Europos laisvojo ir avangardinio džiazo korifėjas Hanas Benninkas. Petros Cvelbar nuotr.

Artėjančio 30-ojo festivalio „Vilnius Jazz“ programa tiesiog verčia iš klumpių kiekvieną džiazui neabejingą klausytoją. Asmenybių, kurioms galima kabinti legendos, virtuozo, pionieriaus ar kitokias jų įtaką bei autoritetą liudijančias etiketes – apstu. Įsitaisę su taure vyno rankoje greta židinio, kuriame elegantiškai šoka liepsnos, galėtume kalbėti valandų valandas apie Evano Parkerio soksofono vingrybes ar švelnius Henri Texier kontraboso potėpius.

Tačiau šįkart norėtųsi keletą virtualaus popieriaus lapų skirti šiais metais 75-ąjį jubiliejų atšventusiam Europos laisvojo ir avangardinio džiazo korifėjui Hanui Benninkui. Tai gyva Olandijos legenda, apie kurią britų multiinstrumentalistas Steve'as Beresfordas yra rašęs: „Žuvys ir dviračiai – tai tik trečias ir ketvirtas dalykai, ateinantys į galvą, kai susimąstau apie Olandiją, o pirmas ir antras – tai pianistas Misha Mengelbergas ir būgnininkas Hanas Benninkas.“

Jaunystės pamokos

1942-ieji, Europa ir visas likęs pasaulis skendi Antrojo pasaulinio karo košmare, o netoli Amsterdamo įsikūrusiame Zaandamo miestelyje gimsta Hanas Benninkas – būsimasis mušamųjų instrumentų virtuozas. Vaikystėje jis ypač susidomėjo taburete, rymančia namų virtuvės kertėje, ir jos akustinėmis ypatybėmis. Komiška, bet būtent ji ir tapo pirmuoju jo muzikiniu instrumentu. H. Benninko tėvukas, tuometis orkestro perkusininkas, sužavėtas sūnaus noro groti suorganizavo jam labiau įprastą mušamųjų komplektą. Atžala žingsnis po žingsnio, o gal vis dėlto vertėtų sakyti – taktas po takto, nėrė gylyn į muzikos gelmes.

Paauglystėje H. Benninkas leido laiką ne tik rankose laikydamas būgnų lazdeles, bet ir spaudydamas klarneto vožtuvėlius. Tačiau pučiamieji instrumentai labiau žavėjo jaunesnįjį jo brolį Peterį, o Hanas ir toliau degė aistra mušamiesiems. Nors, kaip vėliau pamatysime, įgytos pučiamųjų pamokos atras savo vietą ateities kūrybos vingiuose.

Ypač vertingą pamoką H. Benninkas gavo iš savo tėčio. Abu grojo olandų karius linksminančioje grupėje. Koncertai vykdavo didžiulėse kareiviškose palapinėse, kuriose reikėdavo kęsti nepakeliamą karštį. Dėl aukštos temperatūros darėsi neįmanoma groti būgnų komplekte buvusiais hetais. Vieno tokio koncerto metu H. Benninkas apsiverkė ir pripuolęs prie tėvo ėmė guostis, kad daugiau negalįs šitaip groti. Tėvas jam atsakė: „Ei, viskas gerai, nenusimink. Štai sėsk ant grindų ir mušk ritmą į jas. Tiesiog daryk tai, ką leidžia daryti susiklosčiusi situacija.“

Užbėgant įvykiams už akių galima tik pasvarstyti, ar nebūsią taip, kad savitą H. Benninko santykį su mušamaisiais instrumentais ir visiškai unikalų požiūrį į muzikos kūrybos procesą lėmė ankstyvoji akistata su taburete ir tėvo patarimas.

Hanas Benninkas. Jelmerio de Haaso nuotr.

Per savo daugiau nei 5 dešimtmečius trunkančią karjerą H. Benninkas yra prikišęs nagus prie sunkiai suskaičiuojamos galybės įvairių įrašų ir sugrojęs daugybę spontaniškų koncertų su įvairių tautų bei krypčių muzikantais.

Tarptautinis pripažinimas ir europietiško laisvojo džiazo ištakos

1960 m. aštuoniolikmetis H. Benninkas pradėjo groti tarp Olandijos ir Amerikos kursuojančiame laive. Dėl šio karjeros posūkio jis kurį laiką praleido Niujorke, kur atrado didžiuosius džiazo korifėjus: Ornette'ą Colemaną, Johną Coltrane'ą, Steve'ą Lacy. Ypač svarbus jaunojo H. Benninko kelyje buvo būgnininkas Kenny Clarke'as. Iš pastarojo jis perėmė tobulą svingo manierą, leidžiančią puikiai tvarkytis su džiazo standartais.

Užsirekomendavęs kaip puikus svingo atlikėjas, H. Benninkas akompanavo Olandijoje gastroliuojančioms Amerikos džiazo žvaigždėms, tokioms kaip Benas Websteris, Dexteris Gordonas, Kenny Drew, Sony Rollinsas, Wesas Montgomery, Johnny Griffinas. 1964 m. jis dalyvavo įrašant Erico Dolphy albumą „Last Date“, o 1969 m. – D. Gordono albumą „Live at Amsterdam Paradiso“. Grojimas kartu su tokiomis JAV džiazo legendomis tik patvirtino nepaprastą H. Benninko talentą.

Perspektyvus jaunuolis nesiruošė tapti beveidžiu amerikietiškosios tradicijos mėgdžiotoju. Jis toliau be atvangos plušo laisvojo džiazo baruose, svariai prisidėjo prie europietiškojo free jazz ir improvizacinės muzikos gimimo bei sklaidos. 1963 m. kartu su minėtuoju M. Mengelbergu ir saksofonininku Pietu Noordijku jis įkūrė kvartetą, 1966 m. dalyvavusį Niuporto džiazo festivalyje.

7 dešimtmečio viduryje H. Benninkas ir M. Mengelbergas, prisijungus saksofonininkui Willemui Breukeriui, su didžiuliu užsidegimu nėrė į laisvojo džiazo vandenyną. Trio nariai ne tik grojo, bet ir siekė atkreipti tuometės Olandijos valdžios dėmesį į improvizacinę muziką, kuri, kitaip nei opera ar baletas, negaudavo jokio valstybės finansavimo. Deja, valdininkų ausys liko kurčios menininkų prašymams.

Bet nėra padėties be išeities. 1967 m. ši trijulė įkūrė „Instant Composer's Pool“ (ICP) – ne pelno siekiančią olandų džiazo avangardo organizaciją, vėliau – įrašų kompaniją „ICP Records“, iki šiol išleidusią daugiau nei penkiasdešimtis albumų ir įspaudusią ryškų pėdsaką Europos laisvojo džiazo bei improvizacinės muzikos istorijoje.

Neišsenkantis H. Benninko talentas

1968 m. pasaulį krėtė Prahos pavasaris, studentų maištai Paryžiuje ir JAV karo veiksmai Vietname, o štai džiazo pasaulį ištiko šokas, kai dienos šviesą išvydo visą šį iš proto besikraustantį žemės rutulį įkūnijantis, beprecedentis Peterio Brötzmanno okteto albumas „Machine Gun“. Be šio įrašo laisvojo ir avangardinio džiazo istorija tiesiog neįsivaizduojama. O šis įrašas neįsivaizduojamas be išprotėjusių H. Benninko viražų prie būgnų komplekto. Atidesni klausytojai taip pat prisimins, kad trečioji plokštelės kompozicija vadinasi „Music for Han Bennink“.

Vėlesniais metais H. Benninkas, vokiečių saksofonininkas P. Brötzmannas ir Belgijos pianistas Fredas van Hove ilgą laiką grojo kaip trio, kurio įrašus leido „FMP Records“. Trio sudėtyje H. Benninkas atsiskleidė kaip multiinstrumentalistas. Į rankas jis paėmė ne tik vaikystėje čiupinėtą klarnetą, bet ir tromboną, soprano saksofoną ir kitus instrumentus, kurie taip pat puikiai įsikomponavo soliniuose H. Benninko įrašuose, kurių pirmasis pasirodė 1970-aisiais.

Besibaigiant septintajam XX a. dešimtmečiui H. Benninkas, iki tol dažniausiai grojęs su Olandijos kolegomis, sugebėjo užmegzti ryšius su daugeliu Europos avangardo flagmanų. Ne tik su ankščiau minėtas muzikantais, bet ir su legendiniais saksofonininkais Johnu Tchicai ar Evanu Parkeriu, gitaristu Dereku Bailey bei kitais.

Nuo 9 dešimtmečio pabaigos H. Benninkas muzikavo didelio pasisekimo sulaukusiame „Clusone Trio“ su saksofonininku Michaeliu Moore'u ir violončelininku Ernstu Reijsegeriu. Vėliau bendradarbiavo su saksofonininko Tobiaso Delio kvartetu, grojo trio su klavišininku Coru Fuhleriu ir bosistu Wilbertu de Joode'u.

Per savo daugiau nei 5 dešimtmečius trunkančią karjerą H. Benninkas yra prikišęs nagus prie sunkiai suskaičiuojamos galybės įvairių įrašų ir sugrojęs daugybę spontaniškų koncertų su įvairių tautų bei krypčių muzikantais. Nepailstančio kūrėjo biografijoje esama ir, sakytume, gerokai netikėtų detalių, kaip kad koncertai ir įrašai su Nyderlandų undergroundo žymūnais, anarcho punk rokeriais „The Ex“ ar britų elektronikos duetu „Spring Heel Jack“.

H. Benninkas iki šiol aktyviai kuria ir nesiruošia būgnų lazdelių padėti į šoną. Metų pradžioje klausytojus pradžiugino kompaktinė „Han Bennink Trio“ plokštelė „Adelante“, o besibaigiant vasarai pasirodė skirtingas Olandijos džiazmenų kartas sujungusi kolektyvo „Quartet-NL“, kurio sudėtyje groja ir H. Benninkas, kompaktinė plokštelė.

Lyg to būtų maža, H. Benninkas garsėja ne tik kaip įstabus būgnininkas. Jis turi dailininko išsilavinimą ir reiškiasi kaip vizualinio meno kūrėjas. Jo objektuose neretai naudojamos lūžusios būgnų lazdelės, korpusai. Jis pats sukūrė daugelio savo albumų viršelius.

Hanas Benninkas. Pieterio Boersmos nuotr.

Praėjus trylikai metų Lietuvos publikai suteikiamas antras šansas išvysti šią unikalią asmenybę, europietiškojo laisvojo džiazo ikoną, didį improvizatorių ir, kas be ko, gyvą legendą Haną Benninką. Spalio 14 d. Rusų dramos teatre kartu su „ICP Orchestra“ kolektyvu jis surengs nepakartojamą muzikos šventę.

Teatrališkas improvizatorius

H. Benninkas – itin teatrališkas atlikėjas. Kai jis groja, neįmanoma atplėšti nei ausų, nei akių. Ant solinio būgno užsikeltos kojos, ritmo mušimas būgnų lazdeles laikant prie burnos ir žiopčiojant tam, kad pakistų kuriamo garso tembras, ir, be abejo, švilpavimas pavymui atliekamai muzikai. Tai daugeliui gerai žinomi abejingų nepaliekantys H. Benninko triukai.

Dažnai ima atrodyti, kad mūsų herojus gali groti bet kuo. H. Benninkui nereikia įmantrių visą sceną užgriozdinančių mušamųjų komplektų – įstabų pasirydomą jis gali surengti su savimi turėdamas vos dvi būgnų lazdeles. Aplink esančios sienos, grindys ar po ranka pasimaišę kiti rakandai, palytėti H. Benninko rankose laikomų lazdelių, prabyla ir papasakoja klausytojui dar negirdėtą fantastišką istoriją.

Antai kartą H. Benninkas svečiuodamasis JAV užsuko į „Fresh Air“ radijo studiją ir ten ne tik pademonstravo, kad surengti koncertą įmanoma teturint tik solinį būgną, bet ir ant stalo radęs sąvaržėlių atliko keletą etiudų muzikuodamas jomis. O 2005 m. olandų menininkas Walteris Willemsas, vedamas siekio ironiškai pažvelgti į Olandijos importe dominuojančius sūrio produktus, sugalvojo sukurti du būgnų komplektus: vieną su tikrais olandiškais sūriais, kitą – su plastikinėmis jų kopijomis. Ir kaip manote, kas turėjo garbės groti šiais sūrbūgniais? Be abejo, H. Benninkas.

Ironiška, bet puikia grojimo technika, ritmo pajautimu ir gebėjimais iš sūrių išspausti muziką pasižymintis kūrėjas taip ir neišmoko skaityti natų, ir, kaip yra prasitaręs, jos jam teprimena musės kakučius ant balto popieriaus lapo.

Antras šansas

Džiazo gerbėjai 2004 m. su nekantrumu laukė į Lietuvą atvykstant H. Benninko. Jis kartu su Estijos gitaristu Jaaku Sooääriu ir vietos saksofono virtuozu Liudu Mockūnu turėjo lipti į 17-ojo festivalio „Vilnius Jazz“ sceną. Tačiau kur buvęs, kur nebuvęs pasirodė ponas force majeure, ir pasaulinio garso atlikėjo Lietuvos publika neišvydo. „Vilnius Jazz“ organizatorius Antanas Gustys prisimena, kad dėl visko tąsyk buvo kaltas „Lithuanian Airlines“ lėktuvo gedimas, sutrukdęs H. Benninkui koncerto dieną atvykti į Vilnių.

Praėjus trylikai metų Lietuvos publikai suteikiamas antras šansas išvysti šią unikalią asmenybę, europietiškojo laisvojo džiazo ikoną, didį improvizatorių ir, kas be ko, gyvą legendą Haną Benninką. Spalio 14 d. Rusų dramos teatre kartu su „ICP Orchestra“ kolektyvu jis surengs nepakartojamą muzikos šventę. Nepraleiskite progos pabūti jos svečiais!