Šiandien ir vėl prisimename 1939 metų rugpjūčio 23 dieną sudarytą Molotovo ir Ribbentropo paktą. Tragiškus šio įvykio padarinius visi puikiai žinome ar bent jau turėtume žinoti iš mokyklos, iš šeimos. Juolab kiekvienais metais vykstantys minėjimai priverčia mus, paskendusius šioje akimirkoje, atsigręžti atgal ir dar kartą suvokti, kad istorija nėra tik negyvas į metraščius atgulęs pasakojimas, o detektyvas, paaiškinantis mūsų dabartį. Nežinantis istorijos, nesupranta ir šios akimirkos.

Tačiau šįkart pakalbėkime ne apie Molotovo ir Ribbentropo pakto pasirašymo aplinkybes ir padarinius, o apie tai, ar šis istorinis įvykis šiandien dar yra mums aktualus, nepaisant to, kad jis padeda mums suvokti savo istoriją, t. y. visas negandas, kurios mus užklupo po šio niekingo dviejų diktatorių sąmokslo. Šiandien netrūksta bandymų lyginti mūsų laikmetį su ketvirtuoju praėjusio amžiaus dešimtmečiu artėjant pasauliniam karui. Nemenka dalis tų paralelių yra smarkiai pritemptos ir manau, kad to paties Donaldo Trumpo lyginimas su Adolfu Hitleriu veikiau yra ne objektyvi pastanga analizuoti, o tiesiog siekis primityvokai diskredituoti, nes juk tas, kuriam tinka palyginimas su Hitleriu, yra visiškas užribis. Trumpai tariant, tokie palyginimai tarnauja ne istorijos supratimui, o šiandienėms politinėms batalijoms.

Vis dėlto viena Molotovo ir Ribbentropo pakto pamoka, manding, liks amžina ir ypač svarbi tiems, kurie sieks vadinti save pasaulio galiūnais ir lyderiais. Stiprus yra ne tas, kuris sugeba įbauginti savo kaimyną, stiprus yra ne tas, kuris sumuša mažesnį ar gali nebaudžiamas stebint aplinkiniams parodyti, kad gali leisti sau negerbti tarptautinės teisės. Stiprus yra tas, kuris teisę ir teisingumą iškelia aukščiau galios ir nuolaidžiavimo. Stiprus yra tas, kuris ateina į pagalbą skriaudžiamiems. Stiprus tas, kuris į pirmą vietą kelia ne tik savo interesą, tačiau ir bendrąjį gėrį. Stiprus yra tas, kuris nebijo pripažinti savo buvusių klaidų ir turi drąsos už jas atsiprašyti.

Molotovo ir Ribbentropo paktas puikiai atskleidė, kokį požiūrį tarpukariu į Vidurio ir Rytų Europos valstybes puoselėjo nacistinės Vokietija ir komunistinė Sovietų Sąjunga. Tebuvome traktuojami kaip Versalio sistemos benkartai, nevisaverčiai dariniai, į kuriuos nedelsiant dera eksportuoti kūjo ir pjautuvo ideologiją, o iš tiesų tik po nauja etikete pakištą rusiškąjį imperializmą, arba kurie turi būti paversti arijų rasės Lebensraum. Buvome traktuojami kaip nevisaverčiai, vadinasi, tie, su kuriais tartis nė nereikia. Todėl ir paktas lengva ranka pasirašytas mums už nugarų.

Tačiau be Molotovo ir Ribbentropo pakto dar juk būta ir Miuncheno susitarimo, kuris yra puikus pavyzdys to, kaip tos dienos galingieji pirko „taiką mūsų laikams“ plėšrūnams aukodami silpnesniuosius. Aukojo tuos, kurie buvo traktuojami kaip neverti apgynimo. Skamba niūriai, tačiau britų premjero Chamberlaine’o požiūris į Vidurio ir Rytų Europą nacizmo grėsmės akivaizdoje šiuo atveju ne ypač skiriasi nuo niekingą paktą sudariusių nacistinės Vokietijos bei Sovietų Sąjungos. Galima paaukoti, jei tik tai atitinka mūsų interesus, nes taika mūsų laikams yra orveliškos naujakalbės pavyzdys, po kuriuo teslypi troškimas užsitikrinti savo ramybę.

Šiandien kartą ir visiems laikams turime pasakyti, kad jokia taika mūsų laikams negali būti perkama paaukojant kitą. Popiežius Jonas Paulius II ne kartą akcentavo, kad taika nėra tik karo nebuvimas, taika yra neatsiejama nuo teisingumo principų, kuriuos išdavė tiek Miuncheno suokalbis, tiek Molotovo ir Ribbentropo paktas.

Šiandien mūsų tarptautinės bendruomenės sveikatą geriausiai parodo taip, kaip mes sugebame padėti tokioms valstybėms kaip Gruzija ar Ukraina. Pagundų paaukoti tai, kas ne tavo, t. y. dalį kitos valstybės teritorijos, Vakarų valstybės šiandien turi daug. Dažnai kaip motyvas ir vėl skamba poreikis užtikrinti taiką mūsų laikams ir sugrįžti prie normalių santykių su Kremliumi. Tačiau nedera pamiršti, kad kiekvienas toks paaukojimas neišvengiamai reiškia, kad kartu aukojame ir savo autoritetą, sąžinę, teisingumo principus. Tokiu atveju aiškiai pasakome, kad vienintelė galiojanti teisė yra stipresniojo jėga ir prievarta. Moraliniai autoritetai negimsta iš skambių šūkių, jie gimsta iš konkrečių veiksmų krizės akimirką, kai moralinis apsisprendimas yra išbandomas praktikoje. Tada vien deklaruoti nebeužtenka, reikia veikti ištiesiant pagalbos ranką aukai.