Evgenios Levin nuotrauka

Rusijos kaimynystė Lietuvai yra tragedija. Tačiau šiame tekste nenorėčiau per daug kalbėti apie „Zapad“, tragiškas istorijos akimirkas ar karinį saugumą. O pirmiausia  būtent apie vidaus politiką.

Prieš metus vykstant Seimo rinkimų kampanijai teko girdėti vieną radijo laidą. Joje dalyvavo vienas iš dabar jau Seimo narių. Joje jis gana apokaliptiškai pareiškė, jog tikėkimės, kad Naujųjų metų sulauksime... neokupuoti. Pakraupau. Po geros savaitės sutikau savo draugą, kuris darbavosi ir šio politiko rinkimų kampanijoje. Paklausiau, negi iš tikrųjų tasai politikas mano (ar turi duomenų), jog grėsmė šiuo metu yra reali. Atsakymas buvo toks, kokio tikėjausi: „Aišku, kad ne, bet apie tai naudinga kalbėti politiškai.“

Be abejo, istoriškai Rusija beveik visą laiką buvo grėsmė. Ir tokia išliks, kol ją valdys Vladimiro Putino ar panašus į jį režimas. Tačiau skleisti baimę ir paniką yra neatsakinga. Nelaikau savęs tarptautinių santykių ekspertu, tačiau saugumo situacija Lietuvoje nuolat ir nepaliaujamai gerėja.

Turime NATO gynybos planus Baltijos šalims. Tarptautinį Vokietijos vadovaujamą batalioną Rukloje. Nors palyginti su tuo, kokias pajėgas netoli mūsų sienų sutelkusi Rusija ir Baltarusija, tai gali atrodyti lašas jūroje. Tačiau tai yra beprotiškos svarbos saugiklis. Prasidėjus karinei konfrontacijai su Rusija, netgi nebūtų jokių diskusijų apie NATO penktojo straipsnio aktyvavimą. Pajėgos jau yra šalyje ir veiktų iškart. Nuosekliai didinamas finansavimas gynybai, įsigyjama modernios ginkluotės, grąžinta šauktinių kariuomenė.

Verta bijoti buvo po Krymo okupacijos ir karo Donbase. Tada buvo sveika kalbėti apie tai, kaip labai mums stinga karinio pasirengimo. Tačiau net ir tada trūko subalansuoto informacijos pateikimo.

Manęs pernelyg nežavi ir tai, kiek daug dabartiniame diskurse yra karo elemento. Informaciniai, propagandiniai, energetiniai karai... Kai nuolat girdime apie tokias karų rūšis, jeigu prasidėtų tiesioginė karinė intervencija, vargu ar žmonės pajėgtų suvokti padėties rimtumą, kai jau dabar kartais gali pradėti rodytis, kad kariaujame.

Daug nereikalingos energijos iššvaistyta ir kovojant su propaganda. Atsparumą jai paradoksalu, bet išugdė sovietmetis, kai žiniasklaida viską piešė perdėm optimistiškomis spalvomis ir darė aiškias skirtis tarp gėrio ir blogio. Žiniasklaida Lietuvoje pasitiki mažiau negu trečdalis gyventojų. Esu įsitikinęs, kad rusiška propaganda mūsų šalyje minta tik visiški marginalai, o kanalų išjungimas jiems tik galutinai įrodo, kad jie gyvena nedemokratinėje valstybėje, kurioje gyventi blogai. Užuot kūrus rimtą alternatyvą – informacinį kanalą rusų kalba, pasirenkamas paprasčiausias sprendimas ištraukiant laidus.

Žymiai svarbiau kovoti su propaganda tarptautinėje erdvėje. Vakarų pasaulyje iki šiol labiau linkstama pasitikėti žiniasklaida. Rusija investuoja į tokius projektus kaip „Sputnik“ ar „Russia Today“. Pastaruoju metu šiame fronte sėkmingai kaunasi visuomenininkai, reaguojantys į Rusijos užsienio reikalų ministerijos provokacijas ir skleidžiantys tikrą informaciją.

Nereikėtų per daug sureikšminti ir tyrimų, kurie dažnai atskleidžia, jog nemažai lietuvių jaučia nostalgiją sovietmečiui. Jų rezultatai visada interpretuojami tik politiškai, atmetant prielaidas, jog daliai žmonių sovietmečiu galbūt buvo geriau gyventi visai dėl kitų priežasčių: buvo jauni, nesirgo sunkiomis ligomis. Galiausiai, kol kas atlikta vienetai tyrimų, kuriais mėginama išsiaiškinti, kas slypi už nostalgijos sovietmečiui. Mūsų atsakas turėtų būti kūrimas valstybės, kurioje būtų gera gyventi visiems piliečiams, nepriklausomai nuo jų tautybės ar politinių pažiūrų. Nors kategoriškai nepritariu šią žiemą Dovilės Šakalienės ir jos kolegų pateiktoms įstatymų pataisoms, reguliuojančioms pozityvios informacijos apimtis žiniasklaidoje, tačiau visiškai sutinku su tuo, kad būtent žurnalistai atlieka svarbų vaidmenį, kai sugeba be reikalo nedramatizuodami atsakingai žvelgti į problemas ir nepamiršti, kad egzistuoja ne tik kriminalai ar skandalai, bet ir sėkmės istorijos.

Viena iš priežasčių, kodėl kaip „Bernardinai.lt“ visuomenės temų redaktorius gana menkai dėmesio skiriu Rusijos klausimui, yra tai, jog tam, sakyčiau, kad netgi neproporcingai daug dėmesio skiria kitos žiniasklaidos priemonės. Bent kartą ar du yra tekę pamatyti, kad net naujienų agentūros BNS Lietuvos naujienų skiltyje atsiranda žinučių apie Rusiją. Daugeliu atvejų itin trūksta aiškaus kalbėjimo apie tai, kokios grėsmės yra realios. Dėl mūsų istorinės patirties iškart įsivaizduojama, jog grėsmė yra okupacija. Prieš keletą metų teko moderuoti diskusiją apie Lietuvos saugumą su karybos ekspertu, docentu Deividu Šlekiu. Mėginau pašnekovą išprovokuoti klausdamas, kaip galėtų atrodyti Rusijos karinė agresija Lietuvoje. D. Šlekys kalbėjo, jog Rusijai pirmiausia rūpėtų apskritai parodyti, kad ji gali įsiveržti į Lietuvą, o ne ją okupuoti. Galima pažvelgti į Abchaziją, Pietų Osetiją, Krymą, Donbasą – taip, teritoriniai praradimai labai skaudūs, tačiau Gruzija ir Ukraina vis dar egzistuoja, nors netgi nėra NATO narės. Nėra jokio pagrindo manyti, kad, iš esmės nepasikeitus tarptautinei padėčiai, agresijos atveju mūsų likimas būtų blogesnis. Be to, Kremliui labai svarbu vietos gyventojų parama. Esu tikras, kad bent jau į Vakarus nuo Šalčininkų ir Visagino, jos tikrai nebūtų sulaukta.

Kaip sakė neseniai „Bernardinai.lt“ kalbintas politologas prof. Tomas Janeliūnas, „Putino režimui svarbiau tik palaikyti įvaizdį, kad jie pasiruošę kariniam konfliktui“. Režimas yra gana racionalus ir skaičiuojantis, tad, jeigu NATO sąjungininkai ir Lietuva toliau sėkmingai atliks namų darbus, pagrindo baimintis bus gerokai mažiau.

Drąsa, be abejo, irgi neturėtų būti bravūriška, o paremta pasitikėjimu sąjungininkais, adekvačiu finansavimu gynybai ir protingu lėšų panaudojimu. Kaip sakė prof. T. Janeliūnas, „mums reikia pereiti nuo bijojimo prie žinojimo, ką daryti, kad nebebijotume“.

Viena iš tokių iniciatyvų yra Edmundo Jakilaičio ir kitų Šaulių sąjungos narių pristatyta platforma Akylas.lt, kurioje galima informuoti apie įtartinus veiksmus ar asmenis, kurių veikla galimai kenkia Lietuvos nacionaliniam saugumui. Jeigu ji būtų veikusi prieš kelerius metus, būčiau pranešęs apie tikrai nemenką būrį Lietuvos politikų, kurie neatsakingai kalba apie tokius jautrius dalykus. Baimė yra naudinga tik Kremliui, niekam daugiau. Tik nereikia mūsų gąsdinti, nes esame saugesni beveik negu bet kada anksčiau, nepaisant agresyvios Rusijos laikysenos