Doc. dr. Vaidotas Vaičaitis

Evgenios Levin nuotrauka

Turbūt ne vienam skaitytojui jau atsibodo beveik kasmet pasikartojančios diskusijos apie Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) Pirmininko teisinį statusą. Tačiau dažniausiai šiose diskusijose vyrauja ne argumentai, o emocijos, todėl šis trumpas tekstas tebūna tam tikras pagrindas, nuo kurio galėtume atsispirti šioje diskusijoje. Čia noriu tik trumpai priminti, jog tam tikruose visuomenės sluoksniuose vis iškyla iniciatyva Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko postą prilyginti Lietuvos valstybės vadovo statusui (su visomis iš to išplaukiančiomis privilegijomis), tuo tarpu atsiranda ir tokių asmenų, kurie tam prieštarauja. Reikia pripažinti, jog šiame klausime visiškai atsiriboti nuo emocijų trukdo tai, jog jį sunku atsieti nuo mūsų požiūrio į sovietinę okupaciją ir po to sekusių Nepriklausomybės atkūrimo įvykių, kuriuos nuo pat 1990-ųjų lydėjo dalinis mūsų visuomenės susiskaldymas į vadinamuosius landsbergininkus ir brazauskininkus. Taip yra ir šių eilučių autoriui. Visgi, pamėginkime apie minėtą statusą pamąstyti kiek įmanoma racionaliau, atsiribojant nuo bet kokių politinių preferencijų.

Pradedant šį svarstymą svarbu pastebėti, jog Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko statuso klausimą dalinai (Prezidento valstybinės pensijos kontekste) nagrinėjo ir Lietuvos Konstitucinis Teismas, kai 2002 metų birželio 19 d. nutarime nusprendė, jog tuomet galiojusi Valstybinių pensijų įstatymo nuostata, pagal kurią Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkui galėjo būti mokama Respublikos Prezidento įstatyme numatyta Prezidento valstybinė pensija – prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nes pasak Teismo, Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pareigybės (egzistavusios 1990-1992 metais, t.y. iki 1992 m. Konstitucijos priėmimo) statusas negali būti prilygintas Lietuvos Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, statusui. Juolab, kad, pasak Teismo, Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme (1990-1992 m.) apskritai nebuvo numatytas valstybės vadovo institutas. Tiesa, Konstitucinis Teismas šiame nutarime nemotyvavo, kokiais įgaliojimais šios dvi pareigybės skiriasi.

Ar gali valstybė egzistuoti be valstybės vadovo?

Šioje diskusijoje dažnai yra girdimas argumentas, kad, nežiūrint į 1990 m. Laikinojo Pagrindinio Įstatymo (LPĮ) tylos apie valstybės vadovo pareigybę, visgi, jokia valstybė negali egzistuoti be valstybės vadovo, o tokiu 1990-1992 metais Lietuvoje buvo Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas. Istoriškai žiūrint, Europos monarchinėje tradicijoje valstybės vadovo (galvos) pareigos paprastai buvo siejamos su monarchu. Senovės Romos respublikos laikais bei nuo XVIII a. pabaigos susikūrusios Europos respublikos taip pat turėjo valstybės vadovo institutą, nors nebūtinai šis institutas visuomet buvo vienasmenis pareigūnas, t.y. valstybės vadovo funkcijas galėjo vykdyti ir kolegialus organas, pvz., prezidiumas, direktorija, konsulai, senatas ir pan. Įdomu yra tai, jog pvz. 1787 m. JAV Konstitucijoje taip pat nėra numatytas valstybės vadovo pareigybės institutas. Visgi, net ir tose valstybėse, kurių konstitucijos nenumato valstybės vadovo pareigybės, kuri nors institucija (vienasmenė ar kolegiali) de facto tas funkcijas vykdo. Pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose valstybės vadovo funkcijas vykdo JAV Prezidentas, o Didžiojoje Britanijoje – monarchas ir/ar Ministras Pirmininkas.

Kaip matysime vėliau, 1990-1992 metais Lietuvoje valstybės vadovo funkcijų vykdymas buvo priskirtas, visų pirma, vienasmeniam pareigūnui – Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui. Tiesa, jis valstybės vadovo funkcijas vykdė kartu su kolegialia institucija – Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumu (be Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko į jo sudėtį įėjo Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotojai, Aukščiausiosios Tarybos sekretorius ir Aukščiausiosios Tarybos nuolatinių komisijų pirmininkai), kuris taip pat turėjo kai kurias paprastai valstybės vadovui priskiriamas funkcijas: teisę sušaukti Aukščiausiosios Tarybos pirmąją sesiją po parlamento rinkimų, priimti sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo, Lietuvos Respublikos apdovanojimų teikimo ir malonės nuteistiesiems teikimo, taip pat – dėl Lietuvos diplomatinių atstovų užsienio valstybėse skyrimo ir atšaukimo ir kt.

Ar Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pareigybė gali būti prilyginta valstybės vadovo statusui?

Atsakant į šį klausimą, manau, galima remtis tik jau minėtu 1990 m. Laikinuoju Pagrindiniu Įstatymu, kuris ir numatė Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pareigybę ir kuriame tikrai nebuvo įtvirtintas valstybės vadovo pareigybės institutas. Tačiau LPĮ buvo numatyta, jog Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas yra aukščiausias Lietuvos Respublikos pareigūnas ir atstovauja Lietuvos Respublikai tarptautiniuose santykiuose. Taip pat čia buvo numatyta, jog įstatymai yra skelbiami (promulguojami) būtent Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko, be to, jame buvo įtvirtintos ir kitos šio aukščiausiojo pareigūno funkcijos, t.y. tai, kad jis pateikia Aukščiausiajai Tarybai pranešimus dėl Respublikos padėties ir dėl svarbių Lietuvos vidaus ir užsienio politikos klausimų, veda derybas ir pasirašo Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis, pateikdamas jas ratifikuoti Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai, taip pat tai, kad jis (vykdydamas savo pareigas) leidžia potvarkius. Pagaliau, svarbu, ir tai, jog LPĮ numatė, jog Aukščiausiajai Tarybai skiriant premjerą, būtent Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas turėjo teisę parinkti Ministro Pirmininko kandidatūrą.

Kaip matome iš šių funkcijų (valstybės atstovavimas tarptautiniuose santykiuose, metinių pranešimų darymas parlamente, teisė inicijuoti ir promulguoti įstatymus, teisė leisti poįstatyminius aktus bei dalyvauti formuojant Vyriausybę bei skiriant kitus aukštus valstybės pareigūnus), Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas po Nepriklausomybės atkūrimo iki 1992 m. Konstitucijos įsigaliojimo vykdė svarbiausias valstybės vadovo funkcijas (visų pirma, susijusias su valstybės atstovavimu), nors jo įgaliojimų apimtis ir buvo siauresnė už Respublikos Prezidento įgaliojimus pagal 1992 m. LR Konstituciją. Tuo tarpu kitas valstybės vadovo funkcijas vykdė Aukščiausosios Tarybos Prezidiumas, tačiau įdomumo dėlei būtina pastebėti ir tai, jog šios kolegialios institucijos vadovas taip pat buvo Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas, kuris dažnai de facto vykdė ir Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo funkcijas. Be to, dabartinių Lietuvos Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, įgaliojimų platesnę (nei 1990 m. LPĮ priskiria Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui ir Prezidiumui) apimtį lemia ir tai, jog 1992 m. LR Konstitucija iki tol Lietuvoje egzistavusiai parlamentinės respublikos valdymo formai suteikė nemažai pusiau prezidentinės valdymo formos bruožų. Beje, ypatingam šio pareigūno statusui galima priskirti ir tai, jog ši pareigybė yra paminėta 1992 m. Konstitucijos 154 straipsnyje, kuris įgalioja Aukščiausiosios Tarybos Pirmininką pasirašyti ir paskelbti (promulguoti) Konstituciją (konstitucijas paprastai skelbia valstybės vadovas).

Visgi, galėtume paklausti, kodėl gi 1990 m. LPĮ ekspicitiškai neįvardijo valstybės vadovo pareigybės? Manyčiau, kad taip buvo dėl to, jog pats Laikinasis Pagrindinis Įstatymas 1990 m. kovo 11 dieną buvo priimtas – tiesiog iš 1978 m. Lietuvos TSR Konstitucijos teksto pašalinus sovietines nuostatas (ir papildžius jį keliomis naujomis nuostatomis). Kaip žinia, 1978 m. Lietuvos TSR Konstitucijoje nebuvo ir negalėjo būti numatytas „valstybės vadovo“ institutas tiek dėl to, jog Lietuva buvo okupuota, tiek dėl to, jog sovietinėje tikrovėje faktiškas valstybės vadovo funkcijas vykdė Komunistų partijos pirmasis sekretorius su šios partijos Poliniu biuru, kurių pareigybės sovietinėse konstitucijose net nebuvo minimos. Tuo tarpu, 1990 m. kovo 11 dieną, skubant priimti Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą, kaip provizorinę Lietuvos konstituciją (iki naujos Konstitucijos parengimo), svarbiausia buvo iš sovietinės konstitucijos eliminuoti „sovietines nuostatas“, o ne sukurti naują originalią valstybinio valdymo formą ir mechanizmą. Būtent dėl šios priežasties 1990 m. LPĮ tekste niekur nėra expressis verbis įvardinta, kas yra atkurtos Lietuvos valstybės vadovas.

Taigi, būtent dėl to, kad 1990 m. Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme eksplicitiškai nėra įvardinta valstybės vadovo pareigybė, galima būtų teigti, jog 1990-1992 m. egzistavęs Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pareigybės institutas nėra valstybės vadovo pareigybė stricto sensu, tačiau jį galima būtų vadinti aukščiausiuoju Lietuvos Respublikos pareigūnu, vykdžiusiu pagrindines valstybės vadovo funkcijas arba de facto ėjusiu Lietuvos valstybės vadovo pareigas iki 1992 m. Konstitucijos priėmimo.

Kaip spręsti Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pareigybės (1990-1992 m.) statuso klausimą?

Pagal Respublikos Prezidento įstatymą, asmeniui, užėmusiam Respublikos Prezidento pareigas, suteikiamos šios materialinės ir socialinės garantijos: paliekamas Prezidento vardas, skiriama ir mokama Respublikos Prezidento valstybinė renta, užtikrinamas aptarnaujantis personalas, transportas ir apsauga, be to, jei pageidaujama, panaudos pagrindais suteikiamas būstas (gyvenamosios patalpos).

Kadangi Konstitucinis Teismas minėtame 2002 m. birželio 17 d. nutarime yra pasisakęs, jog Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pareigybė negali būti prilyginta Respublikos Prezidento statusui, todėl (bent jau kol tokia Teismo pozicija nepasikeis) įstatymų leidėjui nedera Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pareigybės statusą kaip nors minėti Respublikos Prezidento įstatyme, siekiant asmeniui, ėjusiam Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pareigas, suteikti kokias nors materialines ir socialines garantijas. Tam galima būtų priimti atskirą specialų įstatymą, reguliuojantį šio pareigūno teisinį statusą, kuriame ir galima būtų įrašyti konkrečias jam skiriamas garantijas. Manyčiau, jog teoriškai šiame specialiame įstatyme galima būtų įrašyti visas Respublikos Prezidento įstatyme minimas garantijas, išskyrus garantiją į Prezidento vardą.

Kadangi minėtoje diskusijoje dažniausiai yra kalbama ne tiek apie pareigūno teisinį konstitucinį statusą, kiek apie valstybinę rentą, todėl čia norėčiau stabtelėti ir paklausti, ar tikrai Respublikos Prezident įstatyme numatyta valstybinė renta yra būtina asmens, buvusio valstybės vadovu, socialinė garantija? Ar tokia garantija (beje, kuri nėra numatyta Konstitucijoje) tikrai yra socialiai teisinga? Ar tai negalėtų būti traktuojama, kaip tam tikra privilegija, turint omenyje visas kitas buvusio valstybės vadovo socialines garantijas? Ar taip mes nesuprimityvinam valstybės vadovo (o kartu ir visos valstybinės tarnybos) sampratos teisinėje valstybėje ir demokratijoje, garantuojančioje žmogaus teises ir lygiateisiškumą? Suprasdamas, kad į šiuos klausimus vienareikšmio atsakymo nėra (juolab, kad jis kelia valstybinių pensijų ar rentų klausimą plačiau, nei siejant tai tik su asmeniu, turėjusiu valstybės vadovo statusą), visgi, kviečiu atsakymų paieškoti kiekvienam iš mūsų.

Komentaro autorius – Viniaus universiteto Teisės fakulteto docentas, Ateitininkų federacijos pirmininkas.