Pastorius Saulius Karosas.

„Ta pati“ nuotrauka

„Šventoji Dvasia stato bažnyčią. Ji padalina dovanas, leidžia suprasti Dievo žodį, paragina, sustiprina, moko mus. Moko atsisakyti bedievystės. Šventoji Dvasia pati didžiausia dovana, nes pats Dievas per ją stato bažnyčią“, – sako Saulius Karosas, ne tik Klaipėdos evangelinės miesto bažnyčios pastorius, bet ir keturių vaikų tėtis, širdimi atsiliepęs į Dievo kvietimą darbuotis gyvosios bažnyčios statybose.

Kaip jūs savo gyvenime patyrėte Šventosios Dvasios vedimą? Kaip ji paskatino jus ieškoti Dievo?

Prisimenu, kad tai nutiko, kai man buvo dvylika metų. Ėjau namo ir sugalvojau, kad galiu nukirsti kampą eidamas pro bažnyčią, prabėgdamas pro bažnyčios teritoriją. Ir atsimenu tokį jausmą, kad esu nevertas. Nevertas kirsti to kampo. Aš nebuvau religingas – nei aš, nei mano tėvai nėjome į bažnyčią, nieko nežinojau apie Dievą, bet manyje buvo tas pagarbios baimės jausmas. Tiesa, augau Kretingoje ir man patikdavo su draugais nueiti į bažnyčios bokštą. Mes paprašydavome klebono, kad leistų mums užlipti į viršų pamatyti miestą iš aukščiau, pasidairyti. Man įsirėžė tas jausmas, kad pasijutau nevertas. Vėliau, kai buvau keturiolikos, panorau paskaityti Bibliją, bet net nežinojau, kaip ji atrodo. Paprašiau močiutės, ir ji man davė tokią mėlyną knygą su paveiksliukais. Aš ją perskaičiau visą ir maniau, kad čia visa Biblija. Tuomet gyriausi, kad perskaičiau Bibliją, buvau toks kietas, tik vėliau sužinojau, kad skaičiau tik vaikišką, kad yra rimtesnė Biblija.

Kodėl šie momentai svarbūs? Manau, kad tai nebuvo mano iniciatyva, Šventoji Dvasia jau tada kalbėjo man. O paskui apsisprendimo momentas buvo labai ryškus. Man per Kalėdas brolis tris dienas pasakojo apie Kristų. Mes sėdėjome, klausėmės kasetėje įrašyto pamokslo ir staiga pajutau, kad kambarys prisipildė kažkokio buvimo. Toks jausmas, kad būtų įelektrinta visa atmosfera, visas kambarys, tarsi būtų įsijungusi elektra. Tada pajutau didelę atgailą, kad negyvenau gražiai, šventai. Man pasidarė taip bloga nuo savęs, žiūrėjau į savo rankas – jos buvo tokios purvinos. Bet kartu jaučiausi toks mylimas... Tuomet išbėgau į parką, atsiklaupiau ant kelių ir meldžiausi. Pirmą kartą pasakiau maldą Dievui. Nepamenu, ką sakiau, bet kai pradėjau Jam kalbėti, išgyvenau labai ryškų jausmą, kad tarsi įvyko jungtis su asmeniu ir mane girdi. Aiškus jausmas, kad aš nekalbu debesims, nekalbu kažkur į orą – mane girdi. Sunku paaiškinti tokį vidinį susijungimą su Kažkuo, ko nematau.

Suvokiau, kad esu mylimas, kad mane girdi ir kad visa tai, ką girdėjau prieš tai, ką brolis pasakojo, yra tiesa. Tuomet mane užplūdo džiaugsmas ir širdis apsivalė. O prieš tai pusę metų bandžiau save tarsi kankinti – penktadieniais pasninkaudavau, kad tapčiau tobulesnis, miegodavau ant grindų. Buvau septyniolikos metų paauglys ir tuo metu taip ieškojau būdų, kaip save apvalyti. Taip patyriau Šventosios Dvasios prisilietimą. Tikrai negaliu pasakyti, kad buvau geras ar geresnis už ką nors kitą. Nebuvo taip, kad Dievas pasižiūrėjo į mane ir nusprendė: „Koks jis fainas, kaip jis stengiasi dėl manęs, dabar jis ko nors vertas.“ Ne, taip nebuvo. Viskas atėjo iš Jo – ir norėjimas pažinti Jį, būti su Juo.

Šis išgyvenimas toks ryškus, toks aiškus ir suprantamas, bet ar buvo įmanoma neatsiliepti į šį Šventosios Dvasios kvietimą? Juk galėjote nebėgti į tą parką ir nepulti ant kelių. O gal kai Šventoji Dvasia šaukia, jai neįmanoma atsispirti?

Ko gero, čia ir yra didžiausia paslaptis. Apie tai teologinės knygos rašomos, ir ne visi vieningai sutaria, ar žmogus gali Dievą pasirinkti, ar Dievas jį pasirenka ir žmogus net nebegali pasipriešinti tai malonei. Ji tokia, kuriai negali atsispirti. Ir tai yra Dievo išrinkimas. Aš esu linkęs manyti, kad Dievas iš savo gailestingumo mus pasirenka, Jis mus gelbėja, Jis inicijuoja. Jis mūsų valią sužadina, Jis mus atgimdo – visa tai yra Jo darbas, atliktas mumyse. O kodėl kitas žmogus nepasirenka, paslaptis.

Kaip, išgirdus Šventosios Dvasios kvietimą ir atsiliepus, kaip apaštalas Paulius sako, pradėjus malone, ir toliau išlikti ištikimam Dvasiai?

Kiekvieną santykį turime puoselėti. Dievas daug daro pačioje pradžioje. Mus prižiūri kaip kūdikį – vis nešioja ant rankų. Mes kaip dvasiniai kūdikiai – nieko negalime padaryti, tik prisidirbti. Tada Dievas turi mus nuvalyti, nuprausti ir pamaitinti. Juk mes net nežinome, kur to maisto ieškoti, Jis labai mus prižiūri. Yra tam tikros dvasinės brandos stadijos. Vėliau mums reikia pradėti rinktis, ar grįžti į pasaulį, ar sekti Dievu. Galiausiai Dievas nori mus atvesti į tokį artimą ryšį, kad galėtume visiškai pasitikėti Juo ir dėl gerų, ir dėl blogų dalykų. Kol esame vaikai, norime, kad Dievas tenkintų visus mūsų įnorius, laimintų, duotų visko, ko norime, ko anksčiau neturėjome. Norime turėti sveikatos, pinigų, pripažinimą, draugų, norime gyventi tokį sėkmingą gyvenimą, meldžiamės visokiomis maldomis, ateiname pas Jį su shoping list prayers. Ateini pas Jį su pirkinių sąrašėliu ir prašai: „Dieve, padaryk taip, padėk.“ Dievas net ir užgaidas mūsų patenkina, bet vis tiek pastebiu, kad vėliau Jis mus veda per tai į brandų santykį, kai mes pradedame Jį branginti labiau už viską.

Imame branginti buvimą su juo, pasitenkiname labiau Jo buvimu, ne dovanomis, kurias iš Jo gauname. Tada viskas nublanksta, dovanos nebėra tokios svarbios. Taip yra suaugusiesiems. Jei vyras žmonai parneštų pinigų, deimantinį žiedelį, bet dar turėtų dvi meilužes ir žmona apie tai žinotų, tas deimantinis žiedelis mažai ką reikštų. Jis būtų tuščias. Dievas irgi nenori tokio santykio, Jis nenori, kad mes turėtume septynis meilužius – septynis stabus, kuriuos garbintume. Jis veda mus į tą laimę pažinti jį, koks Jis yra nuostabus. Jis nori, kad mes patys išmoktume Jo klausyti, Jį išgirsti. Tam reikalingas įprotis, tai ir yra santykio puoselėjimas, ištikimybė Dvasiai. Mes turime pratintis klausytis Dievo balso. Tai reiškia, kad reikia atidėti į šalį savo išdidumą, norus, planus, pabūti tyloje, neuzurpuoti pokalbio, ne paversti jo monologu, o maldoje išbūti tyloje, atsiliepti į Jo paraginimus, mintis, mylėti Jo žodį. Skaitydami Bibliją mes atpažįstame, koks Jis yra. Šventoji Dvasia mums padeda jį suprasti, mums jį primena. Kitiems patrauklu, kaip ta Šventoji Dvasia veda per gyvenimą, jie norėtų jos balsą girdėti iš dangaus – suk į kairę, dabar į dešinę, nekalbėk su tuo, eik pasisveikink su anuo. Mes dažnai Šventosios Dvasios kalbėjimą paverčiame antgamtiniu ir nesuvokiame, kad Dievo šnibždėjimas, Jo paraginimai yra labai paprasti ir kasdieniai. Jėzus ir tikisi iš savo mokinių, kad jie kaip avelės pažins Jo balsą ir galės atsiliepti. Ir tikiu, kad laikui bėgant išmokstame daugiau tylėti ir klausytis, tuomet galime pažinti Dievo balsą.

Ir turbūt čia verta pasakyti, kad be savirefleksijos ir savęs pažinimo nėra Dievo pažinimo. Kai savo minčių nepažįstame ir nežinome, iš kur jos atėjo, neatpažįstame, nesame pastabūs savo vidiniam pasauliui. Gyvename chaose, nes mumyse daug balsų, jausmų, iš išorės ateinančių kariaujančių vaizdinių. Mums kalama į galvą, kas turėtume būti, kas nesame, ką turime pirkti, ką vartoti, ir t. t. Žmogus, kuris išmoksta savirefleksijos ir moka būti tyloje, pradeda atpažinti savo mintis. Vienos mintys suteikia ramybės, kitos – nerimo, vienos teikia paguodos, kitos ne. Kai žmogus pažįsta savo balsą, gali atpažinti ir Dievo balsą. O jis visada yra toks tylus, švelnus, Jis niekada nerėkia. Velnias yra toks komersantas, nes jis nori, kad apie jį žinotų. Jis visur save reklamuoja, rėkia, šaukia, spaudžia, manipuliuoja, triukšmauja, gąsdina. Dievas visada kviečia, Jis yra labai švelnus. Jis ateina ir niekada neskuba, nežaidžia mūsų taisyklėmis. Bręstantis tikėjimo kelyje žmogus išmoksta gyventi pagal Dievo taisykles. Kadangi Dievas neskuba, ir mes išmokstame neskubėti, pradedame tarsi būti toje pačioje bangoje su Juo. Tai kaip radijo bangos klausymas. Kol žmogus sumišęs, jis sukinėja radijo imtuvą ieškodamas tinkamos bangos ir visko klausosi. Vėliau jis jau atpažįsta, kokios stoties klausosi: štai čia aš pats sau kalbu, o taip Dievas kalba.

Kaip atpažinti, kur kalba Dievas, Šventoji Dvasia ragina, o kur yra tik paties žmogaus įsivaizdavimai, ambicijos ar principai, savas teisumas? Kaip atpažinti, iš kur kilo idėja, ar iš savos valios ką nors gero ir prasmingo veikti, ar tai buvo Dievo idėja ir svajonė man?

Kai buvau jaunesnis tikėjimo kelyje, mąsčiau taip: jei sugalvojau gerų idėjų ir net nepataikiau, Dievas vis vien laimins, nes tai geros idėjos. Tada prašiau, kad Jis laimintų mintis, maldoje sakiau, kad tikrai turiu vieną ar kitą daryti. Paskui pastebėjau, kad ne visuose dalykuose yra geras vaisius, t. y. darai gera, bet pats perdegi, darai gera, bet vėliau atpažįsti ne tokį motyvą. Net ir aukodamasis žmogus gali užsiimti tarsi burtininkavimu – turėti savo valią. Prisiminkime istoriją apie karalių Saulių ir Samuelį. Samuelis prašo Sauliaus palaukti jo ir tuomet aukoti gyvulius Viešpačiui. Saulius laukia, laukia, žmonės jį spaudžia, kad tuoj reikia eiti į karą, ir galiausiai Saulius paaukoja pats. Iš karto pasirodo Samuelis ir Saulius teisinasi, kad žmonės reikalavo, buvo spaudimas, ir jis pasidavė. O Samuelis atsakė: „Argi Viešpačiui nepatinka labiau paklusnumas negu visos kitos aukos.“

Aukodamasis žmogus gali turėti savo valią, kuri yra kaip neklusnumas Dievui. O tai stabmeldystė, burtininkavimas. Ir žmogus gali daryti gerus darbus, bet jis daro juos tarsi sau. Todėl, manau, mums labai svarbu, kaip Jėzus sakė, imti savo kryžių, kasdien atsižadėti savęs ir tada galėsime Juo sekti. Tada galime būti Jo ištikimais mokiniais. Yra tokia taisyklė, padedanti atpažinti Dievo valią: žmogus, norėdamas pažinti Dievo valią, turi tapti abejingas rezultatui, jam neturi rūpėti, ar taip bus, ar kitaip. Ši pasidavimo būsena, kai gali priimti ir tokį, ir kitokį variantą, kai sakai: „Tebūnie tavo valia“, ir yra pasiruošimas girdėti Jo balsą. Kita taisyklė tokia: jei gali palikti savo planą ir vis tiek esi laisvas, laimingas, linksmas, visiškai ramus, tai reiškia, kad esi klusnumo būsenos ir nenori visko valdyti pats. Jei užsispyręs gini savo idėją, eini derėtis su Dievu, gali būti, kad tai yra tavo noras įprasminti, parodyti save.

„Ta pati“ nuotrauka

Juk jūs taip pat neišvengėte tokių klaidų?

Nemanau, kad kas nors gali išvengti tokių dalykų. Per klaidas ir tepažįstame. Klaidos yra būtinos bet kuriai mokyklai, bet kokiam mokymuisi. Klaida – tai būdas atpažinti, kur galime eiti. Klaidų periodas gali trukti ir dešimtmečius, kai žmogus daro gerus darbus, bet Dievo nepažįsta. Vienas iš indikatorių, parodančių, ar žmogus Dievą pažįsta, yra tai, ar jis klusnus maldos gyvenime. Ar maldoje viską paleidžiame ir mokame klausytis, ar tik prašome? Kaip kalbame su Juo, parodo, kaip Jį pažįstame. Kai per savo iniciatyvas matai, kad darosi sunku, suvoki, kad pasaulio naštas neši, tuomet ir žinai, kad čia daug paties, o ne Dievo valios. Jėzus keistai sakė: „Ateikite visi, kurie vargstate, kurie esate prislėgti, imkite mano jungą, neškite mano naštą. Mano jungas švelnus, našta lengva.“ Apaštalas Jonas irgi sako, kad jo įsakymas mylėti nėra sunkus. O tai įmanoma tik per Šventąją Dvasią. Be maldos ir nuolatinio bendravimo su Dievu, man atrodo, esame pasmerkti vykdyti savo valią.

O kaip pasaulietinis humanizmas? Pasaulyje daug labdaros organizacijų, steigiančių fondus, gelbėjančių vaikus, ligonius, pabėgėlius, galų gale gamtą ar kultūros paveldą. Drąsu manyti, kad tuose labdaringuose darbuose nėra Dievo, o tiesiog geri darbai iš žmogiškos valios.

Geri darbai yra geriau nei blogi, bet krikščionys yra pašaukti paklusnumui labiau nei geriems darbams. Kristus padarė didžiausią gerą darbą atpirkdamas visą žmoniją savo auka. Bet jeigu pasižiūrėtume į jo gyvenimą – 30 metų praleista kaimo glūdumoje. Ne Romos amfiteatruose. Niekas apie jį nežinojo. 3,5 metų praleisti matomoje tarnystėje, bet taip pat nei gelbėjant politinės situacijos, nei rašant knygas. Jis pasirenka keletą žmonių, sako jiems, kad už juos numirs, paskui pažada atsiųsti Šventąją Dvasią ir nurodo, kad jie bus jo liudytojai. Jėzus gyvena sutelktą gyvenimą, neužsiima jokiomis papildomomis veiklomis. Mes turime įvairių pašaukimų, bet didžiausia laimė – atrasti draugystę su Kristumi. Gali turėti pašaukimą būti mama ir, įvykdydama šį savo pašaukimą, turi stengtis būti mama taip, kaip Dievas nori. Kiekvienam pašaukimas – nugyventi dieną taip, kaip Dievas ją mato. Yra būdas būti Dievo pateptu, pažymėtu mokytoju, vadybininku, vairuotoju, akademiku. Kad ir kokios būtume profesijos, turime išmokti atpažinti Jo valią mūsų gyvenime per klusnumą ir klausymąsi.

Išdidžios širdies žmonėms Dievas priešinasi, o nuolankiesiems teikia malonių. Išdidus žmogus nori būti nepriklausomas, matomas, jaustis, atrodyti ir būti svarbesnis už kitus. Dievas tokiems atsuka nugarą, tarsi ignoruoja. Nuolankus žmogus, pripažįstantis savo pažeidžiamumą, silpnumą, nesiekiantis būti aukštesnis už kitus, suvokia savo vertę teisingai, žino savo vietą, nesistengia būti tuo, kuo nėra, nesistengia apsimetinėti, traukia Dievą. Tokį Dievas nori nukreipti, ką nors pasakyti, duoti. Viena gražiausių Naujojo Testamento vietų yra Laiškas filipiečiams. Jame rašoma: „...būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus“, kuris, būdamas Dievas, nesilaikė to troškimo pasiglemžti norą turėti Dievo paveikslą, būti matomas kaip Dievas, bet prisiėmė žmogaus kūną, pats nusižemino, tapo tarnu iki mirties. Apaštalas ragina, kad mes būtume tokio nusistatymo, kad laikytume kitą aukštesniu už save. Ir aš manau, kad mes, kaip žmonės, labai susireikšminame ir tikime, kad galime pasiekti bet kokį dvasinį procesą savo pastangomis. Viskas yra iš Dievo malonės. Dievas taip stipriai įsitraukęs į mūsų gyvenimą, tiek daug siunčia virpesių į širdį. O mes galvojame: „Kaip norėčiau paskaityti Bibliją...“ Ne aš noriu, o Dievas man duoda šį norą. „O, kaip trokštu Dievo“, bet ne iš manęs ateina tas troškimas. Dievas jį man įdėjo.

„Ta pati“ nuotrauka

Krikščionys pašaukti ne geriems darbams, o paklusnumui, ar ne? Bet paklusti reiškia numirti sau. Vadinasi, paklusnumas turi savo kainą. Kas jums daug kainavo šia prasme?

Yra buvę tokių nelengvų momentų gyvenime. Nesakau, kad labai lengvą gyvenimą gyvenu. Kančių man teko patirti, net iki savižudybės kažkada buvau priėjęs, kai būta praradimų, bet dabar suprantu, kad mirtis ateina per kasdienę maldą, per savęs atsisakymą. Manau, kad kiekvienas žmogus svajoja ir nori kaip nors save realizuoti, atrasti. Šiandien daug jaunų žmonių savęs ieško, tačiau paradoksas –ieškodamas savęs gali ir visai neatrasti. Gali surasti pseudosave. Jėzus taip ir pasakė: „Kokia nauda žmogui, jeigu jis laimės visą pasaulį, bet savo sielą pražudys?“ O žmogus, kuris savęs atsižada arba numiršta kaip grūdas iš aruodo, kaip gražus vaisius auga. Žmogus, kuris į Dievo rankas savęs atsižada, Jam atsiduoda, atras tą tikrąjį savo „aš“, nes kitaip jis gyvens pseudogyvenimą. Gyvenimas tuomet gali būti pripildytas mūsų aistrų, išdidumo, o Dievas mus ne tokius sukūrė ir ne tokius mus nori matyti. Tą tikrąjį „aš“ gali atrasti tik Dieve, kai Jis atlieka mumyse gilųjį vidinį darbą.

Dievas ragino mane eiti ten, kur aš nenoriu. Yra buvę, kad teko dėl to išsižadėti savo požiūrio, ketinimų, o kai nuėjau ten, kur kvietė, tapau labai laimingas, palaimintas. Arba prabyla su tokiu kvietimu, kad net baisu darosi. Tokią patirtį turėjau pernai, kai Kristus mane pakvietė pamatyti Vilnių taip, kaip jis mato. Išėjau pagyventi savaitę į gatvę be daiktų, be telefono, pinigų, laikrodžio. Per tą savaitę daugelį dalykų pamačiau kitaip. Susitikau Jėzų, kalbantį per benamius. Žmogus kalba su manimi, bet jaučiu, kad Kristus man sako konkrečiai. Išgyvenau daug atgailos, pamačiau miestą, kuriame daug tuštybės. Vaikščiojant po miestą kilo mintis, kad jei visi būtume akli, tikrai taip nesirengtume. Jei niekas mūsų nematytų, tikrai taip nesipuoštume, neišleistume tiek daug pinigų dalykams, kurie nėra to verti. Viskas būtų kitaip, jei matytume tikruosius žmonių „aš“. Tada daug gražių žmonių būtų labai negražūs, o negražūs atrodytų gražūs. Vidus ir išorė – kaip dažnai tai neatitinka.

O kaip jūs išgirdote šį kvietimą?

Kai Dievas pasako ir išgirsti, tiesiog negali apsimesti, kad nieko negirdėjai, negali užsikimšti ausų ir sakyti: „Nieko negirdžiu.“ Faktas – Jis kažką pasakė. Ir tu žinai, ką Jis pasakė. Kai Jis prabyla, sunku jį ignoruoti. Aišku, abejoji, ar tai Jo balsas, ar tavo keista mintis. Aš Dievo valią dažnai atpažįstu per žodį ar balsą, o išgirdęs jį tiesiog negaliu to nedaryti. Tiesiog jaučiu – negaliu neiti. Toks Jo kvietimas.

Įdomi patirtis – pamatyti ir susitikti kitame žmoguje Kristų, tokį realų, kad gali jį net paliesti.

Yra tokių dalykų ir Šventajame Rašte, Laiške hebrajams pasakyta, kad kai kurie patys to nežinodami priėmė angelus pas save. Mes manome, kad angelai skraido sparnais, o man atrodo, kad Dievo aplinkui yra visur labai daug. Atsimenu, kartą išgirdau kunigą Julių Sasnauską kalbant, kad Dievas jam kalbėjo per saulės spindulėlį. Maniau, kad jis hipis – taip poetiškai kalba. Stebėjausi, o šiandien suprantu, kad daug kas priklauso nuo klausančiojo. Žmogui, kuris bendrauja, Dievas prabyla ir saulėje. Dievas viską gali panaudoti – asilą ar dar ką nors – ir mums prabilti, ką nors svarbaus pasakyti.

Pastabumas jo kalbėjimui ateina iš bendrystės, artumo su Juo, kai prie uždarų durų, savo maldos kambarėlyje, gali tai pajusti. Ir gatvėje kitą kartą gali pajusti, kad jis tau šypsosi, stebi tave. Mūsų blaškymasis ir skubėjimas trukdo tai patirti. Skaičiau tokią istoriją. Triukšmingame mieste ūžiant mašinoms indas klausia europiečio, ar girdi svirplį. Europietis sako, kad ne. O indas iš kaimo, jis pripratęs prie tokių garsų, užtat ir girdi. Išsitraukė jis iš kišenės monetą, mestelėjo į viršų. Ši nukrito ant šaligatvio ir iš karto koks 10 žmonių atsisuko. Žmonės girdi pinigą, o negirdi svirplio. Taip ir mes – girdime savo norus, svajones, planus, o Dievo ne. Tik pabuvęs su Juo daugiau pradedi atpažinti Jo balsą vis labiau ir labiau.

tapati logo