Dr. Alina Zawadzka

Gedimino Šulco nuotrauka

Sovietmečiu valdžiai vykdant antibažnytinę politiką ir persekiojant tikinčiuosius, katalikų tikėjimą Vilniaus krašto lenkai išlaikė ir lietuvių kunigų dėka, teigia istorikė Alina Zawadzka šiemet disertacijos pagrindu išleidusi knygą „Duszpasterstwo polskie na Wileńszczyznie w okresie sowieckim (1944–1990)“ (liet. „Lenkų dvasininkija Vilniaus krašte sovietiniu laikotarpiu“). Iš Kalvelių kilusi moteris šiuo metu su šeima gyvena Balstogėje, o disertaciją apgynė Liublino katalikiškame Jono Pauliaus II universitete.

Po Antrojo pasaulinio karo dauguma kunigų Vilniaus krašte (185 iš 212) buvo lenkai, XX a. 6 deš. jų liko 51, tačiau naujai paskirti lietuviai stengėsi tęsti pirmtakų darbus. „Nors buvo atvejų, kai klebonui lenkui ir vikarui lietuviui (ar atvirkščiai) nepavykdavo bendradarbiauti ar susikalbėti, dauguma naujai paskirtų lietuvių kunigų tęsė anksčiau jų vietoje dirbusių lenkų veiklą. Taigi tikėjimas Vilniaus krašte išsilaikė tiek lenkų, tiek lietuvių kunigų dėka“, – kalba mokslininkė. Pasak jos, vietinė dvasininkija iš lenkiškos tapo lenkakalbe, nes lietuviai kunigai su tikinčiaisiais lenkais kalbėdavo jų kalba.

Katalikų Bažnyčios padėtimi okupuotoje Lietuvoje A. Zawadzka susidomėjo dar prieš disertaciją. Magistro darbą ji rašė apie sovietmečiu sunaikintas Vilniaus Kalvarijas. Aplanką su archyvine medžiaga apie Vilniaus Kalvarijas nuo 1928 m. iki šių dienų istorikei atnešė a. a. vysk. Juozas Tunaitis. Tačiau dėl disertacijos tyrimo Vilniaus arkivyskupijos kurija į savo archyvą istorikės neįsileido. Tiesa, mokslininkė neapmaudauja: „Nenoriu tikėti, kad negavau leidimo dėl to, jog aš lenkė ar pasaulietė. Tikriausiai neįleidžia, nes dar gyvi žmonės, apie kuriuos rašau, ar praėjo per mažai laiko nuo jų mirties.“

Sovietinės valdžios vestas kunigų bylas ji rado Lietuvos centriniame valstybės archyve. Pagal sovietinius įstatymus, parapijos galėjo veikti tik tuomet, kai vietos valdžia įregistruodavo 20 (skaičius galėjo nežymiai varijuoti) žmonių komitetą (vadinamąją „dvacatką“) ir sudarydavo su juo sutartį dėl nacionalizuotos bažnyčios nuomos. Civilinė registracija leido valdžiai kontroliuoti Katalikų Bažnyčią. Nuo atsisakymo paklusti registracijos įstatymui prasidėjo tokių vyskupų kaip pal. Teofilius Matulionis, Mečislovas Reinys, Vincentas Borisevičius, persekiojimas. Būtent per šią registraciją, valdžia gaudavo informaciją ir apie kunigus, kurią tyrėja analizavo rašydama disertaciją. Pasak jos, labiausiai sovietai įtarinėjo nacių areštuotus ir vėliau paleistus kunigus, juos laikė Vatikano agentais.

Tylieji herojai

Sovietų valdžia nenumanė, kad iš dalies jų pačių atrinkti „dvacatkų“ nariai bendradarbiaus su kunigais ir padės parapijoms išlikti. „Net ir tarp komunistų buvo tikinčių žmonių. Nors jiems grėsė pašalinimas iš darbo ar sankcijos šeimos nariams, jie tyliai darė tai, kas atrodė teisinga“, – pasakoja A. Zawadzka. Pašnekovės teigimu, jos knyga yra apie tyliuosius herojus – asmenis, apie kuriuos nieko nežinome, juos atsimena tik parapijiečiai, tačiau jų dėka tikėjimas Vilniaus krašte išsilaikė.

Kena. Kaimas Vilniaus rajone. Gatvė prie bažnyčios pavadinta K. Šupo (Konstanty Szup) vardu. Šis dievotas vyras, rimtai susirgęs, pasižadėjo, jei pasveiks, nevesti ir visą savo gyvenimą paskirti Bažnyčios tarnystei. Vadovavo „Gyvojo rožinio“ draugijai, priešinosi bažnyčios uždarymui. Vienuoliai ir vienuolės, pasauliečiai būrėsi į maldos grupes, slapta katechizavo vaikus, padėdavo kunigams. Tokių tyliųjų herojų buvo kiekvienoje parapijoje, teigia istorikė. „Savo knyga norėjau padėkoti tiems žmonėms, kurie savo gyvenimą paskyrė Bažnyčios reikalams“, – sako ji.

Ypatingas vaidmuo teko moterims, jos daugiausia organizuodavo maldas, katechezę, vyrai dažniau pagelbėdavo tvarkant, remontuojant karo metais apgadintas bažnyčias. Istorikė pasakoja, kad, pavyzdžiui, Pirmajai Komunijai galėjo ruošti tik kunigas keturias savaites. Tad vaikų katechezės dažnai imdavosi garbaus amžiaus sulaukę žmonės, kuriuos menkiau gasdino galimi tokios veiklos padariniai. Ne vienas žmogus mokslininkei pasakojo apie vienuolę, kurią vadindavo ponia Lilija. Ji bet kokiu oru ateidavo į bažnyčią su šiltu paltu, kad būtų bent šitaip pasiruošusi, jei už draudžiamą vaikų katechizavimą ją areštuotų.

Kur avys, ten ir ganytojai

Sovietams uždraudus vienuolių kongregacijas, ėmus varžyti kunigų veiklą (Vilniaus arkivyskupijoje, anot A. Zawadzkos, iki Stalino mirties buvo areštuota 15 lenkų ir 16 lietuvių kunigų), daugelis jų išvyko į Lenkiją. Antrojo pasaulinio karo ir pirmaisiais pokario metais vyko lenkų kilmės gyventojų repatriacija, kuri oficialiuose to meto dokumentuose vadinama evakuacija. Pastarąjį terminą vartoja ir A. Zawadzka, kurios nuomone, tie asmenys nerepatrijavo, nes gimė Lietuvos teritorijoje, kuri 1920 m. buvo užimta Lenkijos ir sugrąžinta 1939-aisiais. Išvyko apie 170 tūkst. asmenų. Po Stalino mirties vyko antroji evakuacija, kurios metu išvažiavo nespėję pirmosios metu ar, pavyzdžiui, tuo metu kalėję kunigai, vienuoliai. Iš viso per abu laikotarpius į Lenkiją iš Lietuvos išvyko beveik 200 tūkst. žmonių. „Daug kunigų išvyko, nes neturėjo kito pasirinkimo, kiti dėl persikėlusių giminaičių ar parapijiečių. Per pirmą laikotarpį išyko apie 90, o per antrą – dar apie 10 kunigų“, – kalba A. Zawadzka.

Žymus Vilniaus krašto kunigas Juzefas Obrembskis (miręs 2011 m.) A. Zawadzkai interviu pasakojo, kaip pavojinga buvo lankyti tikinčiuosius jų namuose metų pabaigoje (kalėdoti). Dažniausiai jis atvykdavo tik pas vieną šeimą iš viso kaimo, tačiau po jų stogų susirinkdavo visi. Obrembskis sovietmečiu buvo sekamas, tačiau pas jį atvažiuodavo kunigų, neturinčių valdžios registracijos lapo. Jis neišvažiavo į Lenkiją, kai galėjo tai padaryti, liko vargti su tikinčiaisiais, šitaip įgyvendindamas praėjusią vasarą beatifikuoto Kaišiadorių vyskupo Teofiliaus Matulionio ištarą: „Kur avys, ten ir ganytojai.“ Bent po vieną ar dvi seseris liko iš uždraustų vienuolių kongregacijų. Neišvykusios į Lenkiją, jos gyveno kaip pasaulietės, dirbo mokyklose, ligoninėse, slapta užsiėmė pastoracija.

Sovietai išnaudojo lietuvių ir lenkų konfliktą

Posakis – jei lenkas, tai katalikas, mokslininkės nuomone, – ne iš piršto laužtas. Repatriacijos metu lenkai prieš išvykdami dar kunigo atsiklausdavo. Įdomu, kad lenkai kunigai buvo autoritetai ne tik parapijiečiams, bet ir lietuviams kunigams. Tą mokslininkei patvirtino ir a. a. kunigas Vaclovas Aliulis.

„Iš kitos pusės – negalima sakyti, kad lietuviai – visai netikintys. Pati taip maniau, bet pakeičiau nuomonę dar studijų metais apsilankiusi Trakuose. Ten pamačiau gyvą lietuvių bendruomenę, daug jaunimo. Nuolat kalbame apie lenkus katalikus Vilniaus krašte, bet čia yra daug ir lietuvių katalikų“, – kalba A. Zawadzka.

Anot jos, sovietų valdžia išnaudojo lietuvių ir lenkų konfliktą. Nors kunigus į parapijas paskirdavo kurijos, jų sprendimus tvirtino valdžia. Neretai sovietinė valdžia pasistengdavo į lenkišką parapiją nusiųsti lietuvį kunigą. Kitas pavyzdys – ne visose bažnyčiose buvo galima aukoti šv. Mišias lenkiškai. „Man atrodo, kad dažnai komunistams nereikėjo nieko daryti, nes įtampa tarp lietuvių ir lenkų buvo didelė ir taip. Vieni skųsdavosi, kodėl jų kalba šv. Mišios nepatogiu laiku, kiti, kodėl litanija ne jų kalba ir pan.“, – dėsto A. Zawadzka. Iš disertacijai kalbintų žmonių ji sužinojo apie vieną kunigą, kuris net bažnyčios pagrindinę navą perskirdavo juosta – kad vienoje pusėje būtų lenkai, o kitoje –  lietuviai. Tiesa, vėliau jis buvo ištremtas ir sugrįžęs atvirai bei šiltai bendraudavo tiek su vienais, tiek su kitais.

Pašnekovė pasakoja, kad knygą rašyti nebuvo lengva. Daug medžiagos archyvuose surinkus ir mokslinės literatūros perskaičius, jai reikėjo išsigryninti temą. Tam labai padėjo 22 interviu su kunigais, vienuolėmis, pasauliečiais. Knygoje rašoma apie repatriaciją, kunigų areštavimus, draudimą lankyti šventas vietas, tokias kaip Lietuvoje esančios kelerios Kalvarijos, Aušros vartai, Kryžių kalnas ir slopintus kultus – pamaldumą šv. Kazimierui ir Trakų Dievo Motinai, uždarytą Vilniaus kunigų seminariją ir tolesnį kunigų rengimą, uždarytas bažnyčias, slaptą jaunimo religinį ugdymą. A. Zawadzka tikisi, kad jos knyga bus išversta į lietuvių kalbą.