Sigito Mikučio nuotr.

Per du 1941 metų vasaros mėnesius Lietuvoje nebeliko mažų miestelių – štetlų žydų bendruomenių. Jas sunaikindavo kaip, pavyzdžiui, Šeduvoje – per kelias dienas. Pernai visiems kažkodėl kone euforiškai atrodė, kad miestelyje netoli Vilniaus Lietuva atrado tą tragediją. Šou pasaulio žvaigždės ir kino kameros... Šou žvaigždės nusirito žibėti į kitus pakraščius, kameros jau seniai filmuoja kokią nors kitą tuštybių mugę. Šou baigėsi.

Kai į Lietuvą atvyksta Vokietijos prezidentas, atrodo, kad jam iki Panerių arčiau nei Vilniaus gimnazijų moksleiviams. Ar taip turėtų būti? Jau pernai rašiau, kad ne masiškumas svarbu. Ačiū tiems, kas neraginami kokiame nors miestelyje prisiminė ir aplankė buvusių kaimynų žudymo vietas. Gal uždegė žvakę, padėjo akmenėlį, sukalbėjo maldą. Kiek tokių buvo?

Kažkas mūsų atminčiai yra labai negerai. Vis dėlto turėtume pripažinti, kad tos tragedijos sava žaizda nelaikome. Ir gydyti ją galime tik keisdami savo vaikų požiūrį į ją. Ir tą požiūrį pakeisime, ir žaizdą pagydysime tik tuomet, kai mokyklų vadovėliuose imsime pasakoti tų žmonių gyvenimą. Idant suvoktume, ką praradom. Ir vis dėlto nesmagu, kai Panerius mums „atranda“ atvykę iš užsienio svečiai, o mes juos ir pakelių, ir pamiškių duobes „atrandame“ tik valdiškų ar organizuotų gedėjimų metu. Mes esame ir šios žemės, ir atminties šeimininkai. Arba esame tik tos žemės šeimininkai be atminties. Turėtume pasirinkti.

Sigito Mikučio nuotr.
Sigito Mikučio nuotr.
Sigito Mikučio nuotr.