Tomas Venclova. Vyginto Skaraičio / BFL nuotr.

Tai buvo rugsėjo 11-oji – poeto, publicisto, vertėjo, Jeilio universiteto (JAV) profesoriaus emerito, naujojo Vilniaus universiteto garbės daktaro Tomo Venclovos diena, kurią prieš 80 metų jis atėjo į šį pasaulį. Tai buvo tikra kūrybinė, intelektualinė puota, pavadinta „Apie laiką, viltį ir poeziją“. Dar būtų galima prirašyti – ir apie literatūrą bei... įdomius laikus.

Ta proga Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje apie T. Venclovą ir jo kūrybą mintimis dalijosi literatūros kritikė Virginija Cibarauskė, portalo bernardinai.lt vyr. redaktorius Donatas Puslys, literatūros tyrinėtojas Saulius Vasiliauskas, portalo 15min.lt apžvalgininkas, žurnalistas Paulius Gritėnas ir istorikas, Vilniaus universiteto docentas Aurimas Švedas.

Vakaro kaltininkas pradžioje sausakimšai auditorijai perskaitė tris naujausius autobiografinius eilėraščius: apie labai ankstyvo pokario Kauną, Petrapilį (Sankt Peterburgą – aut. past.) ir poeto Josifo Brodskio išvykimą iš jo bei Kotoro miestą Juodkalnijoje, kur T. Venclova leidžia vasaras.

Išskirtinis poeto tipas

V. Cibarauskė rašytojo kūryboje pastebi šiais laikais gana retą poetinių formų, kurioms įvaldyti daugumai tikriausiai neužtektų net kelių gyvenimų, kultūrą. Taip pat literatūros kritikė akcentavo aiškią, skaidrią ir suformuluotą poeto egzistencinę laikyseną, kurią pavadino stoiška: „Tai gyvenimas pasaulyje, kuris, žinai, tave galų gale nugalės, tačiau gyveni, džiaugiesi. Skaitant „Eumenidžių giraitę“ man buvo įspūdingiausia egzistencinė laikysena kaip tam tikras stuburas, leidžiantis atsirinkti, kas yra svarbu.“

Doc. A. Švedas atkreipė dėmesį, kad T. Venclova yra specifinio poeto tipas: poetas-akademikas, poetas-profesorius. V. Cibarauskė priminė, kad nors šis tipas lietuvių literatūroje turi gilias šaknis, tačiau šiandien akademikai poezijos tarsi neberašo.

Labai dažnai jauni poetai teigia, kad „tas tekstas kažkaip atėjo, kažkaip parašiau, čia kalba už mane šneka“. Taigi nėra aiškiai prisiimamos atsakomybės už savo žodžius. Poeto-akademiko tipažas jau nebegalėtų sakyti: „Kažkaip parašiau, net pats nežinau kaip.“ Kontekstų, literatūros teorijos ir istorijos išmanymas akivaizdžiai nebeleidžia būti aklam savo paties tekstui“, – tvirtino V. Cibarauskė.

T. Venclova antrino, kad mūsų literatūroje buvo gana tipiška, jog poetas turi būti profesorius. Ypač Vinco Mykolaičio-Putino ir Balio Sruogos laikais. Rašytojas, rinkęsis tarp vertimų, fizinio darbo, darbo radijuje, JAV Kongreso bibliotekoje ir akademinio darbo, pasuko pastaruoju keliu: „Akademiku tapau iš bėdos. Kai jaunystėje pradėjau rašyti eiles, labai gerai supratau, kad jų nespausdins, o jeigu spausdins, tai labai retai, tad iš jų nepragyvensiu.“

Pasak poeto, eilių rašymas jam – labai sunkus darbas, katorga. Kūrėjas prisipažino nemėgstąs vadinamojo automatinio rašymo, kai kažkas esą padiktuoja tekstą. Pasak T. Venclovos, tai labai dažnai būna grafomanijos priedanga. „Bijau grafomanijos. Daug kartų save laikiau grafomanu. Ir kartais tebelaikau. Vienintelis būdas to išvengti – dirbti lėtai ir sunkiai. Žinoma, neišvengi, bet bent jau grafomanijos palieki ne tūkstančius puslapių, o porą šimtų“, – šyptelėjo profesorius.

Intelektualas turi didelį privalumą – gebėjimą valdyti kalbos instrumentą, taip pat daugybę kultūrinių referencijų, pagarbą, autoritetą. Kita vertus, jam labai sudėtinga prisitaikyti prie tikrovės ir joje išlaikyti sąžiningą laikyseną.

Pokalbių knygoje – sovietmečio patirtis

Sovietmečio literatūros lauką tyrinėjantis Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto doktorantas Saulius Vasiliauskas pacitavo vieną ištrauką, iš kurios akivaizdu, kaip KGB T. Venclovą palaikė britų literatūros klasiku G. K. Chestertonu. Sovietinis saugumas manė, kad tai buvo vienas mūsų poeto slapyvardžių. 

S. Vasiliauskas prisipažino į sovietmečio archyvinius dokumentus, pokalbius su gyvenusiaisiais šiuo laikotarpiu ir apskritai į įvairius jo reiškinius žiūrintis per atstumą: „Man atrodo, kad svarbu turėti distanciją. Prisimenu, kaip kartą į „Kino pavasarį“ buvo atvažiavęs jaunas čekų kino kūrėjas. Paklaustas apie „objektyvios“ istorijos versiją, atsakė, kad Lietuvos istoriją geriau parašytų čekas arba kitas užsienietis, nes jis turėtų distanciją. Man atrodo, tai teisingi žodžiai.“

Praeitą savaitę mūsų šalies skaitytojai jau galėjo įsigyti iš anglų kalbos išverstą T. Venclovos pokalbių su Ellen Hinsey knygą „Nelyginant šiaurė magnetą“.

Apie ją poetas pasakojo: „Šią knygą gaminome šešerius metus. Man tai buvo didelis vargas, nes rašiau angliškai. Paskui Ellen redagavo, nes mano anglų kalba yra medinė. Lietuviškas vertimas gal dar ne toks medinis, pasistengiau pats jį paredaguoti. Tiems, kurie domisi šio kuklaus asmens (Tomo Venclovos – aut. past.) biografija, gali kilti klausimų, kaipgi taip galėjo būti, o kaipgi ten buvo iš tikrųjų, koks tada buvo mano požiūris į Eduardą Mieželaitį, Juozą Baltušį arba Antaną Venclovą. Į visus tuos klausimus knygoje pagal savo išgales dorai ir išsamiai atsakiau. Yra senas humoristinis posakis: „Kad tu gyventum įdomiais laikais.“ Tai blogiausia, ko galima žmogui palinkėti (šypsosi). Man taip teko. Gyvenau įdomiais laikais. Dabar dažnai skaitau lietuvių prozininkų kūrinius apie tai (sovietmetį – aut. past.). Mano patirtis šiek tiek įvairesnė negu daugumos kitų, rašančių apie sovietmetį. Pasistengiau šią patirtį perteikti.“

Viešojo intelektualo vaidmuo

Švenčiame galimybę pasikalbėti su žmogumi, kuris labai įvairiais aspektais daug dalykų svarstė ne tik moksliniuose tekstuose. Jis nuolat nebijodavo išstoti ir išsakyti savo pozicijos, kartais net suprasdamas, o gal labai dažnai suprasdamas, kad už ją tuoj pat pasipils kritiškos pastabos ir galbūt ne tik pastabos, bet ištisa kritikos liūtis. Kalbu apie naštą būti viešuoju intelektualu. Kodėl tiek mažai akademijos pasaulio žmonių eina į viešąją erdvę, kodėl labai dažnai ten nuėję apsikvailina ir kaip tame kontekste matote profesorių?“ – kultūros istorikas doc. A. Švedas pasiteiravo žurnalisto, apžvalgininko P. Gritėno.

Jo teigimu, intelektualas turi didelį privalumą – gebėjimą valdyti kalbos instrumentą, taip pat daugybę kultūrinių referencijų, pagarbą, autoritetą. Kita vertus, jam labai sudėtinga prisitaikyti prie tikrovės ir joje išlaikyti sąžiningą laikyseną.

„Kalbant apie Tomą Venclovą pirmiausia iškyla tai, kad jis niekada nesitaikė prie sisteminio požiūrio. Manau, jo niekada nekamavo prarasto orumo (viena T. Venclovos publicistikos straipsnių rinktinė pavadina „Prarasto orumo beieškant“ – aut. past.) problema. Visuose kritiniuose publicistiniuose straipsniuose Tomas Venclova išlaikė absoliučiai sąžiningą laikyseną žinodamas, kuo rizikuoja. Jis rizikavo pasmerkimu. Jeigu Lietuva nebūtų turėjusi Tomo Venclovos, mums reikėtų jį išgalvoti“, – reziumavo 15min.lt žurnalistas P. Gritėnas.

T. Venclova prisipažino bandąs būti toks emigrantas, kuris savo viduje yra daugiau Lietuvoje, o ne emigracijoje. Pasak jubiliato, Algirdas Julius Greimas ar Vytautas Kavolis taip pat buvo tokie emigrantai, kokių dabar faktiškai nebėra.

Paribio žmogus

D. Puslio manymu, geriausiai T. Venclovos tapatybę apibūdina paribio žmogaus kategorija, o T. Venclovą galima laikyti ir Vilniaus, ir Lietuvos, ir Vidurio Europos, ir Europos, ir pasaulio poetu.

Portalo bernardinai.lt vyr. redaktorius aiškino, kad paribio žmogus, suvokdamas istoriją, ne siekia toliau aklai puoselėti mus pasiekusius stereotipus, gilinti apkasus ir tvirtinti sienas, tačiau darbuojasi tam, kad spręstų senus nesutarimus, tiestų tiltus dialogui, tarpusavio pažinimui: „Jis ne plaukia su istorijos srove, o siekia ją pakeisti. Paribio žmogui siena yra ne atsiribojimo, o susitikimo vieta. Trečias svarbus dalykas yra paribio žmogaus suvokimas, kad tapatybė gimsta bendraujant, o ne kokio nors ideologo dramblio kaulo bokšte. Paribio žmogaus siekis matyti asmenį vertinant jo konkrečius veiksmus ir vengti kolektyvinių etikečių, kad ir apie ką būtų kalbama – tautą, religinę grupę, kultūrą. Asmenį vertiname pagal jo veiksmus, o ne priklausymą. Noras tapti ne lokaliais, o globaliais veikėjais jokiu būdu nereiškia savosios tapatybės išsižadėjimo. Priešingai, tie standartai ir yra tam, kad apie Lietuvą ir save gebėtume kalbėti taip, kad tai būtų įdomu ir kitiems. Tomo Venclovos kūryba tai puikiai įrodo. Per jį Lietuva atsiveria pasauliui ir tampa girdima. Per jį pasaulio turtai prabyla lietuviškai.“

T. Venclova prisipažino bandąs būti toks emigrantas, kuris savo viduje yra daugiau Lietuvoje, o ne emigracijoje. Pasak jubiliato, Algirdas Julius Greimas ar Vytautas Kavolis taip pat buvo tokie emigrantai, kokių dabar faktiškai nebėra.

„Tai, kad turiu bendraminčių, man sukelia tam tikrą optimizmą“, – susitikimą su savo talento gerbėjais baigė Lietuvoje viešėjęs svečias, kuris iš dviejų turimų pilietybių, kaip prisipažino, labiau didžiuojasi lietuviškąja.