Dula Ingula Rinkevičienė sako, kad nežinia, ar gali išmokti būti dula – turbūt tai pašaukimas. Moteris turi norėti tavęs šalia vienu iš intymiausių savo gyvenimo momentų. Asmeninio archyvo nuotr.

Dulos, arba gimdyvės padėjėjos, teikiančios nemedicininę pagalbą, profesija Lietuvoje dar tik įleidžia šaknis, tačiau, panašu, dulų poreikis vis auga. Ingula RINKEVIČIENĖ, kone garsiausia Lietuvos dula, auginanti tris vaikus, be dulos pašaukimo, dar ir tapanti bei muzikuojanti, atskleidė, kas dažniausiai moteris priverčia kreiptis gimdymo metu paramos į dulas. Neigiama emocinė patirtis ir patirtos ankstesnių gimdymų traumos. O jų, pasak Ingulos, įvyksta dėl mūsų sveikatos sistemos klaidų – akušerių darbo krūvis per didelis, ir jiems tiesiog nelieka laiko pasirūpinti dvasine gimdyvių sveikata. Taip pat į dulas kreipiasi ir pirmojo vaikelio besilaukiančios mamos, kurioms viskas nauja.

Labai svarbu sukurti bendrystę tarp mediko ir dulos, kad gimdančiai moteriai būtų geriau. Jeigu moteris renkasi gimdyti su dula, vadinasi, ji to nori, ir į tokį jos pasirinkimą reikia žiūrėti pagarbiai“, – sako I. Rinkevičienė ir priduria, kad gimdymo įspaudas moteriai lieka visam gyvenimui, todėl svarbu šią patirtį padaryti kuo šviesesnę.

Papasakokite, kaip nusprendėte tapti dula. Ir kaip dulų kultūra įleido šaknis Lietuvoje?

Tikrai nieko nesprendžiau – šis noras atėjo natūraliai. Mane pasirinko pačios moterys, prašydamos ar padėti pirmą kartą nuprausti vaikelį, ar patarti žindymo klausimais – juk pati esu trijų vaikų mama. Tokia buvo, galima sakyti, mano kaip dulos pašaukimo pradžia.

Be to, visuomet buvau arti tų žmonių, kurie padarė didelį darbą, kad dulų kultūra Lietuvoje atsirastų. Ir tarsi natūraliai išėjo, kad tapau bene populiariausia dula. Nors iš tiesų net nesiekiau tokia būti. Dulavimas tarsi įsirašęs į mano esatį. Kartais jaučiu, kad esu su tuo nuolat, kad ir kur būčiau, kad ir ką veikčiau.

Paskui buvau viena iš tų, kurios inicijavo Lietuvoje antrus dulų mokymus. Mokymai rimti, kūrėme juos atsižvelgdamos į užsienio praktiką ir į pirmųjų mokymų patirtį. Galiu pasakyti, kad lietuviški dulų mokymai iš tiesų yra stiprūs, mūsų dulos yra protingos, smalsios ir vertos pagarbos.

Ar daug besidominčiųjų dulų mokymais?

Pirmaisiais metais mokymus baigė 30, antraisiais – apie 20 būsimų dulų. Tačiau ne visos po to užsiima šia veikla – yra moterų, kurios susidomi šiais mokymais norėdamos išsigydyti savo žaizdas, išmokti gimdymo patirtį padaryti šviesesnę ne tik kitoms, bet ir sau. Tai irgi džiugina.

Ko reikia – kokių savybių, žinių – kad taptum dula?

Nereikia nieko, tik meilės moteriai ir pagarbos gyvybei. Kai yra meilė moteriai, ateina ir žinios, nes tuomet natūraliai nori gerti tą žinių šaltinį. Visuomet esi ant žinių troškulio bangos. O meilės kupiname žvilgsnyje moteris gali ištirpti ir pasistiprinti.

Nežinau, ar gali išmokti būti dula – turbūt tai pašaukimas. Gali išmokti save gražiai pateikti ar tam tikrų technikų, bet pagrindinio dalyko – šilto santykio su moterimi – neišmoksi, tu arba jį susikuri su mama, arba ne. Moteris turi norėti tavęs šalia vienu iš intymiausių savo gyvenimo momentų.

Pastebiu tendenciją – ir iš žiniasklaidos, ir iš aplinkinių pasakojimų, kad poreikis pasikviesti dulą, kuri psichologiškai palaikytų moterį gimdymo metu, auga. Ką tai rodo? Ką tokio dula suteikia moteriai, ko negali duoti akušerė?

Iš tikrųjų moterų, gimdančių kartu su dula, tėra vos 1 ar 2 procentai. Palyginti su tuo, kiek naujagimių gimsta Lietuvoje, tai nėra labai išplitę. Galėtų būti daugiau.

Dažniausiai moteris kreiptis paramos į dulas priverčia neigiama emocinė patirtis, patirtos ankstesnių gimdymų traumos, kurių įvyksta dėl paprastų dalykų – medikai neturi laiko kalbėtis su gimdyvėmis, nes jų darbo krūvis per didelis, tuomet jiems svarbiausia pasirūpinti vaiko ir mamos sveikata, o emocijos lieka nuošaly. Nors iš tiesų tereikia pagarbaus požiūrio į žmogų, todėl man svarbiausia kitą moters gimdymo patirtį padaryti kuo šviesesnę, kad ji išsigydytų prieš tai patirtas traumas. Taip pat į dulas kreipiasi ir pirmojo vaikelio besilaukiančios mamos, kurioms viskas nauja.

Niekada negali žinoti, kaip viskas pasisuks gimdymo metu. Ir jeigu gimdant ne viskas vyksta sklandžiai, medikai automatiškai sunerimsta ir tam tikrus veiksmus daro greitai – jie nepasakoja, nebesikalba su moterimi. Jie dirba savo darbą, gelbėja gyvybę. Būtent tokią akimirką dula gali būti puikus pagalbininkas medikams, kuris moterį palaikytų, nuramintų, pastiprintų ir nepaliktų nežinioje. Dulos raminantis žvilgsnis gimdančiai moteriai yra ta parama, kurios tuo metu jai labai reikia. 

Asmeninio archyvo nuotr.

Paklausinėkite savo mamų, močiučių, ir jos atsakys, kad gimdymą prisimena visą iki smulkmenų, kad ir kiek laiko būtų praėję: kiekvieną prisilietimą, ištartus žodžius, kvapus – viską. Šis gimdymo įspaudas lieka visam gyvenimui, todėl svarbu, kad viskas vyktų šviesiai.

Kokios informacijos iš jūsų kaip dulos gimdyvės dažniausiai teiraujasi?

Dažniausiai klausia, kur gimdyti ir su kuo gimdyti. Bet aš paprastai mėgstu šį klausimą atsukti atgal ir skatinu pagalvoti: ko aš bijau? Ko ieškau? Jeigu užtenka vidinės stiprybės, nėra svarbu, kur ir su kuo gimdyti. Labai svarbu gimdymą patikėti pačioms moterims, kad jos nugalėtų baimę ir neatiduotų gimdymo kitam. Ir apie skausmą kalbant labiau tiktų leisti gimdančiai moteriai pačiai su juo dirbti, tuomet skausmas ne toks smarkus būna. Gimdyvė paprastai pati atranda patogiausią, mažiausiai skausmingą poziciją, jei tik gali laisvai judėti.

Klausau jūsų, ir man atrodo savaime suprantamas dalykas – akušerės ir dulos bendradarbiavimas, abiejų noras moters gimdymą padaryti kuo lengvesnį. Tačiau vėlgi iš tos pačios žiniasklaidos pastebiu, kad abi pusės linkusios tarpusavyje konfrontuoti. Sakykite, kur čia problema?

Manau, tik laiko klausimas, kada atsiras akušerės ir dulos darbo bendrumas. Dulų profesija – gana nauja Lietuvoje, o tai, kas nauja, visuomet kelia įtarimų ir nepasitikėjimą. Tiesiog elementariai trūksta žinių, kas yra dula. Juk tikslas yra vienas – kad moteris būtų laiminga, ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai sveika. Be sveikos sielos nebus sveiko kūno.

Galbūt konfrontacija atsiradusi dėl meilės dalybų: dula tarsi pelno moters meilę ir didesnį pasitikėjimą nei akušerės. Tai natūraliai įvyksta dėl to, kad jos bendrauja jau nėštumo metu tiek, kiek moteriai reikia. Be to, dula – tas žmogus, kuris gali papasakoti apie moterį, padėti ją geriau suprasti dirbantiems medikams.

Tikrai yra akušerių, nuoširdžiai vertinančių dulas ir suprantančių, kad jos teikia didelę pagalbą. Juk visa ko centras yra moteris, ir jei ji jaučiasi saugiai, tai ir gimdymas sklandesnis, patirtis šviesesnė, o taip įvyksta dėl to, nes sukuriamas santykis ir tarpusavio ryšys – tai dar vienas artimas žmogus gimdykloje. Taip pat labai svarbu sukurti bendrystę tarp mediko ir dulos, kad gimdančiai moteriai būtų geriau. Jeigu moteris renkasi gimdyti su dula, vadinasi, ji to nori, ir į tokį jos pasirinkimą reikėtų žiūrėti pagarbiai.

Apskritai žmonės išsiilgę pagarbos, tarpusavio supratimo, bendradarbiavimo ir šilto santykio. Juk kadaise gyvenome tokioje santvarkoje, kur visa tai nebuvo vertinama...

Gal galite papasakoti gražių akušerės ir dulos bendrystės pavyzdžių?

Esu kaip dula dalyvavusi labai gražiame gimdyme Šveicarijoje viename iš natūralaus gimdymo centrų. Akušerė ir aš visą laiką švelniai lydėjome moterį, tarsi būdamos jos atspindys. Jeigu gimdančią moterį įsivaizduotume plaukiančią upe, tai mudvi abi buvome tarsi iš šonų tekančios dvi srovės, apsaugančios moterį iš šonų, kad ji nesusidaužtų į krantus ar nesusidurtų su akmeniu, nenukryptų į šonus, plauktų ramiai, saugiai ir laimingai pasiektų savo tikslą. Galiausiai įplauktų į gilesnius tėvystės vandenis. Buvo labai gražus ir stiprus jausmas – kad saugai, lydi moters gimdymą, pastiprini natūralų jos gebėjimą pagimdyti pačiai.

Po tokio gražaus gimdymo gerai jautėsi ir gimdyvė, ir mudvi su akušere (juokiasi). Ir kai kalbu apie tai, kodėl svarbu puoselėti akušerės ir dulos bendrystę, visuomet sakau, kad gimdymo patirtis, kad ir trumpa ar ilga būtų, moters gyvenime yra labai svarbi. Ji išlieka visą gyvenimą. Paklausinėkite savo mamų, močiučių, ir jos atsakys, kad gimdymą prisimena visą iki smulkmenų, kad ir kiek laiko būtų praėję: kiekvieną prisilietimą, ištartus žodžius, kvapus – viską. Šis gimdymo įspaudas lieka visam gyvenimui, todėl svarbu, kad viskas vyktų šviesiai.

Nereikia bijoti į ligonines įsileisti dulų – užsienyje tai normali praktika, įsiklausant, ko moterys iš tikrųjų nori: sveiko kūno ir sveikos sielos.

Sakykite, ar dulos mėgina gimdyves įtikinti, tarkime, rinktis ar nesirinkti gimdyti namie, nesidaryti cezario pjūvio, jeigu nėra tokios operacijos būtinybės, tačiau moteris pageidauja, nes bijo gimdyti natūraliai?

Dulos nieko nebando įtikinti. Jeigu moteris, tarkime, bijo gimdyti natūraliai ir renkasi tai daryti operacijos keliu, dulos darbas jai pritarti ir palaikyti. Dula ne mėgina perkalbėti, bet stengiasi suteikti informacijos su vienokio ar kitokio pasirinkimo privalumais ir trūkumais. Nemėgstu mušti į vienus vartus, nes pirmiausia renkasi moteris. Ir ji turi nuspręsti, kaip, su kuo ir kur jai gimdyti geriausia bei saugiausia. Gimdymas iš baimės niekada nėra saugu.

Ingula Rinkevičienė ir jos trys pametinukai sūnūs. Asmeninio archyvo nuotr.