EPA nuotrauka

Vokietijos socialdemokratai (SPD) privalo rasti būdų, kaip išlįsti iš Angelos Merkel, kuri šalį valdo jau 12 metų, šešėlio. Tam pasitelktas buvęs Europos Parlamento pirmininkas Martinas Schulzas, kuris karjeros iki šiol siekė tik Europoje ir vietos valdžios lygmeniu. Tačiau naujas veidas partijos turbūt neišgelbės.

Tapatybės problemos

SPD, įkurta 1875 m., yra seniausia partija Vokietijoje. Iki 1919-ųjų tai buvo kairiųjų politinė jėga, tačiau, įsikūrus komunistams, tapo nuosaikaus kairiojo reformizmo skleidėja, populiari tarp darbininkų ir profsąjungų aktyvistų. Po Antrojo pasaulinio karo SPD atsidūrė dešiniųjų šešėlyje, nors vyriausybėse dirbo 34 metus, kanclerio postą turėjo – 21, o Willy Brandtas ir Helmutas Schmidtas laikomi vienais iškiliausių politikų šalies istorijoje. Visgi dabar socialdemokratai yra akivaizdžioje krizėje.

Nesėkmingas partijai periodas visų pirma atsiremia į tapatybės klausimus. SPD praranda savo natūralų elektoratą. Apklausos rodo, kad jeigu kancleris būtų renkamas tiesiogiai, net žalieji paremtų A. Merkel. Kaip „Financial Times“ sakė į pensiją išėjęs angliakasys Dietmaras Ehlertas, socialdemokratų ideologijai ima trūkti socialinio dėmens (nors M. Schulzo pagrindinis siekis yra socialinis teisingumas), todėl jis abejoja, ar šįkart parems SPD. Kitas angliakasys Guido Reilas pažymi, jog SPD nariams vis sunkiau palaikyti ryšius su darbininkais. „Jie nekalba mūsų kalba. Jie žmonės, kurie niekada nedirbo, karjeristai ir profesionalūs politikai.“ Net ir partijos vadovai regione pabrėžia, kad SPD neatliepia darbininkų lūkesčių, nes baimes dėl migrantų integracijos lygina su nacizmu. Industriniuose regionuose, kur daugumą rinkėjų sudarė angliakasiai ir plieno pramonės darbininkai, socialdemokratai nebėra tokie populiarūs kaip anksčiau, kai dešimtmečius iš kartos į kartą juos rėmė.

Nemažai darbininkų dabar apskritai nustojo dalyvauti rinkimuose arba perėjo į „Alternatyvos Vokietijai“ (AfD stovyklą). Paradoksalu, tačiau dėl to partija gali kaltinti žmogų, kuris neseniai buvo pasmerktas Martino Schulzo dėl visai kitų dalykų – darbo „Nordstream“ – buvusį kanclerį Gerhardą Schroderį. Jis gerokai pertvarkė darbo rinką ir gerovės valstybės modelį. Dabar SPD skina karčius vaisius, Diusburgo–Eseno universiteto profesorius Karlas Rudolfas Korte „Financial Times“ teigia, kad darbininkai ir profsąjungų aktyvistai to socialdemokratams neatleis. M. Schulzas yra pabrėžęs, kad šią reformą būtina pakoreguoti.

Leidinys šią istoriją iliustruoja Šiaurės Reino – Vestfalijos pavyzdžiu. Jame yra penktadalis šalies rinkimų apygardų. Iš pastarųjų 51-ų metų SPD valdė žemę 46-erius (Vakarų Vokietija istoriškai visada buvo SPD citadelė). Gegužę čia laimėjo krikščionys demokratai (CDU/CSU). Nedarbo ir imigracijos problemų kamuojame Gelzenkirchene 2012 m. SPD gavo 57%. Šiemet – 38%, o AfD – 15%.

Kairiųjų nuosmukis būdingas ir kitoms Vakarų Europos šalims, iš kurių balsus atima populistinė kairė arba dešinė. Tarp SPD rinkėjų ima dominuoti tarnautojai ir pensininkai, o ne darbininkai, tą parodė idėjų kalvės DIW tyrimas. Pagal jį, 17% SPD rinkėjų sudaro darbininkai, o AfD jų yra 34%. Darbininkų skaičius šalyje mažėja apskritai, pramoniniuose regionuose auga nedarbas. Gelzenkirchene jis siekia 14%, kai šalies vidurkis yra vos 3,8%. „The Guardian“ korespondentė Kate Connoly pažymi, jog ir nacionalinio lygmens nedarbo lygio kritimas tėra menkai mokamų nestabilių darbo vietų rezultatas.

Be abejo, trumpuoju laikotarpiu SPD kliudo ir tai, kad jie buvo mažesnieji koalicijos partneriai, tad partijai sunku parodyti savo išskirtinumą. Verslo leidiniui „Handelsblatt“ darbo ministrė, SPD narė Andrea Nahles sakė: „Turime būti emocingesni, kovoti ir priversti A. Merkel kalbėti aiškiai, kad išryškėtų skirtumai tarp partijų.“ M. Schulzo aštrus pasisakymas, kad A. Merkel koalicijoje blokuoja nutarimus, naudingus darbininkams, buvo reta išimtis vangokoje SPD rinkimų kampanijoje.

Tai, kad pergalės atveju SPD reikalautų, jog JAV atitrauktų branduolinį ginklą iš Vokietijos ir nesiektų 2% BVP finansavimo gynybai, yra vieni iš nedaugelio ryškesnių skirtumų tarp partijų. Dar skiriasi ir požiūris į socialinę integraciją. M. Schulzas fatališka klaida vadina tai, kad CDU/CSU sieja migrantų integracijos klausimus su saugumo politika. A. Merkel jis apkaltino ir tuo, jog ši per mažai dėmesio skiria pajamų nelygybei tarp lyčių, o pensinio amžiaus ilginimo planus pavadino „karo paskelbimu visai kartai“.

Daugeliu rinkimų kampanijoje svarbių klausimų, tokių kaip santykiai su Turkija, skirtys praktiškai neegzistuoja. Kritikai pažymi, jog socialdemokratų kampanijai trūksta aiškaus akcento. Juo galima laikyti socialinį teisingumą, bet kaip „The Guardian“ sakė Berlyno Laisvojo universiteto politologas Gero Neugebaueris, apie tai šalyje kalba visos partijos, tačiau tai joms reiškia skirtingus dalykus: AfD – preferenciją vokiečių tautybės piliečiams, Kairės partija (LINKE) – turto perskirstymą, laisviesiems demokratams (FDP) – mažesnius mokesčius, o SPD savo požiūrį palieka tik kaip lozungus.

Europos reformų centro ekonomistas Christianas Odendahlis „The Guardian“ teigia, jog, jeigu socialdemokratai nori susigrąžinti sėkmę, jie privalo vykdyti kairuoliškesnę politiką. Jo teigimu, kairiosios politikos labai trūksta: beveik ketvirtis vokiečių gauna nedideles algas, trūksta valstybės investicijų, per mažai rūpinamasi tėvų, ypač vienišų, gerove. Dauguma vokiečių savo politines pažiūras apibūdina kaip centro-kairės, tačiau tai nepadeda rinkimų kovoje, kol juos tenkina status quo.

LINKE yra viena pagrindinių kliūčių SPD grįžti į valdžią. Jos radikali kairuoliška politika sulaukia nemažai palaikymo. Po 2013 m. rinkimų SDP, LINKE ir žalieji mandatų skaičiumi galėjo pasiekti daugumą, tačiau socialdemokratai, baimindamiesi centristinių rinkėjų reakcijos, tokio varianto net nesvarstė. Visgi C. Odendahlis patartų socialdemokratams šį kartą į didžiąją koaliciją nesijungti, nes tai vėl reikštų kompromisus, kurie nepatinka rinkėjams. Be to, jeigu didžioji koalicija būtų sudaryta, pagrindine opozicijos partija taptų AfD, tai reikštų, jog šiai politinei jėgai tektų ir keletas gana svarbių postų. Patys krikdemai yra suinteresuoti to neleisti, tad jų noras sudaryti didžiąją koaliciją šiemet gali būti mažesnis. O M. Schulzas išlieka optimistas ir mano, jog šį kartą didžiajai koalicijai galės vadovauti SPD.

M. Schulzo efektas blėsta

Kai paaiškėjo, kad socialdemokratų kandidatas į kanclerius bus buvęs Europos Parlamento vadovas, tai laikinai išaugino SPD reitingus. Iš partijos gavęs kone šimtaprocentinį palaikymą, jis mėgavosi reitingų šuoliu ir miniomis socialdemokratų, renginiuose apsivilkusių marškinėliais „Laikas Martinui“ ir rankose laikančių balionus su užrašais „Šviežio oro gūsis“. SPD banga ėmė slūgti po nesėkmingų regioninių rinkimų.

Jaunystėje politikas mėgino siekti futbolininko karjeros, gavęs sunkią traumą, buvo priverstas atsisakyti svajonės, tuomet įniko į alkoholį. „Deutsche Welle“ jis papasakojo istoriją, kaip, būdamas neblaivus, perlipęs tvorą supylė pakuotę skalbimo miltelių į lauko baseiną ir pabėgo nuo policijos. „Buvau paršas, o ne geras mokinys“, – taip savo jaunystę prisiminė politikas. Dabar priklausomybė nuo alkoholio jau praeitis. Kadangi buvo išmestas iš mokyklos, todėl su seserimi ėmėsi verslo – įkūrė knygyną. 1987-aisiais, būdamas 31 metų, tapo jauniausiu istorijoje savo gimtojo miesto meru, po dešimtmečio pirmą kartą išrinktas į Europos Parlamentą. Tačiau tai, jog jo gyvenimas nebuvo glamūrinis, nepadeda pritraukti rinkėjų palankumo. „Bild“ jį pavadino „regioninio prekybos centro vadybininku“.

M. Schulzas nevengia aštrių pasisakymų. Donaldą Trumpą yra pavadinęs „problema visam pasauliui“. Daugelio vokiečių idealizuojamą 16 metų trukusį krikščionių demokratų kanclerio Helmuto Kohlio valdymą pavadino „stagnacija“. Kampanijos metu polinkis į asmenines atakas išryškėja. Jis teigė, jog kanclerė „neturi ryšio su realybe“. Analitikas Michaelas Sprengas FOCUS sakė, jog tai rodo desperaciją, kai diskusijomis laimėti nepavyksta.

Peržengti neperžengiamą ar vėl būti didžiojoje koalicijoje?

Socialdemokratams reitingai žada iki ketvirtadalio balsų. Nors daugumos veikiausiai neturės ir krikščionys demokratai, tačiau vien tai, kad kol kas yra sunkiai įsivaizduojama, jog LINKE galėtų būti nacionalinės koalicijos dalimi, apriboja galimybes po rinkimų turėti kanclerio postą.

„Šviesoforo“ koalicija iš SPD, Laisvųjų demokratų ir žaliųjų taip pat yra sunkiai įsivaizduojama dėl ideologinių skirtumų. Be to, nėra garantijų, kad abi šios trijų partijų kombinacijos turėtų reikalingą daugumą parlamente.

Vien socialdemokratų ir žaliųjų mandatų neabejotinai bus per maža. Tad kone vienintelė išeitis, norint dar ketverius metus būti valdžioje, yra dar viena didžioji koalicija, o tai SPD ateičiai būtų žalingas sprendimas.