Scena iš rež. Łukaszo Twarkowskio spektaklio „Lokis“. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Tai nėra tradicinė Lukaszo Twarkowskio spektaklio „Lokis“, atidariusio Lietuvos nacionalinio dramos teatro sezoną, recenzija, nes joje nerasite išsamaus visų esminių spektaklio sudedamųjų dalių aptarimų. Veikiau tai yra dialogas su kai kuriomis esminėmis spektaklio idėjomis. Būtent tai, manau, yra labai svarbi teatro funkcija – iškelti idėjas, neretai itin nepatogias, reflektuoti visuomeninius procesus ir taip skatinti diskusijas klausimais, kuriuos dažnai nutylime arba jų net neužduodame. 

Apie barbarus išorėje ir viduje

Trys skirtingų žmonių istorijos, galiausiai susipinančios į vieną klausimą apie žmoguje slypintį žvėrį. Taip, iš pažiūros svarbiausias atrodo klausimas apie priežastis, kodėl grafas Šemeta, Vitas Luckus ir Bertrand‘as Cantat įvykdė kraupius nusikaltimus. Tačiau man svarbesnis pasirodė kitas klausimas – kodėl mes domimės šiais išskirtiniais atvejais, penktojo – kriminalų puslapio – medžiaga? Kodėl prireikė statyti spektaklį apie skirtingus žmones, kuriuos susieja tik tai, kad kiekvienas įvykdė žmogžudystę? Kodėl nagrinėjame blogio, o ne gėrio klausimą? O gal mūsų gėrio apibrėžimas jau tapo priklausomas nuo to, ką suvokiame kaip blogį? Gera yra tai, kas nėra bloga. Visuomenėje, kuri atomizuodamasi vis mažiau sutaria dėl gėrio klausimo, galima džiaugtis nebent tuo, kad visgi dar sutariama dėl to, kas yra visiškas blogis.

Rež. Łukaszo Twarkowskio spektaklio „Lokis“ repeticija. Tomo Ivanausko nuotr.

Gal „Lokis“ vis dėlto tėra smalsumas pažvelgti į asmenis, kurie savo poelgiu peržengė leistinas moralines, socialines ribas? O gal iš tiesų stebėdami juos mes iš tikro esame pastatomi akistaton su klausimu, o kas gi yra tai, kas mane patį sulaiko nuo tapimo žvėrimi? Spektaklis mus iš nešališkų vertintojų ir teisėjų, patogiai įsitaisiusių savo kėdėse stebėti teisiamuosius, perkeičia į aktyvius veikėjus, kurių pagrindinis tyrimo objektas jau nebėra kito siela, o mūsų pačių vidus ir iš to kylantys pasirinkimai.

Rekonstrukcija, determinizmas ir laisvė

Į visų trijų vyrų istorijas buvo žvelgiama siekiant jas rekonstruoti. Trumpai tariant, mes regėjome ne tai, kas iš tiesų įvyko, o tik tai, kaip viskas tada galėjo veikti. Žinome padarinius, tačiau nežinome, kas link to atvedė, kas tapo tuo lemtingu veiksniu, lėmusiu, kad riba buvo peržengta. Turime padrikas nuotrupas ir iš jų mėginame susidėlioti nuoseklų paveikslą.

Scena iš rež. Łukaszo Twarkowskio spektaklio „Lokis“. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Tiesa, kartais taip stengiamės suveržti viską į priežastines grandines, kad iš istorijos apskritai ištriname atsitiktinumą. Kartais net ir menkai tarpusavyje susijusius fragmentus sukergiame taip, kad jie tampa neatskiriami. Galiausiai lieka tik neišvengiamybė, kuri yra laisvės priešė. Surandame tiek daug visokiausių išorės determinantų, kad laisva žmogaus valia yra patraukiama į kažkelioliktą planą, o su tuo nyksta ir asmeninė atsakomybė, nes nagi „nuo manęs niekas nepriklauso“ ar „kalta aplinka“.

Vaizdas, pakeičiantis tikrovę

Spektaklio programėlėje atliekančiųjų vaidmenis gretose radau netikėtą įrašą – ekranas vaidina ekraną. Galima priimti tai kaip paprasčiausią juoką, ironiją. Vis dėlto tai būtų šūvis pro šalį. Dar Ray Bradbury savo žymiojoje distopijoje „451 Farenheito“ atkreipė dėmesį į tai, kad ekranai vaidina vis didesnį vaidmenį ne kur kitur, o mūsų kasdienybėje. Jis pasakojo apie situaciją, kai ekrano herojai tampa artimesni šeimos nariams.

Scena iš rež. Łukaszo Twarkowskio spektaklio „Lokis“. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Spektaklyje „Lokis“ ekranai tampa ne tik raiškos forma, bet ir veikėjais, keičiančiais santykius. Ekranai kuria intymesnę aplinką, kai mums iš arčiau leidžiama regėti veikėjų veidus, kurie scenoje arba lieka prieblandoje, arba iš viso yra nematomi. Lygiai taip pat ir kasdieniame gyvenime galime suskaičiuoti gausybę atvejų, kai Mari Mar ar „Santa Barbaros“ herojų likimas kai kam tampa svarbesnis už šalia esančių žmonių. Juk tų tolimųjų pasaulis per ekranus mums labiau priartinamas negu mūsų kaimynų. Esantysis toliau mums tampa artimesnis, deja, dažniausiai esančiojo šalia sąskaita.

Tampame vazonais, kuriuos valdo, tiksliau užhipnotizuoja ekranai, į kuriuos nuteka visos mūsų emocijos, rūpestis. Aplinkai liekame išgręžti, išsunkti, abejingi.

Ar tai tiesa? 

Kita vertus, spektaklyje būta daug tokių scenų, kai pačių aktorių neregime, nes juos mums užstoja sienos ar kiti barjerai. Regime juos ekrane. Suprask, tiesioginę transliaciją. Vis dėlto dažnai kyla klausimas, ar mums iš tikro yra transliuojama tai, kas vyksta. O gal mes regime tai, kas iš anksto nufilmuota ir taip tikrovė yra pakeičiama fikcinio naratyvo?

Lietuvos nacionalinis dramos teatras naująjį sezoną pradėjo su šūkiu „po tiesos mirties“. Būtent šis kontekstas paskatina kitaip pažvelgti ir į svarbiu veikėju spektaklyje tapusį ekraną. Ekranai turi galią priartinti tikrovę, tačiau lygiai taip pat jie turi galią pakeisti tikrovę ją iškraipydami, nuslėpti tikrovę ją perrašydami.

Scena iš rež. Łukaszo Twarkowskio spektaklio „Lokis“. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Žmonės vis labiau įsisąmonina ne tik pozityviąją, tačiau ir negatyviąją medijų galias. Visiems puikiai žinomas „fake news“ fenomenas, kai žiniasklaida pasitelkiama kaip ginklas. Vis daugiau kalbama apie medijų raštingumo svarbą siekiant ugdyti piliečius nepakibti ant „fake news“ skleidėjų kabliukų.

Tačiau aš regiu kylančią rimtesnę nepasitikėjimo problemą, kai apskritai į kiekvieną pranešimą imama reaguoti įtariai, kai įsivyrauja visuotinis nepasitikėjimas. Nekaltumo prezumpciją savotiškai pakeičia kaltumo prezumpcija, kad visi meluoja sąmoningai skleisdami savo tikrovės versiją. Jei visi meluoja, tai man meluoti nėra nieko blogo, nes tiesiog esu kaip visi.

Kai kurie veikėjai, svylančiais padais, šią atmosferą puikiai išnaudoja ne bandydami argumentuotai atsakyti į klausimus ir paneigti jiems kritusius šešėlius, o tiesiog mesdami kaltinimą, kad viskas, kas jiems nepatogu, yra paprasčiausia „fake news“. Kaip kad rašė Peteris Pomerancevas: „Niekas nėra tikra, ir viskas yra įmanoma.“