Rež. Olgos Lapinos ir scenografės Renatos Valčik instaliacijų spektaklis „Apie baimes“. Lauros Vansevičienės nuotr.

Jaunimo teatro 53-iojo sezono pristatymo konferencijoje, kuri vyko rugsėjo 19 dieną, nuskambėjo raktinis žodis, sujungiantis šiame teatre savo darbus pristatysiančius režisierius ir jų komandas. Aletheia – šis žodis išvertus iš graikų kalbos reiškia atvėrimą, tiesos, kaip paslapties, iškilimą į šviesą per meno kūrinį.

Pasak Jaunimo teatro vadovo Audronio Liugos, kuriam šis sezonas šiame teatre – pirmasis, jeigu jam reikėtų pasirinkti frazę, įprasminančią būsimą sezoną, ji būtų tokia: žmogus yra didesnė paslaptis už teatrą. Ir prie tos paslapties galima prisiliesti kūrybiniais darbais. 

Temų ašis – paslaptis apie žmogų

„Mes iš visų Lietuvos teatrų paskutiniai pristatome naujo sezono veiklas. Ir iš viso to, ką girdžiu, galiu pasakyti, ko mes nedarysime. Mes neskelbsime jokių skambių šūkių – ar jie būtų socialiniai, ar politiniai. Mes neskelbsime, kokie bus mūsų rezultatai. Mes nesistengsime formuoti žiūrovų nuomonės, ko jie turi tikėtis ateidami į teatrą. Mes nesistengsime kurti atviro socialinio teatro, nes toks teatras, mano giliu įsitikinimu, tampa socialiniu falšu“, – pradėdamas konferenciją kalbėjo A. Liuga.

Jaunimo teatro vadovas viliasi, kad šis sezonas žiūrovams taps tam tikra paslaptis. Paslaptis, į kurią būtų galima po truputį įeiti ir ją atverti. Ne veltui Dalios Tamulevičiūtės fojė spaudos konferencijos dalyvius pasitiko didžiulė medinė juoda dėžė – pirmosios sezono premjeros, režisierės Olgos Lapinos ir scenografės Renatos Valčik instaliacijų spektaklio „Apie baimes“ – scenografijos dalis ir kartu neatvertos paslapties, apie kurią kalbėjo A. Liuga, simbolis.

„Ta paslaptis yra apie žmogų. Apie žmogaus jausmus. Apie žmogaus vidinį pasaulį. Apie jo buvimą su kitu žmogumi. Apie jo atmintį“, – sakė teatro vadovas. Didžiausias iššūkis, jo manymu – visko pertekusiame pasaulyje, kuriame yra nubrėžti visi tabu, kuriame konkuruojama, kas aštriau, drastiškiau, problemiškiau ką nors padarys, yra kalbėti apie žmogų. Kalbėti nebanaliai, įtikinamai ir patraukliai.

Taigi Jaunimo teatro žiūrovų šį sezoną laukia penkių režisierių ir jų komandų premjeros: pirmoji savo darbą rugsėjo 24 dieną pristatys Olga Lapina, vėliau laukia režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklis, danų režisierės Kirsten Dehlholm, vengrų režisieriaus Árpádo Schillingo spektakliai ir, kaip sakė A. Liuga – siurprizas – režisieriaus Adomo Juškos, vieno įdomiausių E. Nekrošiaus mokinių, darbas.

Valstybinio jaunimo teatro vadovas Audronis Liuga. „Teatro žurnalo“ nuotr.

Labai svarbi teatro tapatybės dalis – jo architektūra. Mes apskritai apie ją mažai kalbame. Pirmas dalykas, kuris mane slėgė atėjus dirbti į šį teatrą – tai jo erdvės. Šis teatras buvo kaip vienuolynas, jauteisi jame uždarytas. Todėl metus ieškojau, kaip galima transformuoti šias erdves.

Pirmoji premjera – ir bandymas naujai formuoti teatro identitetą

Pirmasis sezono spektaklis – instaliacijų spektaklis šeimai „Apie baimes“ – bus netradicinio formato. Spektaklio scenografė R. Valčik sakė, kad toks formatas sukuria kameriškiausią, glaudžiausią įmanomą ryšį su žiūrovu. Jie galės sužinoti, ką reiškia patyrimas pačiam atsidurti dekoracijoje, instaliacijoje. Beje, kiekviename spektaklyje žiūrovų bus vos dešimt (aktorių – irgi dešimt).

Spektaklio režisierė O. Lapina, pasakodama, kodėl pasirinkusi kalbėti tokia tema – apie baimes, teigė, kad buvo atliekamas tyrimas, kaip aktorius ir jo autentiška istorija apie baimes tampa meno objektu, kai susijungia meninė fikcija su realybe. Aktoriai šiame spektaklyje, anot spektaklio kūrėjos, pasirodys labai įdomiai: jie ir bus, ir jų nebus. Vizualų spektaklio sprendimą lėmė laboratorijos rezultatai. Galvojant apie šio darbo žanrą, kalbėjo režisierė, instaliacijos spektaklio pavadinimas artimiausias, nors čia persipina ir dokumentinio teatro ypatumai, kolektyvinės kūrybos principai, vizualieji sprendimai.

„Tai buvo kūrybinis eksperimentas, – sakė O. Lapina. – Niekas nebuvo garantuota – nei pastatymas, nei vaidmuo. Aktoriai laisva valia atėjo į šį spektaklį, nebuvo jokios atrankos. Palyginus su tradiciniu pastatymu, šiuo atveju viskas buvo atvirkščiai, viskas vyko laboratorijos principu: aktorių paieška, intensyvus darbas su jais, kūrybinės užduotys, paskaitos su mūsų psichologe konsultante. Pastarasis dalykas – milžiniškas šio darbo privalumas.“

Jaunimo teatro vadovas A. Liuga užsiminė, kad šis spektaklis – ir bandymas naujai formuoti teatro identitetą per jo architektūrą. „Labai svarbi teatro tapatybės dalis – jo architektūra. Mes apskritai apie ją mažai kalbame. Pirmas dalykas, kuris mane slėgė atėjus dirbti į šį teatrą – tai jo erdvės. Šis teatras buvo kaip vienuolynas, jauteisi jame uždarytas. Todėl metus ieškojau, kaip galima transformuoti šias erdves“, – sakė teatro vadovas.

Režisierės O. Lapinos spektaklis pasitarnavo teatro pertvarkymui, nes, anot A. Liugos, norisi, kad žmogus, atėjęs į šį teatrą, jį pamatytų kitaip, lyg jo dar nematęs: „Tai investicija, kurią teatras daro dėl savęs kurdamas kitokį santykį su žiūrovais, čia kuriančiais žmonėmis.“

Lauros Vansevičienės nuotr.

Svarbus E. Nekrošiaus grįžimo į šį teatrą aspektas – ir jo mokinio, aktoriaus bei režisieriaus A. Juškos, premjera. Tai tarsi tolesnis šio menininko gyvenimas šiame teatre. Kažkas, kas gali eiti į ateitį, o ne žiūrėti į praeitį.

Eimuntas Nekrošius grįžta į Jaunimo teatrą

Antroji Jaunimo teatre šį sezoną laukianti premjera – E. Nekrošiaus spektaklis darbiniu pavadinimu „Švytėjimas“ pagal Nobelio premijos laureatės baltarusių rašytojos Svetlanos Aleksijevič tris knygas: „Cinko berniukai“, „Černobylio malda“ ir „Laikas iš antrų rankų“.

Situacija, kuri nebesieja E. Nekrošiaus su Jaunimo teatru, Lietuvos teatro istorijoje – viena skaudžiausių temų. „Man pradėjus darbą šiame teatre didžiausias iššūkis buvo sugrąžinti šį režisierių į Jaunimo teatrą – bet sugrąžinti ne šiaip, kad čia jis rodytų savo spektaklius, o naujai“, – prisipažino A. Liuga.

Svarbus E. Nekrošiaus grįžimo į šį teatrą aspektas – ir jo mokinio, aktoriaus bei režisieriaus A. Juškos, premjera. „Tai tarsi tolesnis šio menininko gyvenimas šiame teatre. Kažkas, kas gali eiti į ateitį, o ne žiūrėti į praeitį“, – svarstė teatro vadovas.

Dar viena naujiena, susijusi su šį sezoną Jaunimo teatre kursiančiu režisieriumi E. Nekrošiumi – į šio teatro sceną persikeliantis spektaklis „Jobo knyga“, sukurtas „Meno forto“. Be to, į sceną su šiuo spektakliu grįžta ir aktorius Remigijus Vilkaitis.

A. Liuga tikino, kad režisierius E. Nekrošius neturėjo tikslo pastatyti spektaklį pagal S. Aleksijevič kūrybą. Autorė atsirado, E. Nekrošiaus žodžiais tariant – natūraliai.

„Šis darbas yra visiškai naujas E. Nekrošiaus iššūkis – stilistinis iššūkis. Gal per anksti kalbėti, bet, drįstu sakyti, tai bus tas pats ir kartu kitoks Nekrošius. Gal vieniems atrodys, kad jis tarsi grįžta į savo jaunystę, į „Kvadrato“ laikus, bet tai bus visai kita stilistika, – kalbėjo A. Liuga. – Galiu išduoti vieną dalyką, kad viena pagrindinių veikėjų E. Nekrošiaus spektaklyje bus pati S. Aleksijevič. Ir tai bus nevienareikšmiškas personažas.“

Konferencijoje pristatytas ir kitąmet planuojamas parodyti danų režisierės K. Dehlholm, lietuvių publikai pažįstamos iš magiško spektaklio vaikams „Kosmosas+“, naujasis darbas pagal rašytojos Astrid Lindgren knygą „Broliai Liūtaširdžiai“ – vieną labiausiai jaudinančių ir kontroversiškiausių paauglių literatūros knygų. Spektaklis pasakos vaikams apie karą plačiąja prasme ir kartu skatins susimąstyti, kaip turėtume vaikams pasakoti apie mirtį.

K. Dehlholm sumanymas grindžiamas tuo, kad tai – drama tamsoje. Spektaklis, kuris labiau veda žiūrovą įsivaizduoti. Scenoje bus kuriami tam tikri įvaizdžiai, kurie tą kelionę priartintų prie vidinio pasaulio, prie vaikų įsivaizdavimo – taip buvo pristatyta režisierės K. Dehlholm spektaklio vizija.

Režisieriaus Á. Schillingo darbas, kalbėjo Jaunimo teatro vadovas A. Liuga, irgi pradedamas kurti nuo tuščio popieriaus lapo, čia turima tik tam tikra temos erdvė – spektaklis bus susijęs su Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiu, ir vienas kertinių žodžių šiuo atveju bus „nepriklausomybė“. Vis dėlto į ją bus žiūrima ne politine, socialine kryptimi, bet per vidinį žmogaus pasaulį ir santykį su tuo pasauliu, kuriame žmogus gyvena.

Beje, nei Á. Schillingo, nei E. Nekrošiaus spektaklis nebus didelio pastatymo darbas – tai bus spektakliai, visų pirma paremti aktorių vaidyba. Būtent į Jaunimo teatro trupės aktorius ir siekiama investuoti šį sezoną, pabrėžė A. Liuga.

Paskutinė Jaunimo teatro 53-iojo sezono premjera – jauno režisieriaus A. Juškos spektaklis pagal Jaroslavo Hašeko romaną „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai“. Graži paralelė – ir mokytojas, ir mokinys stato spektaklius, kuriuose savitu žvilgsniu nagrinėja karo temą.

Scena iš rež. Eimunto Nekrošiaus spektaklio „Jobo knyga“.