši scena pilna klišių, tačiau slepia labai svarbius dalykus. Visas filmas yra pilnas banalių idėjų ir posakių, taip bandant perteikti supaprastintas autoriaus mintis.

Kadras iš rež. Jake'o Witzenfeldo filmo „Oriented“ (2015 m.).

Filmą lengva ranka būtų galima priskirti prie LGBT tematiką nagrinėjančių kino juostų, tačiau čia slypi gerokai daugiau. Filmas neapsiriboja vien homoseksualų lygių teisių klausimu – jis prisotintas politiškumo ir savirefleksijos. Tai bandymas atrasti savąjį identitetą.

Dokumentiniame kadre įkliuvę veikėjai atsiduria pilkojoje zonoje. Jie neturi aiškios tapatybės. Jie yra tarsi įstrigę tarp kelių pasaulių. Netgi tarp skirtingo tipo pasaulių: politinių, kalbinių, ideologinių, orientacinių. Jie bando atrasti savąjį „aš“, tačiau filmo juosta baigiasi jiems nesuspėjus to padaryti. Vargu ar įmanoma tai padaryti.

Filmo idėjos stiprios, tačiau ne visas režisieriui pavyko iki galo atskleisti. Jis, kartais atrodė, pats tampa orientalizmo auka, kuriančia naująjį orientą Vakarų pasaulio žiūrovo akims.

Kadras iš rež. Jake'o Witzenfeldo filmo „Oriented“ (2015 m.).

Filmo anonsas: