Minint 1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vilniuje vykusios Lietuvių konferencijos šimtąsias metines, iškyla būrio lietuvių kunigų panoraminis paveikslas: laikysena, ryžtas ir, Žemaičių vyskupui Pranciškui Karevičiui siunčiant, aktyvi krikščioniška socialinė pozicija.

Kun. J. Staugaitis: „Patys valdysimės“

„Kada, tėveli, tas ruselis sugrįžtų?“ – 1916 m. iš ligonio grįžtantį Pakuonio kleboną kun. Justiną Staugaitį (nuo 1926 m. vyskupas) pasivijo netikėtas klausimas. Pusamžiam tvarkingam ūkininkui kunigas paaiškino, kad „ruselis“ jau nesugrįš, o paklaustas, ar jau „tie vokiečiai pasiliks“, bandė tikinti, kad ir jų Lietuvoje neliks. „Tai kas mums valdys?“ – nustebo kaimietis.

Kun. J. Staugaitis. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus archyv. nuotr.

Ką atsakė Pakuonio klebonas?: „Patys valdysimės. Ir stengiausi jam išaiškinti, kaip mes tą valdžią sudarysime. Žmogelis klausėsi, bet mačiau, kad aš jo neįtikinau, buvo matyti: jo politinis idealas, kad grįžtų rusai. Tai buvo mūsų kaimiečio psichologija. Mes, inteligentai, žinoma, manėme kitaip…“

Kun. J. Staugaičiui, dar tebegyvenat Pakuonyje, buvo atvykęs Marijampolės apskrities viršininkas baronas von Miunhauzenas, kietas vokietis, uolus okupacijos planų vykdytojas: „Teiravosi, kuris būtent esąs politinis lietuvių idealas. Atsakiau, kad mūsų, turbūt kaip kiekvienos tautos, troškimas yra nepriklausomybė. „Taip, – sako viršininkas baronas, – bet ar jūs galėsite nepriklausomybę išlaikyti? Juk jūs esate mažutė tauta?“

Aš jam nurodžiau dar mažesnių tautelių, kurios vis dėlto yra nepriklausomos, turi savo valstybę ir labai gražiai ją tvarko. „Bet jūs neturite inteligentų“, – atkirto man viršininkas. Į tai atsakiau, kad inteligentų mes turime. Jie šiandien yra išsiblaškę po visą Rusiją, bet prireikus jie sugrįš į Lietuvą ir čia imsis darbo.“

Vien tik šis pokalbis rodė, jog vokiečiams rūpėjo okupuoto krašto žmonių palankumas. Nesėkmės karo frontuose vertė ieškoti naujų galimybių kraštą aneksuoti, tikintis įžiebti norą pačiai tautai prisijungti, sudaryti Kuršo ir Lietuvos uniją. Jono Basanavičiaus atsiminimuose rašyta, jog kovo 1 d. vokiečių valdžios Vilniaus–Suvalkų srities viršininko grafo Jorcko von Varterburgo laiškas pranešė, kad vyriausias kariuomenės Rytuose vadas Bavarijos kunigaikštis Leopoldas davęs leidimą Vilniuje leisti lietuvišką laikraštį. Kovo 14 d. valdžios laikraštis „Wilnoer Zeitung“ („Vilniaus laikraštis“) paskelbė vokiečių valdžios pranešimą apie Kauno, Vilniaus ir Suvalkų gubernijų draugėn suvienijimą ir pavedimą tą kraštą valdyti kunigaikščiui Pranui Juozupui von Isenburg-Birsteinui.

Daktaro J. Basanaičiaus atsiminimuose fiksuota: „Kovo 20 d. „Lietuvių Komitete“ daviau Pajaujui perrašyti mašina mano laišką į vyskupą Karevičių ir Seinų diecezijos administratorių kun. Dabrilą su pranešimu apie laikraščio, kuriam vardą „Lietuvos Aidas“ daviau, leidimo sumanymą Vilniuje ir su prašymu, kad atsiųstų savo diecezijos kunigų sąrašus.“ Balandį J. Basanavičiaus sulaukė hierarchų atsakymo: patariama „Lietuvos aidą“ leisti tik du–tris kartus per savaitę.

Kada pirmą kartą vysk. Karevičius ir dr. Basanavičius susitiko? Į šį klausimą galėtų atsakyti Pijaus X 1914 m. vasario 27 d. paskirto ir gegužės 17 d. Peterburgo Šv. Kotrynos bažnyčioje konsekruoto Žemaičių ganytojo Pranciškaus bičiuliui rašytas laiškas: „1914 m. (gegužės 30 d.) vykdamas į Kauną, aplankiau jį Vilniuje. Po to temačiau jį Kauno katedroje, atvykusį su dr. gener. Nagevičium į pamaldas. Kadangi jis, Vilniuje susirgęs, priėmė visus ligoniui teikiamus šv. Sakramentus, man aišku, jog jis buvo šv. tikėjimą išlaikęs, nors jo praktikavime ir apsileisdavo.“

Birželio 1 d. „Wilnoer Zeitung“, taip pat „Dabartis“ pranešė: „Balstogė, gegužės 30 d. Vyriausiasis Rytų vadas nutarė leisti sudaryti „Lietuvių pasitikimųjų Tarybą.“ Todėl okupacinė valdžia kreipėsi į didžiausius lietuvių autoritetus: daktarą, visuomenės veikėją Joną Basanavičių ir Žemaičių vyskupą Pranciškų Karevičių, kad šie pasiūlytų kandidatus į vadinamąją Patikėtinių tarybą. Atsakymas: tokia taryba turi būti sudaryta iš išrinktų žmonių, sušaukus Vilniuje lietuvių tautos atstovų konferenciją. J. Basanavičiaus atsiminimuose pažymėta: „Sužinojome, kad tos tarybos nariai, skaičiuje apie 20 žmonių, būsią visi tik lietuviai, kad jie būsią nerenkami, bet valdžios skiriami iš įteiktų jai lietuvių kandidatų. Tuo tikslu prašyta vysk. Karevičiaus, vysk. Karoso ar kun. Totoraičio, taipogi Gabrio Šveicarijoj, kad pristatytų kandidatų sąrašus.“ 

Vysk. K. Paltarokas. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus archyv. nuotr.

Ruošiantis būsimai Vilniaus konferencijai, Kaune prel. Aleksandras Dambrauskas-Adomas Jakštas atliko vyskupo Karevičiaus pavedimą. Savo butą Šv. Kazimiero draugijoje jis pavertė tikru pasitarimo dėl Lietuvos ateities štabu. 1917 m. birželį į pasitarimą atvyko Aukštosios Panemunės klebonas kun. Justinas Staugaitis, švietėjiškos „Žiburio“ draugijos kūrėjas, „Žagrės“ kooperatyvo organizatorius, „katalikiško mėnraščio inteligentijai „Vadovas“ redaktorius, krikščionių demokratų srovės ideologas. Žemaičių vyskupo sekretorius, Kunigų seminarijos profesorius, kan. Kazimieras Šaulys, Kunigų seminarijos vicerektorius kun. dr. Kazimieras Paltarokas, iš Vilniaus atvykę svečiai – Lietuvių demokratų partijos narys,

Nukentėjusiems nuo karo draugijos lyderis Antanas Smetona, finansininkas, visuomenininkas Jurgis Šaulys, kauniečiai – archeologas, dailininkas Tadas Daugirdas ir pirmosios Kaune spaustuvės steigėjas Saliamonas Banaitis.

„Pasitarimas, – rašė vysk. J. Staugaitis, – nebuvo ilgas. Visiems buvo aišku, kad mes turime eiti prie nepriklausomybės ir jos iš vokiečių reikalauti. Vokiečiai turėtų mums leisti rinkti krašte atstovybę ir sudaryti bent provizorinę valdžią.“ „Kownoer Zeitung“ („Kauno laikraštis“) redaktorius p. Osmanas pakvietęs T. Daugirdą, S. Banaitį, kun. J. Staugaitį ir kan. K. Šaulį, pareiškė: „Jums, ponai, bus leidžiama vykti į Vilnių pasitarti su kitais lietuviais dėl Lietuvos likimo. Suprantamas dalykas, kad Lietuva turėsianti gauti autonomiją, tik, žinoma, artimai susirišus su Vokietija. Tai būtina sąlyga, be kurios lietuviai negali nė svajoti apie geresnę ateitį. Mes, žinoma, įrodinėjome, kad didžiųjų valstybių globoje autonomijos virsta fikcijomis, kad mūsų idealas yra visiška nepriklausomybė ir kad įvyksiančioje po karo taikos konferencijoje tą nepriklausomybę mes tikimės gauti. Vaišiam šeimininkui, žinoma, mūsų kalbos nepatiko. Išsiskyrėme šaltokai, manėme, kad iš pažadų išleisti mus į Vilnių nieko nebus. Bet vis dėlto išleido. Po kelių dienų mes, visi keturi, vėl susitikome traukinyje ir važiavome į Vilnių.“

1917 m. rugpjūčio 1–4 dienomis Vilniuje, advokato Andriaus Bulotos bute, įvyko platesnis Lietuvių konferencijos organizacinio komiteto susirinkimas. Tarp 23 atvykusiųjų buvo devyni katalikų dvasininkai ir šeši dvarininkai. Apie priimtą nutarimą kan. J. Staugaitis taip rašė: „… Galų gale prieinama prie kompromiso. Kiekvienas iš mūsų pasikviečia iš savo apylinkės žinomus žmones, turinčius visuomenės pasitikėjimą. Jie suvažiuos į Vilnių ir išrinks Krašto tarybą. Vokiečiai su tuo sutinka, bet su sąlyga, kad susirinktų ne daugiau kaip 200 žmonių. Suvažiavimas paskirtas rugsėjo 17 dieną.“

Svarbus tai buvo ir įspūdingas žygis“

„1917 m. rugsėjo 18–22 nuo Kauno dalyvavau Lietuvių konferencijoje, – atsiminimuose rašė Kunigų seminarijos inspektorius kun. Kazimieras Paltarokas (nuo1926 m. vyskupas) – Vilniaus stotyje nebuvo vežėjų; pasisiūlė vaikai nunešti lagaminą viešbutin; už patarnavimą neėmė pinigais, o prašė duonos. Iš kambarinės patyriau, kad viešbučio šeimininkė jau kelintą dieną neturinti sau duonos. Iškėliau joms pietus: pavalgydinau lietuviškai, ne vokiškai. Lenkų nuotaika svečiam nebuvo palanki. Turėjau operuoti parištą ranką. Einu gatve, inteligentė ponia sako: „Ten bez ręki i to warjuje“. (Tas be rankos ir tai šėlsta.)

Į Lietuvių konferenciją suvažiavo daugiau kaip 200 asmenų, tarp jų 69 kunigai (46 klebonai, 6 vikarai ir 5 gimnazijų kapelionai). Kaunui taip pat atstovavo Kunigų seminarijos rektorius kun. Jonas Mačiulis- Maironis, Šv. Kazimiero draugijos vadovas kun. Aleksandras Dambrauskas-Adomas Jakštas, knygnešys, katalikiškų organizacijų vienas steigėjų kun. Povilas Dogelis. Pasak kun. J. Staugaičio, tai buvo Lietuvos atstovybė, nes suvažiavo visa, kas buvo likę šviesesnio ir įtakingesnio Lietuvoje.

Išaušo istorinė rugsėjo 18- oji, diena, kai pirmą kartą Lietuvos žmonės rinkosi tartis dėl politinio savo šalies likimo. Žmogiškojo orumo ir pasiryžimo kupini delegatai renkasi į Vilniaus katedrą. Šv. Mišias aukoja kun. Juozapas Kukta, pamokslą sako kun. dr. Mečislovas Reinys. J. Staugaičio atsiminimuose pažymėta: „Kun. M. Reinys kalbėjo tema „Justia est fundamentum regnorum“ („Teisingumas yra valstybės pagrindas.“ (Ta tema man atrodė ne visai tinkama momentui. Bet pamokslo klausė be p. Smetonos, daug tautininkų. Kun. Reinio pamokslas tiems ponams buvo pranašo įspėjimas, kas nereikia daryti valdant valstybę. Būtų labai gerai, kadgi tie žmonės atsimintų anuomet Vilniaus katedroj skambėjusius žodžius.“

Į vokiečių skirtą Vilniaus miesto teatro salę rinkdamiesi Konferencijos dalyviai, dažnas jų pasipuošęs nedideliu iš žalios ir raudonos spalvos surištu kaspinėliu, pirmiausia turėjo pateikti vadinamą specialų bilietą. Lietuvių konferencijos garbės pirmininku išrinktą Joną Basanavičių, pasak P. Klimo, tą „Aušros“ pradininką, Didžiojo Vilniaus seimo pirmininką, sutiko neapsakomu entuziazmu, kaip auštančios ateities simbolį. Labai subtilus ir įžvalgus buvo jo raginimas pagerbti kunigaikštį Vytautą Didįjį ir vadovautis jo politika.

Kun. A. Dambrauskas-A. Jakštas. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus archyv. nuotr.

Į Lietuvių konferencijos prezidiumą tarp kitų buvo pakviesti kun. J. Staugaitis, kan. Kazimieras Šaulys, kun. Povilas Dogelis.

Konferencijos darbe, anot diplomato P. Klimo, neapsieita be tarpusavio pasitąsymo. Buvo ginčijamasi dėl rengiamos deklaracijos ne tik dėl kiekvieno sakinio, bet ir dėl kiekvieno žodžio. Pagaliau deklaracijos tekstas, jog konferencija skelbia atstatanti nepriklausomą demokratinę Lietuvos valstybę etnografinėse ribose su sostine Vilniumi, buvo priimtas ir įteiktas vokiečių valdžiai. Deklaracija, pasak J. Staugaičio, juos šiaip taip patenkino. „Taigi jau galėjome pradėti Tarybos rinkimus.“

Pagaliau karšti plojimai – Lietuvos konferencija išrenka 20 asmenų į Tautos tarybą. Paaiškėjo, kad iš 20 atstovų yra 6 kunigai: Juozas Stankevičius, Pranciškus Urbanavičius, Kazimieras Šaulys, Vladislovas Mironas, Alfonsas Petrulis, Justinas Staugaitis.

Socialistams pradėjus priekaištauti, ką Taryboje veiks kunigai, juk jie tokiam darbui nepasirengę, prezidiume buvęs į Tarybą išrinktas kan. K. Šaulys pasakė kun. J. Staugaičiui, kad tokiomis aplinkybėmis jis negalįs priimti mandato. Kalboms pasibaigus, jis viešai pareiškė išeinąs iš Tarybos. Paskui tokį pareiškimą padarė visi išrinktieji kunigai. „Mes, katalikai, susitarėme palikti Taryboje tik 4 kunigus, o dvi vietas užleisti pasauliečiams, kad ir socialistams. Buvo daroma tai šventos ramybės dėlei, kad Konferencija neiširtų.“

Taryboje liko kunigai: K. Šaulys. V. Mironas, A. Petrulis, J. Staugaitis.

Kan. K. Šaulys. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus archyv. nuotr.

Rugsėjo 23 d. visi išrinktieji Tarybos nariai gavo kunigaikščio Izenburgo, vyriausiojo Rytų fronto vado, kvietimus į priėmimą, kuris, rašė J. Staugaitis, buvo paruoštas karininkų klube: „Didžiulės salės gale buvo įrengtas sostas. Jame atsistojo Izenburgas su savo uniforma ir visais ordinais bei žvaigždėmis. Šalimais sustojo pusračiu karininkai sulig rango. Mus sustatė gana atstu nuo sosto priešakyje.

Vienas karininkas paeiliui šaukė mus pavardėmis. Mes, prieidami prie Izenburgo, iš jo rankų gavome po diplomą, ant gražios didelės popieros parašytą.“

Diplomas buvo tokio turinio: „Rytų vyriausiojo kariuomenės vado generolo feldmaršalo Jo Didenybės princo Leopoldo von Bayerno pavedimu ponas (pavardė) Lietuvos liaudies suvažiavimui pasiūlius, skiriamas į Lietuvos krašto tarybą.“ „… Išėję į gatvę visi laisvai atsikvėpėme, – susitikimą reziumavo kun. J. Staugaitis, – Ta investitūra ir tos vaišės visiems tarybos nariams padarė labai nemalonų įspūdį.“

Vysk. Pr. Karevičius: „Tos išdidžios kalbos klausantis, man ėmė kraujas virte virti“

Kokia Rusijos ir Amerikos lietuvių nuomonė dėl Vilniaus konferencijos nutarimų ir kaip gauti išrinktos Lietuvos Tarybos pripažinimą, svarstė 1917 m. spalio 18–20 d. vykusi Stokholmo konferencija. Iš Rusijos atvyko kun. J. Tumas-Vaižgantas, M. Yčas, F. Bortkevičienė, iš Amerikos – dr. S. Šilingas, iš Skandinavijos – J. Aukštuolis ir J. Savickis.

Po ilgų svarstymų Stokholmo konferencija pritarė Vilniaus konferencijos rezoliucijai, išrinktą Lietuvos Tarybą pripažino vienintele teisėta lietuvių tautos atstove. Priimta rezoliucija skelbė: „Pranešame pasaulio valstybėms, kad ir istorinė Lietuvos praeitis, ir demokratinio pasaulio vystymasis teikia lietuvių tautai neatimamą teisę sudaryti iš naujo suverenią Lietuvos valstybę.“ Be to, konferencija nutarė užsienyje sudaryti bendrą lietuvių tarybą, kurioje dalyvautų Rusijos, Amerikos ir Šveicarijos atstovai. Po mėnesio vykusioje Stokholmo antroje konferencijoje buvo aptarti kunigaikščio V. fon Uracho, pretendento į Lietuvos karalius, „Lietuvių dienos“ organizavimo, katalikiškų organizacijų Lietuvoje atgaivinimo, polonizacijos per Bažnyčią klausimai.

Žemaičių vyskupas P. Karevičius. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus archyv. nuotr.

1917 m. lapkričio 2–10 d. vykusioje Berno ir Lozanos konferencijoje, dalyvaujant Lietuvos Tarybos nariams A. Smetonai, dr. J. Šauliui. S. Kairiui, kun. A. Petruliui, kun. J. Staugaičiui ir, kaip dideliam Lietuvos autoritetui pakviestam Maironiui, buvo rengiama išsami užsienio ir vidaus politikos programa. Priimtoje rezoliucijoje buvo pakartotas Stokholmo konferencijos teiginys, kad Lietuvos Taryba, išrinkta Vilniaus konferencijoje, pripažįstama „tikra Lietuvos atstove, vyriausia lietuvių tautos vadove ir nepriklausomos Lietuvos valdžios branduoliu“.

„Grįžę Lietuvon, – rašė kun. J.Staugaitis, – vėl pradėjome kovą su vokiečių Oberostu dėl valdžios. Mums rodėsi, kad jau metas būtų Lietuvai duoti normali valdžia su valsčių ir apskričių įstaifomis. Visokie karo valdininkai ir jų įvairūs įsakymai bei nurodymai žmonėms jau buvo įgrisę lig gyvam kaului. Bet vokiečiai leisti mums tvarkyti kraštą vis delsė ir delsė. Mūsų darbas bemaž baigėsi protestų ir skundų rašymu dėl okupacijos daromų žmonėms skriaudų.“

1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Taryba paskelbė Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą su sostine Vilniumi, o antroje nutarimo dalyje Taryba prašė iš Vokietijos apsaugos ir pagalbos, pasisakė už amžiną, tvirtą Lietuvos valstybės sąjungą su Vokietija.

Tai buvo žingsnis atgal, palyginti su Vilniaus konferencija, įteisinantis būdas, kaip pajungti Lietuvą Vokietijai. Vokiečiai žadėjo, kad Lietuvai bus suteiktas pripažinimas, tačiau derybininkams darėsi aišku, kad tolesni Lietuvos ir Vokietijos santykiai priklausys nuo vokiečių derybų su rusais Lietuvos Brastoje. Vokietijos valdžia ir toliau nesilaikė pažado pripažinti Lietuvos nepriklausomybę, o reikalavo gruodžio 11 d. nutarimą pakartoti. Lietuvos atstovai jautėsi apgauti. Remdamasi gruodžio 11 d. aktu, Vokietija siūlė kuo greičiau nustatyti artimus ryšius su Vokietija: sudaryti karinę, susisiekimo, muitų ir monetarinę konvencijas.

Sausio 27 d. Lietuvos Taryba išrinko delegatus vykti derybų į Berlyną ir Lietuvos Brastą. Nutarta siųsti kan. K. Olšauską, kaip Šveicarijos tarybos atstovą, o, siekiant greitesnio Lietuvos pripažinimo, pasinaudoti aukšto katalikų dvasininko vyskupo P. Karevičiaus autoritetu.

Taryba nutarė prašyti Žemaičių vyskupą P. Karevičių vykti į Berlyną „Bažnyčios ir žmonių reikalais“. Žemaičių vyskupijos ganytojas vėliau į Jokubavą susirinkusiems kunigams pasakojo (M. Vaitkus „Keturi ganytojai“, „Čikaga,1960 m.): „Sugalvojom, tasgatės, kad reik man vykti pas vokiečių galvas prašyti, kad paskelbtų nepriklausomą Lietuvos valstybę, o vienkart pasiskųsti vietinių viršininkų mums daromomis skriaudomis. Tad susirinkau pluoštą gerai paliudytų skundų bei šiaip jau dokumentų ir išvažiavau, gavęs reikiamus leidimus.“

1918 m. vasario 11 d. vyskupas P. Karevičius ir kan. K. Olšauskas susitiko Berlyne su kancleriu grafu G. fon Hertlingu (Georg von Hertling) ir E. Liudendorfu. Be to, kreipėsi į Vokiečių ir lietuvių draugiją, kad ši, pasinaudodama savo įtaka, padėtų lietuviams. Vyriausiasis kariuomenės vadas generolas Hindenburgas Žemaičių vyskupą priėmė „visai žmoniškai“: „Nebaugus. Gerokai mums žemaičiams primeną visų matytą Prūsų kiaulių kupčių, kur liuob švaistytis Žemaičių parubežiais. Tad didesnės baimės man neįpūtė, ir pasirokavova itin įdomiai. Bet dėl Lietuvos nepriklausomybės jis ėmė išsisukinėti.“ O pasakodamas apie štabo viršininką generolą Erichą von Liudendorfą vaizdingai apibūdino; „Tasgatės, pasisodino mane priešais save, prieš šviesą ir įsmeigė savo tuos grąžtus man stačiai į pat akių dugną ir gręžia, ir spigina, ir šaldo. Aha, manau sau: tu nori mane palaužti, pasismeigęs it vabalą ant spilgų. Tikies, kad neišturėjęs tavo vilko vyzdžių, nuleisiu akis, sumišiu ir tavo valiai pasiduosiu, kaip turbūt kiti daro?.. Kad tu, prūse, nesulauktum. Tad tai, vadinasi, spoksova į viens antrą: jis, kaip vilkas į mane, o aš į jį.

Kun. J. Tumas-Vaižgantas. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus archyv. nuotr.

Ant galo pagalės – vilko generolas nebeišturėjo – nukreipė į šalį akis ir po valandėlės prabilo: „Vadinas, atvykote prašyti, kad paskelbtume nepriklausomą Lietuvą. Nieko sau, drąsus užsimojimas. O ar žinote, ką tai reiškia sukurti naują valstybę mažne iš nieko. Argi pirma nereikia susikurti bent šiokią tokią nepriklausomą kultūrą, pasiliekant po kieno nors kultūrine bei šiaip jau valstybine globa? Tos išdidžios kalbos klausantis, man ėmė kraujas virte virti. Matau nieko iš to kalakuto nepešiąs – tad tegu žūna mano ratai su visais tekiniais, o aš bent kirsiu jam visą tiesą.“

Ir ėmė vyskupas Pranciškus pasakoti, kaip kultūringieji vokiečių tautos atstovai kareiviai, karininkai, valdininkai nekultūringiems lietuviams demonstravo „savo garbingąją kultūrą“. Liudendorfas klausydamas apsiniaukė kaip perkūno debesis ir neištvėręs pareiškė, kad vokiečių kariuomenė tokių dalykų negali daryti. „Gali, nesgi padarė. Štai čia bent dalis tų darbelių, įdokumentuotų ir labai tiksliai paliudytų. Čia išsitraukiau iš ančio pluoštą, ir tai storą, tų popierėlių ir rodau... Jis papuškavo, papuškavo, apsivaldė ir tarė: „Na gerai. Pažiūrėsiu, kas galima padaryti. Vykite pas kanclerį poną grafą Hertlingą. Tuo tarpu aš apsvarstysiu, kur reikiant atsiklausiu ir ten jums telefonu pranešiu.“

Ir negaišuodamas vyskupas Karevičius nuvyko pas grafą Hertlingą, kuriam pavyko įteikti dokumentus apie vokiečių žygius Lietuvoj: „Po reikiamos įžangos kyšt ranką į antį, čiup popierius ir brūkšt kancleriui.“ Hertlingas priėmė ir pažadėjo su dalyku susipažinti. Pagaliau pasigirdo telefono skambutis. Kancleris, neilgai kalbėjęsis su Ludendorfu, vyskupui pareiškė: „Turėjau garbės kalbėtis su ekscelencija generalkvartirmeisteriu Jūsų Ekscelencija reikalu: ponas generolas Ludendorfas sutinkąs, kad Lietuva būtų paskelbta nepriklausoma. Na, tai man nieko kito nelieka, vien paruošti reikiamą dokumentą ir nuvežti Jo Didenybei kaizeriui pasirašyti. Tuo mano žygis baigės, ir grįžau į Kauną, bylą laimėjęs, bent nepriklausomybės klausimu.“