Kadras iš rež. Neringos Medutytės dokumentinio filmo „Siena: tarp Rytų ir Vakarų“.

Rugsėjo 8 d. Lietuvoje pristatytas jaunosios režisierės Neringos Medutytės dokumentinis filmas „Siena: tarp Rytų ir Vakarų“. Juosta pasisekimo sulaukė ir užsienyje – ją pripažino vienas didžiausių televizijos naujienų kanalų „Al Jazeera“. Filmas pasakoja dviejų savanorių ir jų šeimų istorijas, kupinas patriotizmo, meilės, nerimo ir baimės.

Dokumentikos kameros objektyvas 9 mėnesius sekė kiekvieną savanorių Airono Babkausko ir Stasio Vasiliausko judesį. Filmą palaikė LR Prezidentūra, Lietuvos kariuomenė ir NATO.

Autorės teigimu, filmo idėja kilo 2015 metais, gyvenant Didžiojoje Britanijoje. N. Medutytę nuolatos pasiekdavo žiniasklaidos naujienos apie Rusijos kurstomą įtampą Baltijos regione, o paskutinis lašas stiklinėje buvo privalomos karinės tarnybos grąžinimas, tad režisierė pajuto pilietinę pareigą grįžti į Lietuvą ir per kino prizmę paanalizuoti šalyje kylantį pavojų.

Režisierė spaudos konferencijoje taip pat pabrėžė norą supažindinti pasaulį su Baltijos regiono situacija: „Užsienyje žmonės mažai žino, kas vyksta Lietuvoje, dažniausiai jie yra girdėję apie Ukrainą, tačiau apie Baltijos šalis – ne. Mano aplinkos žmonės neturėjo supratimo, kas yra Lietuva, nesuprato Rusijos intereso. Manęs dažnai klausdavo, kodėl Rusijai gali reikėti Lietuvos – ji juk maža ir neturtinga. Tuomet man užvirė noras papasakoti Lietuvos istoriją. Tad grįžus į Lietuvą mano tikslas buvo atverti pasauliui akis ir savanorių istorijomis papasakoti, kas yra Lietuva.“

Savanoris Aironas Babkauskas rež. Neringos Medutytės dokumentiniame filme „Siena: tarp Rytų ir Vakarų“.
Savanoris Stasys Vasiliauskas rež. Neringos Medutytės dokumentiniame filme „Siena: tarp Rytų ir Vakarų“.

Kino juostoje apstu savanorių nesėkmių, išgyvenimų, pergalių, džiaugsmo, nepasitikėjimo savimi, nuolatinių sunkumų. Pokalbiai su savanoriais, ypač karinių mokymų ar pertraukų metu, padaro filmą autentišką ir įtikinamą. Nuoširdūs, atviri pasisakymai gabalėlis po gabalėlio klijuoja karinio gyvenimo istoriją.

Filmas prasideda nuo to, ko ir buvo galima tikėtis – žiūrovams pristatoma pagrindinė filmo ašis – savanoriai Stasys ir Aironas. Panašų gyvenimo kelią pasirinkę jaunuoliai yra ganėtinai skirtingi. Abiejų pomėgiai, gyvenimas ir aplinka skiriasi, tačiau juodu vienija begalinė meilė tėvynei. Stasys su Aironu po ilgų pokalbių buvo atrinkti iš maždaug 40 kandidatų – beje, režisierė atskleidė norėjusi pasirinkti kuo įvairesnius savanorius, kad žiūrovai labiau susitapatintų su herojais. Dar vienas svarbus kriterijus buvusiems kandidatams buvo šeimų patirtis ir meilė Lietuvai, patriotiškumas.

Aironas jau nuo mažų dienų svajojo tapti karininku, tad savanorio kelias, atrodo, skirtas būtent jam. Šeima gan nenoriai jį išleidžia savanoriauti, tačiau pasakojimai apie karininką senelį atskleidžia tikrąjį šeimos požiūrį į tokį pasirinkimą ir patriotiškumo svarbą. Stasio šeima, atrodo, į savanorystę žiūri kiek paprasčiau, realistiškai, tačiau irgi nuoširdžiai palaiko sūnaus priimtą sprendimą tapti savanoriu. Herojų šeimos puikiai atspindi Lietuvos visuomenės požiūrį į privalomąją karinę tarnybą, kelis sykius nuskamba tokios frazės kaip „Bijau netekti sūnaus, bet jei reikia ginti tėvynę...“ arba „Norėčiau, kad sūnus pabaigtų mokslus, tačiau tai jo pasirinkimas.“

Žiūrovams per kiek daugiau nei valandą yra pateikiama 9 mėnesių karinės tarnybos santrumpa. Kino juostoje apstu savanorių nesėkmių, išgyvenimų, pergalių, džiaugsmo, nepasitikėjimo savimi, nuolatinių sunkumų. Pokalbiai su savanoriais, ypač karinių mokymų ar pertraukų metu, padaro filmą autentišką ir įtikinamą. Nuoširdūs, atviri pasisakymai gabalėlis po gabalėlio klijuoja karinio gyvenimo istoriją. Nuolatiniai nuosmukiai ir pakilimai priverčia susimąstyti ir sau užduoti ne vieną svarbų su šia tema susijusį klausimą.

Abu savanoriai karinę tarnybą atlieka Dragūnų batalione, vis dėlto jųdviejų keliai susiduria tik minimaliai, o jau minėti skirtingi charakterio bruožai šią vienalytę istoriją skaido į du atskirus pasakojimus. Stasys tampa būrio vadu, jam, atrodo, sekasi tikrai neblogai. Aironas atrodo kiek labiau išsiblaškęs, tačiau tai netrukdo jam puikiai nueiti savanorio kelią.

Įdomu, kad filmo metu iš Stasio lūpų išsprūsta frazė: „Ne, tai ne man, manau, kad baigęs karinę tarnybą nesieksiu karjeros kariuomenėje.“ Tačiau per žiniasklaidai skirtą spaudos konferenciją jaunuolis teigė norintis tapti paramediku ir po mokslų grįžti į Lietuvos Respublikos kariuomenę. Filme nuskambėjusią frazę jis pavadino silpnumo momentu, dėl to esą buvo kaltas nuovargis. Aironas, kaip ir buvo galima tikėtis, į filmo pristatymą atvyko vilkintis karinę uniformą – tai išduoda, kad jaunuolis yra tvirtai pasiryžęs ginti Lietuvą ir toliau tęsti kario gyvenimą.

Prisimindami karinę tarnybą abu vaikinai beveik vieningai sakė, kad tai buvo svarbi jų gyvenimo dalis – abu šią patirtį prisimena su šypsena veide.

Kadras iš rež. Neringos Medutytės dokumentinio filmo „Siena: tarp Rytų ir Vakarų“.
Kadras iš rež. Neringos Medutytės dokumentinio filmo „Siena: tarp Rytų ir Vakarų“.

Tematikos pasirinkimas – šio filmo privalumas, koduojantis didžiulę darbo atsakomybę. Galbūt tai atsitiktinumas, bet šis filmas pasirodė likus kelioms dienoms iki „Zapad“ pratybų. Jis svariai prisideda prie pilietinės visuomenės formavimo, patriotiškumo šalyje sklaidos, o tokių talentingų ir jaunų kūrėjų Lietuvai reikia kuo daugiau.

Kino juostoje dominuoja observacinė dokumentika, tačiau retsykiais į kadrą patenka ir už kameros dirbančių žmonių klausimai. Tai gana keista, nes klausimų ir atsakymų dokumentikos forma priskiriama prie aiškinamosios, vis dėlto čia reikėtų veikiau kalbėti apie observacinės dokumentikos tipą, būtent tokia dokumentika padės lengviau atskleisti šios juostos svarbą ir subtilybes.

Spaudos konferencijoje Aironas išdavė, kad iš pradžių kameros atliekant karinę tarnybą tikrai nepadėjo, veikiau blaškė dėmesį, neleido susikaupti. Kiek vėliau patirtys ir nuovargis užgožė nuolatos sekiojančius operatorius, ir šie tapo nepastebimi. Šiame filme tai tikrai galima jausti – filmo pradžioje retsykiais gali atrodyti, kad herojai nuolatos mąsto apie kameras, vis dėlto įsibėgėjus filmui kadrai tampa vis natūralesni, o karių pasakojimai nuoširdesni ir ne tokie racionaliai apgalvoti. Tikras observacinės dokumentikos laimėjimas, kai filmo veiksme stebimas pasakojimas tampa natūralus, nesuvaidintas ir tikras.

Dokumentinio formato pasirinkimas užsienio žiūrovams filmą padarė patogesnį žiūrėti, suprantamesnį. Dokumentikos universalumas leidžia jį žiūrėti neturint papildomų žinių, nes ši juosta ne tik sukasi apie šiuolaikinę istoriją, bet ir gana neblogai akcentuoja praeitį – priešistorė padeda geriau suprasti dabarties vyksmą.

Anot režisierės N. Medutytės, kinas padeda žiūrovams ne tik priimti, suprasti pilkus faktus, bet ir pamatyti, kaip didieji politiniai sprendimai paveikia žmonių gyvenimus.

„Siena: tarp Rytų ir Vakarų“ tikrai nenuvylė, priešingai – maloniai nustebino. Dokumentikos žanras buvo pasirinktas tikslingai ir savo užduotį išpildė: padėjo taikliai atpasakoti jaunuolių ir jų šeimų patirtis, išgyvenimus.

Tinkamai parinktas ir garso takelis. Girdimi liaudies dainų motyvai susijungia su šiuolaikine muzika, ir taip filme randasi dar vienas patriotiškumo motyvas, be to, nedingsta šiuolaikiškumas, taip padedama jauniesiems žiūrovams geriau susitapatinti su herojais.

Tematikos pasirinkimas – šio filmo privalumas, koduojantis didžiulę darbo atsakomybę. Galbūt tai atsitiktinumas, bet šis filmas pasirodė likus kelioms dienoms iki „Zapad“ pratybų. Jis svariai prisideda prie pilietinės visuomenės formavimo, patriotiškumo šalyje sklaidos, o tokių talentingų ir jaunų kūrėjų Lietuvai reikia kuo daugiau. Paskutinį sakinį galima pritaikyti ir savanoriams Aironui bei Stasiui, ir visiems savanoriams apskritai, ir režisierei Neringai Medutytei.

Žinoma, yra už ką filmą ir kritikuoti. Keli kadrai pasirodė neišbaigti, langų atspindžiuose galima matyti už kadro dirbančius žmones. Taip pat retsykiais jaunuolių kelias atrodo kiek per lengvas, o šeimų pasisakymai per daug dramatiški. Pabaiga atrodo neišbaigta ir nutrūksta gana nelauktai.

Priverčia susimąstyti ir tai, kad jaunuoliai buvo atsirinkti labai tikslingai, ir, galima spėti, jųdviejų istorija neatspindi medianinio savanorio/šauktinio istorijos. Ko gero, ne visi savanoriai į kariuomenę eina dėl stiprios meilės Lietuvai. Priešingai – neretas yra priverstas pasirinkti tokį kelią. Apie tai kalbėdamas užsiminė ir Stasys – jis teigė, kad dažnas į kariuomenę atvyko iš neturėjimo, ką veikti, ar bandydamas pasipelnyti.

Tačiau visas šias mažas klaideles galima atleisti ir dokumentinę juostą „Siena: tarp Rytų ir Vakarų“ drąsiai rekomenduoti pasižiūrėti. Ji sugebėjo pralenkti kai kuriuos panašios tematikos lietuviškus vaidybinius filmus ir pelnytai buvo pripažinta užsienyje. Filmo istorija paprasta, artima širdžiai ir suprantama. Ji atskleidė svarbiausią žinią – patriotiškumo ir meilės Lietuvai žinią.

Filmo anonsas: