„Po Europos“ – taip vadinasi politikos filosofo Ivano Krastevo knyga, kurią jis pradeda teiginiu, jog yra prirašyta daug knygų apie Europos integraciją, tačiau praktiškai nėra skirta dėmesio galimiems dezintegracijos scenarijams. Pastarieji, anksčiau visai neįtikėtini, šiandien tapo ne tik įdomiu teoriniu klausimu, bet ir realia galimybe – ypač po „Brexit“. Tiesa, iškart dera pridurti, kad I. Krastevo knyga pasirodė dar prieš Nyderlandų, Prancūzijos ir Vokietijos rinkimus, kėlusius ypatingą nerimą dėl Europos ateities. Dabar pesimizmo debesys kiek prasisklaidė, tačiau knygos įžvalgos vis dar lieka itin aktualios, nes leidžia suvokti, kas gi negerai mūsų Europoje, kur liberali demokratija, dėl kurios kažkada buvo skelbiama istorijos pabaiga, dabar yra praradusi savo nepajudinamas pozicijas ir nebėra vienintelis pasirinkimas.

Integracija ar suverenitetas?

„Kaip įmanoma suvienyti besiskiriančius nacionalinius idealus ir tradicijas tokiu būdu, kad kiekvienas jų ir toliau gyvuotų savo išskirtiniu būdu, tačiau kartu nacionalinis suverenitetas būtų apribotas tiek, kad taptų įmanoma taiki ir veiksminga tarptautinė kooperacija?“ – taip dar analizuodamas Habsburgų imperijos žlugimą klausė istorikas Oskaras Jaszi. Tas pats klausimas šiandien, anot I. Krastevo, galioja ir Europos Sąjungai. Šiandien, priešingai nei kartais mėginama teigti, regime ne kolektyvinių tapatybių ir solidarumų eroziją, o skirtingų lojalumų supriešinimą. Į Europos projektą šiandien dažnai žvelgiama kaip priešišką nacionalinių valstybių suvereniteto išsaugojimui. Tuo tarpu, kaip interviu Simui Čelutkai teigė istorikas Timothy Snyderis, nėra suvokiama, kad būtent ES iš tiesų ir suteikia valstybėms narėms galimybę ne ant popieriaus, o praktikoje realizuoti savo suverenitetą. Iš to veikiausiai darytina išvada, kad ši supriešinimo problema yra politinė, nes vis dažniau regime vadinamąjį šmitišką politiškumo variantą, kai politikams svarbiausiu mobilizacijos įrankiu tampa priešo radimas ir priešiškumo kurstymas. Dažnai tuo priešu nurodomas Briuselis ar kitos ES valstybės narės. Kaip spręsti šią problemą? Pagrindinis kelias – argumentuotai, kaip kad tą darė jau minėtas T. Snyderis, aiškinti, kad Europos Sąjungos integracija ir valstybių suverenitetas nebūtinai yra vienas kitam prieštaraujantys dalykai.

Globalizacijos laimėtojai ir pralaimėtojai

Sociologai ar politologai, analizuojantys globalizaciją, dažniausiai brėžia skirtį tarp vadinamųjų globalizacijos laimėtojų ir pralaimėtojų. I. Krastevas savo knygoje kalba apie skirtį tarp tų, kurie krizės metu turi atsarginių variantų, kur pasitraukti, ir tų, kurie yra įkalinti konkrečioje vietoje ir turi pakelti visus krizės padarinius, dėl kurių dažnai yra kaltinami būtent pirmieji. Šią skirtį galima įvardinti ir dar kitaip – kaip skirtį tarp tų, kurie „yra kažkur“, t. y. jaučiasi įsipareigoję konkrečiai vietai, ir tų, kurie „yra bet kur“, t. y. yra atsiriboję nuo bet kokių konkrečių įsipareigojimų. Iš to gali būti kildinama ir vadinamojo „meritokratinio elito“ krizė. Meritokratiniu elitu yra laikomi tokie profesionalai, kurie savo poziciją gauna dėl gebėjimų, o ne dėl priklausomybės, pažinčių ar kitokių susitarimų. Vis dėlto čia, kaip pažymi I. Krastevas, egzistuoja dvi problemos. Viena yra ta, kad tie meritokratinio elito gebėjimai yra labai lengvai konvertuojami ir bankininkas vieną dieną gali dirbti Vilniuje, o kitą dieną jau persikelti į Londoną ar Berlyną. Antra yra tai, kad iš šio elito yra tikimasi gerų rezultatų ir jie dažniausiai yra laikomi atsakingais už krizes. Faktas, kad jie, parodę prastus rezultatus, gali lengvai persikelti kitur, kuria nepasitikėjimo atmosferą, kurioje piliečiai dažnai renkasi ne tuos, kurie siūlo kompetenciją, o tuos, kurie siūlo lojalumą ir ištikimybę. Iš meritokratinio elito yra tikimasi, kad krizės metu jis apleis krizės užkluptuosius, o natūraliai yra renkami tie, kurie žada visas krizes iškęsti kartu, kad ir kaip populistiškai skambėtų šie pažadai. Kaip spręsti šią problemą? Visų pirma būtų svarbu bent suvokti, kad politikoje ir apskritai viešajame gyvenime kompetencija yra be galo svarbi, tačiau taip pat yra svarbios ir kitos savybės – atsakingumas, ištikimybė, solidarumas ir t. t.

Balsavimas kojomis

I. Krastevas savo knygoje cituoja 2012 metų „Europos ateities“ apklausos duomenis, kurie rodo, jog tik trečdalis europiečių tiki, kad jų balsas kažką lemia europiniu lygiu. Tuo tarpu tik 18 proc. italų ir 15 proc. graikų mano, jog jų balsas yra svarbus net ir vietiniu lygmeniu. Ir tai nereiškia, kad piliečiai netiki galį pakeisti vyriausybę. Problema yra gilesnė – dažnai vyrauja įsitikinimas, kad vyriausybę pakeisti gal ir gali, tačiau negali pakeisti politikos, kuri, kaip manoma, jau nebėra nulemiama valstybės lygmeniu. „Demokratija be pasirinkimų, suverenitetas be prasmės, globalizacija be legitimumo“, – taip šiandienos problematiką įvardija I. Krastevas.

Šiame kontekste piliečiai neretai renkasi kitokius, netradicinius politinio veikimo būdus. Vienas tokių yra emigracija, kuri pernelyg dažnai yra suvokiama per siaurai. Esą tai yra tik ekonominių išskaičiavimų dalykas. Tačiau, kaip pažymi I. Krastevas, daugeliui šiandienos damnes de la terre, pokytis reiškia ne savo vyriausybės keitimą pasiliekant, o savo valstybės keitimą ją apleidžiant. Tad emigracija yra ir politinis pareiškimas, į kurį privalu įsiklausyti nesidangstant tik tuo, kad viskas čia normalu turinti omenyje kitur mokamas didesnes algas ir pan. Svarbu suprasti, kodėl žmonės nebejaučia prasmės veikti ir keisti savo visuomenėse.

Baimė kaip politinis veiksnys

Vieni iškeliauja, kiti atvyksta. I. Krastevas pripažįsta, kad imigracijos klausimas pastaruoju metu tapo esminis ir pakeitė senąją kairės-dešinės skirtį. Jis pažymi, kad imigracija yra susijusi ne tik su bandymais spręsti demografines problemas dėl mažo gimstamumo ar užtikrinti žmogaus teisių apsaugą. Ji susijusi ir su augančia baime dėl etninio išnykimo, ypač mažesnėse valstybėse, ir su baime, kad atvykėliai iš vietinių darbininkų atima darbo vietas, o tradiciškai darbininkų sąjungininkais buvę kairieji dabar gina jau ne juos, o imigrantus. Būtent todėl darbininkai savo balsą už kairiuosius neretai iškeičia į balsą už radikalius dešiniuosius, meistriškai žaidžiančiais visuomenės baimėmis.

I. Krastevas pamini ir kelis kitus įdomius su tuo susijusius aspektus. Anot jo, populistinė politika asmenybę visada iškelia aukščiau institucijų, kurios esą yra korumpuotos ir todėl tarnauja nebent savo įtaką išlaikyti norinčio elito, atsakingo už visas tik ką minėtas problemas, interesams. Tokie politiniai lyderiai ragina demontuoti liberaliajai demokratijai svarbius atributus – teismų nepriklausomumą, stabdžių ir atsvarų sistemą, politinę opoziciją, kuri iš legitimaus oponento yra retorikoje paverčiama išdavike. Šie lyderiai niekada nesakys, kad visa tai daro siekdami savo politinių ambicijų. Jie teigia atstovaujantys tautai – lenkams, lietuviams, vengrams, vokiečiams ar pan. Tačiau čia I. Krastevas pateikia dar vieną korekciją – jie atstovauja „tikriems lenkams“, „tikriems lietuviams“ ir t. t. Taip draugo ir priešo perskyra perrėžia pačią valstybę, kur nelieka jokios kitos rolės be tikro patrioto ir išdaviko. Kaip pabrėžė dar Tony Judtas, vis dažniau sugebame puoselėti tik negatyvias tapatybes, kurios prasideda neiginiu „ne“. Tai reiškia, kad be prieš akis pastatyto priešo vis mažiau suvokiame, kas patys esame.

Referendumų panacėja

Dar vienas svarbus aspektas yra tai, kad populistiniai lyderiai puikiai jaučia nemažos dalies piliečių nepasitenkinimą atstovaujamąja demokratija. Jie priima žaidimo taisykles, pagal kurias pilietis yra suvokiamas kaip paprasčiausias vartotojas, o politiniam lyderiui tenka padavėjo vaidmuo tenkinti kiekvieną įnorį. Siekiant tiesioginės demokratijos pajautimo, vis dažniau kaip instrumentas yra pasirenkamas referendumas. „Brexit“ tapo pretekstu platiems svarstymams apie referendumo kaip politinio instrumento privalumus bei trūkumus, tačiau I. Krastevas savo knygoje vis tik labiau akcentuoja esminius šio instrumento defektus. Viena vertus, patys politikai referendumais dažnai manipuliuoja referendumais juos siūlydami tik tada, kai yra užtikrinti dėl jiems palankios balsavimo baigties. Priešingu atveju bandoma referendumus riboti.

Antras dalykas yra tai, kad patys rinkėjai galiausiai nusprendžia koks bus tikrasis referendumo klausimas. Gali jų klausti dėl naujos konstitucijos, gali jų klausti dėl atominės elektrinės, tačiau tai nereiškia, kad rinkėjai balsuos kaip tik dėl to. Balsavimą jie paprasčiausiai gali panaudoti ne siekdami atsakyti į iškeltą klausimą, o norėdami pademonstruoti savo galią ir taip nubausti politinį elitą.

Trečias dalykas yra tai, kad rinkėjai, jei ir gilinasi į iškeltą klausimą, tai dažnai suvokia jį siaurai ir neapima platesnio konteksto ir galimų balsavimo padarinių. Galiausiai referendumas nėra priemonė siekti konsensuso, tai veikiau yra nulinės sumos žaidimas, kuriame dauguma laimi viską, o likę mažumoje viską pralaimi.

I. Krastevo knyga „Po Europos“ yra puiki provokacija apmąstyti svarbius klausimus ir problemas, šiandien kamuojančias ES projektą. Sėkmingas šio projekto tęstinumas yra neatsiejamas nuo kritinės refleksijos, kurios metu būtų stengiamasi apsvarstyti, kodėl šiandien vis labiau kalbame apie skirtingų tapatybių ir solidarumų susipriešinimą, kodėl auga nepasitikėjimas elitais, kaip pabėgėlių krizė veikia mūsų demokratijas ir kodėl taip nedaug piliečių tiki savo balso galia ir nepasitiki atstovaujamąja demokratija. Šiandien, kai po rinkimų Prancūzijoje, Nyderlanduose ir Vokietijoje baisiausios prognozės liko tik popieriuje ir neišsipildė tikrovėje, galime lengviau atsikvėpti, tačiau tai nereiškia, kad liberali demokratija atgavo savo nepajudinamą statusą. Keli mūšiai, kad ir kokie jie svarbūs būtų, dar nereiškia laimėto karo.