Anna Halberstadt. Dainiaus Dirgėlos nuotrauka

Itališkas mano jaunystės miestas, per klaidą pastatytas šiaurėje./ Dingusio gyvenimo Atlantida,/ nostalgijos indas, pasiglemžtas bangos.“ Tai eilutės iš Annos Halberstadt eilėraščio „Vilnius“. Gimusi ir užaugusi Holokaustą išgyvenusių žydų šeimoje ji paliko Vilnių sulaukusi aštuoniolikos. Maskvoje studijavo psichologiją, vėliau emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas, kur gyvena iki šiol.

Psichoterapeutė pirmąją poezijos knygą pavadinimu „Vilniaus dienoraščiai“ išleido prieš trejus metus, prieš metus pasirodė dar viena – „Transit“, o netrukus turėtų būti išleista trečioji knyga „Green in the landscape of Ashes“. Anna tikisi, kad ir ją išvers Marius Burokas, kaip pirmąją, kurios pristatymas vyko Vilniuje praėjusią savaitę, atidarant tarptautinį literatūros forumą „Šiaurės vasara“. „Itališką savo jaunystės miestą“ poetė regi, kaip pati sako, ir atminties akimis.

Iš dalies prisiminimai, iš dalies dienoraščiai, iš dalies meditacijos – šitaip ketvirtajame knygos „Vilniaus dienoraštis“ viršelyje jūsų tekstus apibūdina Tomas Venclova. Kas jie jums pačiai? Iš ko jie randasi?

Vaikystėje rašiau eilėraščius lietuviškai ir rusiškai. Kai vėl ėmiau tai daryti, jau angliškai, mirus geram draugui, kurį pažinojau 29-erius metus, iš tiesų pirmajam vaikinui Amerikoje, rašymas buvo tarsi saviterapija. Netekus ko nors, sugrįžta atmintis. Mano pirmasis eilėraštis buvo elegija. Rašymas tam tikra prasme tapo būdu išreikšti jausmus, skausmą, prisiminti savo gyvenimą.

Kaip Vilnius tapo esmine jūsų pirmosios 2014 metais išleistos knygos tema?

Dar Sigmundas Freudas rašė, kad žmogaus asmenybė formuojasi per pirmuosius penkerius gyvenimo metus. Juos aš praleidau čia, Vilniuje. Išvažiavau aštuoniolikos. Pirmąkart grįžau 2007-aisiais ir negalėjau susilaikyti, nuolat prisiminimais grįždavau į vaikystę, jaunystę, galvodavau apie tėvus, šeimos istoriją. Tuomet atvykus viskas čia atrodė tiesiog tobula: oro temperatūra, gatvių dydis, namas, kuriame užaugau, vaikystėje valgyta juoda duona – pati geriausia. Labai sujaudino bendraklasė, su kuriomis susitikau „Neringos“ viešbutyje, jos krykštavo, tarsi mums būtų dvylika metų. 2010-aisiais grįžau kartu su sūnumi, kuris Lietuvoje leisdavo vasaras, vėliau atvažiuodavau į vasaros literatūros seminarus. Dabar esu Vilniuje jau šeštą kartą nuo tada, kai emigravau.

Minėjote, kad poeziją rašėte jau vaikystėje.

Pradėjau būdama aštuonerių ar devynerių. Rašymas užkoduotas mano genuose. Didžiąją dalį gyvenimo rašiau mokslinius straipsnius apie psichologiją. Tėvas parašė kelias mokslines knygas ir daugiau nei šimtą straipsnių, net mama kažką išleido apie ekonomiką. Tėvas mokėsi žymioje sekuliarioje žydų gimnazijoje Ukmergėje, ten studijavo lotynų, graikų, puikiai išmanė jidiš kalba rašytą poeziją, pavyzdžiui, Mošės Kulbako ar Abraomo Suckeverio. Mamos pusseserė su vyru rašė poeziją jidiš kalba. Mano pusbrolis Izraelyje, medicinos profesorius, irgi rašė eiles. Mano sūnus, pradėjęs nuo poezijos, rašo negrožinę literatūrą, yra žurnalistas. Juokauju, kad paveldėjau polinkį į rašymą iš sūnaus.

Kokia kalba kalbėjote šeimoje?

Mano pirmoji kalba – rusų. Tėvas buvo kilęs iš išsilavinusios vilniečių šeimos, jo tėvas – gydytojas, senelis – teisininkas. Tokiose Rusijos imperijos šeimose buvo kalbama rusiškai. Darbininkų klasei priklausę žydai Lietuvoje kalbėjo jidiš. Mano mama augdama Kaišiadoryse namie tikriausiai kalbėjo lietuviškai ir jidiš. Abi šeimos ketvirtajame dešimtmetyje jau gyveno Kaune. Tėvas studijavo Vytauto Didžiojo universitete, o metus po studijų praleido Kauno karo mokykloje, buvo vyresnysis leitenantas. Mokėsi kartu su Antano Smetonos sūnumi Juliumi. Bėgdami nuo nacių abu tėvai atsidūrė 16-ojoje lietuviškojoje šaulių divizijoje. Tėvas visą gyvenimą slėpė tarnavęs Lietuvos kariuomenėje, nes tai buvo pavojinga. Vaikystėje namie girdėjau keturias kalbas, abu mano tėvai puikiai kalbėjo lietuviškai, rusiškai, jidiš, tėvas dar vokiškai. 

Knygos pristatymo renginio metu jūs minėjote rusų kalbos mokytoją, Salomėjos Nėries gimnazijoje turėjusią įtaką jūsų literatūriniam skoniui.

Roza Glinterščik turėjo įtakos ne tik man, bet kelioms mokinių kartoms. Kama Ginkas, Jonas Žiburkus pas ją mokėsi. Ji mums dėstė sidabro amžiaus rusų poetus, uždraustus rašytojus, statė spektaklius. Ji pirmoji Sovietų Sąjungoje parašė vadovėlį, kuriame buvo pristatomas Josifas Brodskis ir kiti tuo metu nespausdinami poetai. Dėl to vėliau jai buvo uždrausta dirbti mokyklose. Puiki moteris. Ji turėjo rusų literatūros būrelį, jo nariai skaitydavo Pasternaką, Cvetajevą, Mandelštamą. Jų knygų negalėjai įsigyti knygynuose, nebent kokį labai brangų priešrevoliucinį leidimą juodojoje rinkoje. Studijuodama Maskvoje palaikiau su ja ryšį, atvykusi į Vilnių ją aplankydavau. Ji padarė didelę įtaką mano gyvenimui. Pabaigusi studijas negalėjau rasti darbo, nes žydų Rusijoje tuo metu nesamdydavo. Mokytojos žodžiai man buvo tokie: jei neieškai kiekvieną dieną, nesakyk man, kad nerandi darbo.

Kokie ryškiausi jūsų prisiminimai apie sovietinį režimą?

Mano tėvas, Antrojo pasaulinio karo veteranas, buvo prieš bet kokias politines partijas, jas niekino. Vilniaus universitete jį nuolat akino stoti į Komunistų partiją, bet jis atsakydavo. Trečioje klasėje parėjau namo ir pareiškiau, kad pirmūnai, tokia buvau ir aš, pirmiausia iš visų mokinių taps pionieriais. Tėvas pasakė, kad nenori, paklausiau, kodėl. Atsakė: kai matai minią žmonių, bėgančią į vieną pusę, turi bėgti į priešingą. Jam atrodė, kad komunistai, sionistai, anarchistai – visi iš to paties molio.

Knygą dedikavote savo tėvams, „turėjusiems drąsos 1947-ųjų Lietuvoje sukurti šeimą“. Kaip jūsų šeimoje buvo gyvenama su Holokausto atminimu?

Tėvų šeimos buvo nužudytos Kauno gete. Kad sugrįžtum į Lietuvą, kurtum šeimą, turėtum vaiką, reikėjo optimizmo, tikėjimo, kad pasaulyje dar likę kažkas gero. Mama kalbėdavo apie nužudytus artimuosius, tik man paklausus. Ji buvo iš keturių vaikų šeimos, dar dvi seserys išgyveno ir jos artimai bendravo. Ir su pusseserėmis. Mama joms padėdavo net ir finansiškai. Niekam nesakydama atiduodavo dalį savo algos pusseserei našlei, gyvenusiai tik iš sovietinės pensijos. Tėvas dažnai kalbėdavo apie šeimą, kurios neteko, skaitydavo memuarus apie Holokaustą, liudijimus apie Antrąjį pasaulinį karą. Negalima sakyti, kad žmonės to nežinojo. Jie tik nenorėjo žinoti, jaustis blogai, kalti. Kita vertus, kalbėti apie Holokaustą buvo tabu. Stalino epochą išgyvenę tėvai bijojo kalbėtis su vaikais tam tikromis temomis. Kiekviena šeima turėjo kokią nors paslaptį.

Kiek galima galvoti arba rašyti/ apie Holokaustą,/ klausia moteris sporto centre./ Ar jis kada nors pasibaigs?/ Ar ne viską jau žinome?“ – iš jūsų eilėraščio.

Atsakiau jai, kad Holokaustas yra kaip vergovė, neturi pabaigos. Marokietis Abdelfattah Kilito knygoje rašo apie pirmąjį eilėraštį, išleistą arabų kalba maždaug X a. Tai Adomo elegija, apraudanti Kaino nužudytą Abelį. Kitas eilėraštis – Ievos elegija, ji aprauda abu sūnus. Aš taip pat manau, kad ir aukų, ir nusikaltėlių kančia tęsiasi per kelias kartas. Žudikų vaikai ir vaikų vaikai gyvena su kalte ar kažkuo, ko nenori pripažinti. Tame arabiškame eilėraštyje Kaino nuodėmė kartojasi trijose kartose. Ir Freudas rašė, kad šeimos pavyzdys kartojamas: tėvai muša vaikus, o šie – savuosius.

Mnemozinė – visų mūzų motina. Jūsų eilėraščiams tai tikrai galioja, gal ir apskritai?

Manau, kad taip. Vienas bičiulis nuolat stebisi, kad aš atsimenu pačias smulkiausias detales. Sako, kad aš kaip Proustas. Vaikystės atsiminimai susideda iš vaizdų, garsų, kvapų, balsų – kaip filmo kadrai. Adamas Zagajewskis gimė Lvove, tačiau negyveno ten, dar kūdikis buvo išvežtas. Tačiau rašo apie tariamą savo tėvų Lvovą, nuostabų miestą. Sugrįžusi į miestą po daugelio metų, matau dabartinį vaizdą, bet kartu žvelgiu ir atminties akimis. Regiu, kaip buvo anuomet. Pasirodo, kad su Antanu A. Jonynu augome toje pačioje Pylimo gatvėje, mūsų namai stovėjo vienas priešais kitą. Neseniai įsišnekėjome.

Kokios vietos dabar sugrįžus jus traukia?

Namas, kuriame užaugau. Žemaitijos (anuomet Strašūno) gatvė. Mano teta ten gyveno ir draugė iš muzikos mokyklos, emigravusi į Izraelį. XX a. pradžioje ten buvo garsioji Mato Strašūno vardo žydų biblioteka, pagrindinis įėjimas į getą, žydų teatras. Tik neseniai sužinojau, kad iš ten šimtas tūkstančių žydų buvo išvežti į Panerius, o juk ta gatve vienuolika metų kiekvieną rytą eidavau į mokyklą. Dar viena įdomi man vieta – mokyklos sodas, apie jį eilėraštis „Slaptas sodas“. Mano laikais ten augo uogos, obelys. Prieš kelerius metus praėjusi mašinų stovėjimo aikštelę, apleistame, apžėlusiame plote, prie griuvėsių, pamačiau taką, obelis ir obuolius ant žemės. Stebuklinga vieta, mane ten traukia kiekvieną kartą.

Kuo jus žavi šiandienis Vilnius?

Tarkime, Maskvoje centras labai iščiustytas, už jo – viskas aptriušę. Vilniaus grožis tas, kad jis nepaverstas į Disneilendą. Gal dėl to, kad ne toks turtingas kaip Maskva, ne finansų centras. Pavyzdžiui, Pylimo gatvėje yra pastatas, kurio viena pusė pusė apleista, užrakinta, o kitoje pusėje įsikūrę lyg ir biurai. Seno ir naujo diptikas. Tame name buvo viešoji pirtis, į ją eidavome praustis, kai neturėjome karšto vandens. Nors jos neliko, pastatas vis dar stovi. Dar mane traukia kiemai Senamiestyje. Jei nekreipčiau dėmesio į užsienietiškus automobilius, atrodytų, kad niekas nepasikeitė nuo tada, kai buvau penkerių. Emociškai jie man labai svarbūs. Jų galite rasti mano eilėraščiuose.

Jūsų tekstuose esama žydiškų švenčių fragmentų, Holokausto atminimo. Ar juose kreipiamasi, kalbamasi su Dievu, jei leisite paklausti?

Mano eilėraščiuose Dievas yra, ypač naujausiuose, dar neišleistuose. Kiekvienas žydas turi asmeninį santykį su Dievu. Mano tėvai nevaikščiojo į sinagogą. Negalėjo, kitaip tėvas nebūtų profesorius universitete. Jis nebuvo religingas, dėstė darvinizmą. Mama buvo iš tradiciškesnės žydų šeimos, kasmet užsakydavo sinagogoje kadišą mirusiems giminaičiams, su seserimis slapta švęsdavo žydiškas šventes. Per Paschą turėdavome macų, nežinau, iš kur jų gaudavome. Tėtis turėjo Bibliją, ją slėpdavo nekūrenamos krosnies angoje.

Išvykus iš Sovietų Sąjungos mūsų pirma stotelė buvo Viena, ten tėvas, mokslininkas ir tam tikra prasme materialistas, norėjo nueiti į sinagogą kadišo už savo šeimą, bet negalėjo, nes tai buvo sefardų sinagoga, ir jis nesuprato jų kalbos. Tėvas augo sekuliarioje šeimoje, kur būdavo švenčiamos tik svarbiausios šventės, tačiau jo senelis, turėjęs namą Naugarduko gatvėje, pastatė sinagogą savo kieme. Kartą paklausiau, ar jis tiki Dievu. Atsakė, kad tikriausiai taip, nes kasdien meldžiasi už mane ir mano sūnų.

Atsimenu dar vieną momentą. Abu tėvai dirbo, todėl mane prižiūrėdavo auklės, su kuriomis aplankiau visas bažnyčias mieste. Kai man buvo ketveri ar penkeri, auklė Rita, sentikė, lygino rūbus ir pasakojo, kad sapne kalbėjo su Dievu. Kaip sovietinis vaikas jai atšoviau, kad Dievo nėra. Tuo metu į virtuvę įėjo tėvas ir griežtai pasakė: neprivalai tikėti Dievu, bet turi gerbti kitų žmonių religiją.