Ignacas Lojola

„Imk ir priimk, Viešpatie, visą mano laisvę, atmintį, protą ir valią, viską, ką turiu ir valdau. Tu, Viešpatie, man tai davei, Tau viską grąžinu. Viskas yra Tavo, tad viską tvarkyk pagal savo valią. Tik suteik man savo meilę ir malonę, – nes man to užtenka.“ Tokiais žodžiais į Kūrėją kreipiasi Ignacas Lojola, Jėzuitų ordino įkūrėjas. 1540 m. rugsėjo 27 d. popiežiaus bule oficialiai paskelbtas ordinas, sulaukęs daug aktyvių narių, didžiausią dėmesį skyrė evangelizavimui ir švietimui, taip pat kovai su reformacija. Ordino nariai, išsiskyrę neeiliniu išsilavinimu, buvo švietėjai, misionieriai, pamokslininkai, vykdavę į atokiausius kraštus: Ameriką, Japoniją, Kiniją, Indiją, Afriką.

Savo veikloje vadovaudamiesi šūkiu: „Viskas didesnei Dievo garbei“ Jėzaus draugijos nariai ėjo į sunkias ir pavojingas situacijas, nevengdami pavojų, įtampų, konfliktų su kitų kultūrų ir tradicijų atstovais. Įtampos kildavo ir su oficialiosios Romos Katalikų Bažnyčios atstovais, dažnai nesuprasdavusiais misionierių apaštalavimo specifikos, jiems veikiant svetimoje ir nebūtinai draugiškoje aplinkoje. Misionieriams tekdavo įveikti didžiulius sunkumus pavojingose kelionėse, vėliau kalbos ir kultūros barjerus, prietarus. Keliaujant kartu su pirkliais ir kolonizatoriais, vienas didžiausių iššūkių buvo atskirti grynai misionieriškus tikslus nuo materialių ir savanaudiškų, kurių vedami į naujai atrastus kraštus keliavo europiečiai.

Evangelizacija Azijoje

Pranciškus Ksaveras

Gerąją Naujieną į Rytus nešantys misionieriai susidūrė su didžiausiu iššūkiu: teigdami, kad kitų religijų išpažinėjai, neatsivertę į krikščionybę, neišvengiamai paklius į pražūtį, kartu jie pasmerkė tų tautų kultūrinį pasaulį, protėvius, tūkstantmetes religijas ir tradicijas. Evangelizuodami Indijoje, misionieriai nemezgė tarpreliginio dialogo, neieškojo bendrų sąsajų, menkai rūpinosi tikėjimo gyliu. Pranciškui Ksaverui, artimam Ignaco Lojolos bendražygiui, sunkiai sekėsi įveikti religinius, kultūrinius ir netgi rasinius barjerus. Pasak buvusio Jėzuitų ordino generolo Adolfo Nicolas SJ („Kelių jėzuitų misionierių patirtis Azijoje“, 2011 m. publikuota britų jėzuitų žurnale The Way) Pranciškus Ksaveras savo laiškuose Ignacui Lojolai bandė pagrįsti savo pastoracinį metodą, jausdamas, kad Ignacas neliktų patenkintas sužinojęs, kokiu tempu daugybė žmonių Pietų Indijoje buvo atverčiami į katalikų tikėjimą.

Patyręs nesėkmę Indijoje, Pranciškus Ksaveras 1549 m. atvyko į Japonijos pietvakarius, Kagošimą. Iš pat pradžių jis bandė užmegzti santykius su Japonijos budistais. Japonijoje su kitų religijų atstovais jis bendravo labai pagarbiai. Užsimezgė jo draugystė su Ninshitsu – dzen budistų Fukušodžio šventyklos vyresniuoju, labai plačios erudicijos ir pavyzdingo asmeninio gyvenimo žmogumi. Jie kalbėdavosi apie išgelbėjimą ir žmogaus laimę. Pasak Adolfo Nicolas SJ, šiame bendravime jau buvo galima matyti naują požiūrį: pagarbą ir domėjimąsi kito žmogaus tikėjimu. Susidūręs su turtinga ir sena kultūra, Pranciškus Ksaveras pakeitė savo nuostatas ir misijos stilių.

1552 m. jis rašė iš Kiočio: „ kai kunigaikštis mums davė leidimą skelbti Dievo įstatymą Jamagučio mieste tiek daug žmonių atėjo klausinėti ir ginčytis su mumis, kad, man regis, galiu tikrai pasakyti, jog niekada gyvenime nesu patyręs tiek daug malonumo ir dvasinės paguodos, kiek patyriau matydamas, kad Viešpats, mūsų Dievas, per mus nugalėjo pagonis pergale, kurią mes nuolat laimėdavome prieš juos...“

Pranciškus Ksaveras buvo giliai įsitikinęs, kad net neatsivertę vienuoliai galėtų būti geri ir gyventi pagal Dievo įstatymą. Ieškodami „klaidoje“ galinčio slypėti gėrio ir tiesos, tikėdami pirminiu kūrinijos gerumu Pranciškus Ksaveras ir jo pasekėjai peržengė tuometinės Romos Katalikų Bažnyčios ribas.

Ne visi jėzuitai, evangelizavę Japonijoje, laikėsi Ksavero misijos modelio. Religiniai ir kultūriniai barjerai liko tvirti, tačiau būtent XVII a. pradžioje Japonijoje buvo atvertas kelias vaisingam tarpreliginiam dialogui. Deja, netrukus didysis šiogūnas Tokugawa Ieyasu atkirto šalį nuo išorinių kontaktų ir pradėjo krikščionių persekiojimą, trukusį iki XIX a. vidurio.

Matteo Ricci, Pranciškaus Ksavero ir jo bendražygių pasekėjas, buvo garsus Kinijos evangelizuotojas, troškęs sukurti kiniškąją krikščionybę. 1582 m. atvykęs į Kiniją, jis pasinėrė į kinų kultūrą, studijavo Kinijos istoriją ir Konfucijaus mokymą. Matteo Ricci buvo atviras labai sudėtingam tarpreliginiam ir tarpkultūriniam dialogui: priimdamas kitokią kultūrą ir likdamas atviras Dievo balsui, kalbančiam nepažintu būdu, jis niekada nesistengė kitam primesti to, ko pastarasis negali pakelti. Už tai vėliau jis bus apkaltintas sinkretizmu. Matteo Ricci paliko pėdsaką Kinijos kultūroje, jo raštai prisidėjo prie korėjiečių mokslinės bendruomenės įkūrimo XVIII amžiuje.

Pasak Adolfo Nicolas SJ, jėzuitų Pranciškaus Ksavero, Matteo Ricci bei jų bendražygių veikla atvėrė kelią į naująją evangelizaciją, kuriai reikalinga nauja misijos teologija. Tą atlikti stengėsi pirmieji jėzuitų misionieriai, tačiau dėl kategoriškos tuometinės Katalikų Bažnyčios nuostatos kitų religijų atžvilgiu šis kelias buvo sustabdytas.

Sesuo Ksavera su pakrikštytaisiais indėnais.

Misijos Pietų Amerikoje

XVI–XVIII a. į naujai atrastą Amerikos žemyną kartu su kolonizatoriais vyko ir misionieriai. Atvykę jie stengėsi krikščionybę perteikti čiabuviams priimtinu būdu, išmokdami jų kalbą, gerbdami papročius, apeigas, taip pat rūpindamiesi jų gynimu nuo atvykėlių išnaudotojų, šviesdami bei gydydami. Labai daug nuveikė XVII–XVIII a. Amazonijoje misijas kūrę ir jose darbavęsi jėzuitai, kurie po 1750 metų Madrido sutarties (sutartimi buvo nustatytos Ispanijos ir Portugalijos imperijų sienos Pietų Amerikoje) buvo išstumti, o jų įkurtos misijos sunaikintos, indėnai išvaryti. 1986 metais britų sukurtas filmas „Misija“ vaizduoja tuos įvykius, akcentuodamas išvaromų indėnų guaranių, kurių jau kelios kartos gyveno misijose, padėties tragizmą. Netrukus – 1773 metais – galingas ir gerai organizuotas ordinas, jau seniai tapęs krislu Europos valdovų akyse, popiežiaus Klemenso XIV sprendimu buvo likviduotas beveik 4-iems dešimtmečiams.

Į Amazonės indėnų gyvavimo istoriją prasmingai yra įsilieję ir lietuviai misionieriai, apie kuriuos rašo kunigas Antanas Saulaitis SJ savo knygoje „Trys dešimtmečiai Pietų Amerikoje“. Knygoje aprašyti misionieriai – tai kunigas ir daktaras Ferdinandas Aleksandras Bendoraitis, steigęs ligonines, gydęs ir švietęs indėnus, mokęs gaminti statybines medžiagas, jo talkininkė vienuolė sesuo Ksavera Emilija Šakėnaitė, daktaras Vytas Kiaušas, sesuo Liucija Maziliauskaitė, kunigas Kazys Jurgis Bėkšta. Šie žmonės suvokė pagarbos kitokiai kultūrai bei tradicijoms svarbą, tad jų evangelizavimas nešė gražių vaisių.

Naujoji evangelizacija

II Vatikano susirinkime, įvykusiame 1962–1965 metais, skelbta, kad kiekvienai tautai Dievas save apreiškia savaip, kiekvienas žmogus gali garbinti Jėzų, laikydamasis savo kultūrinių tradicijų. Dabartiniai misionieriai, išmokdami vietinių tautų kalbas ir susipažindami su papročiais bei tradicijomis, stengiasi tai išsaugoti. Adolfas Nicolas SJ, atkreipdamas dėmesį į lankstumą ir savikritiškumą, bendraujant su įvairių žmonių grupėmis, pabrėžia, jog pristatant krikščionybę reikia vengti klausytojų asmeninio ir religinio pasaulio puolimo, nes taip puolant galima atmesti ir gerus dalykus, kuriuos Dievo dvasia jau pagimdė klausytojo širdyje. Taip pat svarbu nekritikuoti religinių praktikų, jei jos nėra asmeniškai išbandytos. Susidūrimas su kitų religinių tradicijų išpažinėjais turėtų sužadinti didesnį gebėjimą ir uolumą apmąstyti savo pačių teologiją. Kai susidūrimas su kitu iškelia klausimų dėl kai kurių mūsų pačių teologinių pozicijų pagrįstumo, reikia suvokti tai kaip puikią progą įsigilinti į jas, siekiant apvalyti ir atnaujinti savo tikėjimą. Ignaciškas dvasingumas, kuriame labai svarbų vaidmenį vaidina vaizduotė ir intuicija, padeda atrasti sprendimus, ne visuomet pavaldžius protui, tačiau kylančius iš vidaus.

Adolfo Nicolas SJ

„Tarpreliginio dialogo tikslas turėtų būti padėti vienas kitam sujungti ir nukreipti savo pastangas į pasaulines problemas ir galimybes, kuriant humaniškesnį, teisingesnį, rūpestingesnį ir gailestingesnį pasaulį“, – teigia Adolfas Nicolas SJ.