„Naujojo cirko savaitgalis'17“. Organizatorių nuotr.

TEATRO ŽURNALAS, Nr. 7

Šiuolaikinis cirkas – postmodernizmo stilistiką ir esmę įkūnijantis scenos menas, stipriai prasilenkiantis su XXI a. pradžios kasdienybės dėsniais. Greitą rezultatą ir gerai pamatuotą riziką vertinančiame pasaulyje cirko menas ir mokslai tampa prieš srovę nukreipta jėga. Kone kiekviename cirko artistų žingsnyje kyla pavojus karjerai, sveikatai, netgi gyvybei. Ketveri cirko disciplinų studijų metai dar negarantuoja įspūdingos technikos įgijimo – iki dėmesio verto lygio, o juo labiau spektaklio sukūrimo dirbti tenka kur kas ilgiau. Todėl profesionalus šiuolaikinis cirkas, kitaip nei įprasta manyti, nėra tik jaunų žmonių žanras – neretai įdomiausi artistų darbai sukuriami peržengus trisdešimtmetį. Lietuvoje šis žanras kelią skinasi jau daugiau nei dešimt metų, ir atrodo, kad reikalai pradeda judėti į priekį.

Kova už šiuolaikinio cirko atsiradimą ir įtvirtinimą Lietuvos scenoje prasidėjo 2006 m., kai Audronio Imbraso ir tuomečio Prancūzijos kultūros atašė iniciatyva buvo surengtas pirmasis „Naujojo cirko savaitgalis“. Šiemet jau dvyliktą kartą vykęs festivalis ilgai buvo vienintelis šiuolaikinio cirko ambasadorius Lietuvoje. Festivalio kokybė nuolat kilo, drauge augindama žiūrovų skonį ir reikalavimus scenos menų reiškiniams Lietuvoje.

Tačiau vienas svarbiausių festivalio organizatorių atliekamų darbų – publikos edukacija, kasmet kantriai pasakojant, kuo šiuolaikinis cirkas skiriasi nuo tradicinio. Festivalio viešieji ryšiai, lygiai kaip ir šiuolaikinis cirkas, nuolat bando griauti stereotipus, skatina žmones mąstyti plačiau, atsisakyti išankstinių nuostatų, pirmiau mokytis ir tik tada vertinti. Iki šiol dedamos didelės pastangos įtikinti sostinės publiką, kad imigruojančiame žanre nebus kankinamų gyvūnų, traumuojančių klounų ir prastu skoniu bei įspūdingais triukais paremto šou.

Tiesa, įspūdingų triukų čia pasitaiko neretai, tačiau prastą skonį kasmet atrasti vis sunkiau, o festivalio vadžias perėmus Gintarei Masteikaitei jau beveik ir neįmanoma. Festivalis ir šiuolaikinis cirkas Lietuvoje gyvuoja jau vienuolika metų ir, deja, vis dar yra be konkurencijos stipriausias šio žanro renginys Lietuvoje.

Trupės „Les Colporteurs“ spektaklis „Siūlas po sniegu“. „Naujojo cirko savaitgalis“, 2007 m. Dmitrijaus Matvejevo nuotr. („Menų spaustuvės“ archyvas).

Ir nors mūsų šalyje veikia puiki aukščiausius reitingus turinčių Lietuvos politikų palaikoma programa „Kurk Lietuvai“, skatinanti užsienyje įvairių sričių mokslus baigusius ir darbo patirties turinčius žmones grįžti dirbti Lietuvos viešajame sektoriuje, ji visiškai nepritaikyta meno atstovams. Nestebintų, jei suteikti galimybę į Lietuvą grąžinti puikias užsienio mokyklas baigusius mūsų menininkus niekam paprasčiausiai neatėjo į galvą.

2013 m. šiuolaikinis cirkas pradėjo busti laikinojoje sostinėje – teatro trupės „Teatronas“ ir fakyrų studijos „Ugnies ratas“ nariai surengė šiuolaikinio cirko festivalį „Kaunas’13“ ir pristatė Gildo Aleksos režisuotą spektaklį „Maja“. Festivalis, deja, neturėjo tęstinumo, tačiau po poros metų „Teatronas“ inicijavo naują festivalį „Cirkuliacija“, kuris iki šiol dėmesį telkė į būsimų atlikėjų edukaciją, o 2017 m. vasarai išsikėlė naują tikslą – suteikti Lietuvoje platformą užsienyje cirko besimokančių lietuvių pasirodymams.

2016 m. teatronistai atidarė šiuolaikinio cirko studiją, kurią šiuo metu lanko apie dešimt paauglių. Šis reiškinys turėtų ypač džiuginti ir šiuolaikiniam cirkui prijaučiančius žmones, ir laikinosios sostinės savivaldybę – jauni žmonės, gavę leidimą naudoti erdvę Tautos namuose, skiria savo laiką bei jėgas paauglių užimtumui didinti ir neformaliam švietimui vykdyti. Svarbu tai, kad cirko meno išsilavinimo neturintys studijos mokytojai jau žengė pirmuosius žingsnius, bandydami stoti į cirko specialybes aukštosiose mokyklose. Toks žingsnis neleidžia „Teatrono“ kaltinti saviveikla ar žanro diskreditavimu. Tiesa, Lietuvoje turime ir būtent tuo užsiimančių komandų.

Viena pagrindinių priežasčių, kodėl neturime profesionalių vietinių artistų, yra tai, kad iki šiol Lietuvoje nėra galimybių sistemingai siekti profesionalaus cirko artisto karjeros, o raginimas tapti cirko artistu beveik prilygsta skatinimui emigruoti. Visų pirma tai raginimas išvažiuoti mokytis į užsienį, o iš ten sugrįžti bus gana sunku. Ką ir kalbėti apie atsirandančius naujus draugus, antrąsias puses bei darbo pasiūlymus, Lietuvoje cirko artistų šiuo metu nelaukia ir jokie ilgalaikiai projektai, tad grįžtančio menininko pirmoji užduotis ir būtų tokio projekto inicijavimas.

Polinkis į vadybą būdingas nedaugeliui menininkų, o kai greta to iškyla amžinų problemų dėl erdvių, juokingi atlyginimai (nepastovūs, žinoma) ir didžiausia demotyvacija – šalyje gyvuojantis požiūris, kad cirko artistas – nei prestižo, nei dėmesio neverta profesija, tuomet jau ir didžiausi entuziastai nusprendžia dar palaukti užsienyje, o tie trys žmonės, nuolat raginantys grįžti kurti cirką Lietuvoje, taip pat galiausiai pajunta nebeturį argumentų.

Ir nors mūsų šalyje veikia puiki aukščiausius reitingus turinčių Lietuvos politikų palaikoma programa „Kurk Lietuvai“, skatinanti užsienyje įvairių sričių mokslus baigusius ir darbo patirties turinčius žmones grįžti dirbti Lietuvos viešajame sektoriuje, ji visiškai nepritaikyta meno atstovams. Nestebintų, jei suteikti galimybę į Lietuvą grąžinti puikias užsienio mokyklas baigusius mūsų menininkus niekam paprasčiausiai neatėjo į galvą.

Cirko artistai dažniausiai natūraliai tampa žmonėmis be tautybės, tikraisiais pasaulio piliečiais. Gimę vienoje šalyje, neretai išvyksta studijuoti į kitą, vėliau sukuria trupę trečioje ir ilgainiui vis tiek gyvena nuolat gastroliuodami po pasaulį, retai sugrįždami į trupės rezidencijos vietą, o dar rečiau – į savo gimtuosius namus.

„Naujojo cirko savaitgalis'17“. Organizatorių nuotr.

Šiuo metu Lietuva jau turi vieną diplomuotą šiuolaikinio cirko profesionalę Moniką Neverauskaitę, 2015 m. baigusią prestižinę šokio ir cirko mokyklą „Codarts“ Roterdame, o šiuo metu studijuojančią vienoje geriausių Europos cirko mokyklų „Le Lido“ Tulūzoje.

Vis dėlto yra du aspektai, kuriais netgi namo negrįžtantys, užsienyje dirbantys artistai neštų naudą Lietuvos šiuolaikiniam cirkui ir ne tik jam: naudinga turėti sentimentų mūsų šaliai jaučiantį žmogų, kuris galėtų prisidėti prie svarbių atlikėjų atvykimo į Lietuvą ir pasiūlytų projektų remdamasis užsienyje matytais ir bandytais pavyzdžiais; toks žmogus drauge taptų pavyzdžiu kitiems, bijantiems užsiimti tuo, kas atrodo nepopuliaru ir neperspektyvu, taip pat tiems, kuriems sunku priimti tai, kas nesuprantama.

Šiuo metu Lietuva jau turi vieną diplomuotą šiuolaikinio cirko profesionalę Moniką Neverauskaitę, 2015 m. baigusią prestižinę šokio ir cirko mokyklą „Codarts“ Roterdame, o šiuo metu studijuojančią vienoje geriausių Europos cirko mokyklų „Le Lido“ Tulūzoje. Ji pripažįsta, kad tokios šalys kaip Lietuva, kuriose žmonės neturi pakankamai galimybių susidurti su šiuolaikiniu cirku, galėtų tapti puikia erdve ir tramplinu jauniems profesionalams, kuriems Vakaruose prasimušti sunku dėl didelės cirko perprodukcijos ir itin stiprių konkurentų, atsidūrus viename katile su stipriausiomis pasaulio trupėmis. Tačiau drauge M. Neverauskaitė pripažįsta, kad grįžti kurti į Lietuvą yra neramu – šiuo metu tiesiog nėra už ko užsikabinti.

Kol kas pastangas pristatyti užsienyje sukurtus lietuvių šiuolaikinio cirko darbus deda minėti festivaliai „Naujojo cirko savaitgalis“ ir „Cirkuliacija“ – vilniečiai galėjo matyti Berlyne gyvenančių Alekso Lemperto ir Dolitos Bubnytės spektaklio eskizą, kauniečiams M. Neverauskaitė pristatė studijų metu sukurtą etiudą, kuriame naudojama Cyro rato technika; ji taip pat buvo atvykusi 2013 m. „Naujojo cirko savaitgalio“ kvietimu ir atsivežė didelę komandą kolegų iš „Codarts“ (Roterdamas) ir ESAC (Briuselis) cirko mokyklų, šiemet ji lankėsi ir Kaune.

Čia šią vasarą pasirodė ir Marija Baranauskaitė, jau metus studijuojanti Philippe'o Gaulier mokykloje, orientuotoje į klounadą bei bufonadą, ir sukūrusi spektaklį drauge su kolegomis iš ESAC mokyklos. Vos porai žmonių išvykus mokytis cirko specialybių į užsienį, nauda jau grįžta šaliai: lietuviai turi progą pamatyti jaunų būsimų ir esamų cirko profesionalų darbus, susipažinti su vienomis geriausių Europoje cirko mokyklų, jauniems žmonėms atveriami nauji keliai renkantis profesiją ir kuriant savo valstybę bei jos veidą užsienyje.

Kalbant apie visuomenės požiūrio formavimą, paradoksalu, bet cirkas yra bene palankiausia priemonė didinti scenos menų prestižą. Dėl savo pobūdžio stebinti žiūrovus „neįmanomais“ triukais cirkas leidžia bet kokio išsilavinimo žiūrovui suvokti, kaip sudėtinga prieiti iki kūrinio įgyvendinimo scenoje. O šiuolaikinis cirkas per ilgus metus ištobulintą techniką įbruka žiūrovams pasvarstymų apie socialines, filosofines problemas, siūlo pažinti visas keturias žmogaus kategorijas: kūną, protą, emocijas ir dvasią.

„Naujojo cirko savaitgalis'17“. Organizatorių nuotr.

Dabartinė „Naujojo cirko savaitgalio“ vadovė G. Masteikaitė yra daug kalbėjusi apie pirmaujančių ir trečiųjų šalių susidomėjimą cirku kaip galimybe vykdyti nusikalstamumo prevenciją, pagalbą integruojant imigrantų bendruomenes ir kt. Azijos šalyse cirko disciplinos naudojamos pabėgėlių vaikų užimtumo problemoms spręsti.

Šiuolaikinis cirkas ne tik aprėpia visiškai visas scenos menų šakas – jo techninis pagrindas ir skiriamasis bruožas yra sportinis pasirengimas, kuriam mokslų pradžioje ir skiriama daugiausia dėmesio, o meniniai sprendimai, kaip panaudoti įgytą techniką, gimsta artistui bręstant. Šių dalykų sintezė leidžia cirką daryti patrauklų netgi gana stereotipiškai ir (ar) seksistiškai mąstantiems abiejų lyčių atstovams, nes cirko disciplinoms reikia ir jėgos, puikaus fizinio pasirengimo, ir jautrumo aplinkai, problemų analizės. Ką ir kalbėti jau apie natūralų kūrybingumo ugdymą mokantis šiuolaikinio cirko disciplinų.

Visos technikos yra neribotos, ir kaskart pajutęs, kad ką nors gali įvykdyti be didelių pastangų, artistas turi neaprėpiamą erdvę žengti toliau: žongliruodamas pridėti dar vieną kamuoliuką, stovėti ne ant dviejų, o ant vienos rankos ir pan. Tai, ko gero, yra viena priežasčių, kodėl cirko disciplinos pasaulyje populiarėja kaip priemonė socialinėms problemoms spręsti.

Dabartinė „Naujojo cirko savaitgalio“ vadovė G. Masteikaitė yra daug kalbėjusi apie pirmaujančių ir trečiųjų šalių susidomėjimą cirku kaip galimybe vykdyti nusikalstamumo prevenciją, pagalbą integruojant imigrantų bendruomenes ir kt. Azijos šalyse cirko disciplinos naudojamos pabėgėlių vaikų užimtumo problemoms spręsti: savanoriai cirko artistai ir mokytojai atvyksta į pabėgėlių stovyklas, kuriose, naudojant minimalias priemones (žongliravimo kamuoliukus, čiužinius akrobatikos pratimams), vaikai ir paaugliai raginami laisvalaikiu tobulinti savo fizines galimybes, o ne šlaistytis gatvėmis ar po stovyklą – tai jau tampa investicija ateičiai, skatinančia žmones ne naikinti, bet kurti; net jei jie patys kadaise buvo naikinami.

Geroji žinia ta, kad cirko kaip prevencijos ar darbo su socialinės atskirties grupėmis panaudojimas įmanomas ir neturint diplomuotų specialistų. Žinoma, profesionalumas dirbant su socialinės rizikos žmonėmis būtų stipri pagalba, nes geresni įgūdžiai keltų didesnį įspūdį ir didintų mokytojo autoritetą. Tačiau aukštosios mokyklos diplomo trūkumas neturėtų tapti kliūtimi, ypač mene, kuriame didžioji dalis profesionalumo paremta asmeninės praktikos kiekiu ir motyvacija.

Viačeslavas Mickevičius, internete geriau žinomas kaip parodijų autorius Slavka, 2016 m. devynis mėnesius treniravo Lukiškių kalėjime kalinčius nuteistuosius ir pagaliau pristatė tradicinio cirko pasirodymą, kurį stebėti galėjo kiti kaliniai bei jų artimieji. Tokios veiklos prasmę, ko gero, geriausiai atspindi vieno iš pasirodyme dalyvavusių kalinių žodžiai: „Man tai tėra laiko praleidimo forma. Tačiau gali būti, kad iš čia išėjęs turėsiu ką parodyti žmonėms.“ Gaila, kad kalinių užimtumas ir skatinimas mokytis, kurti naujus tikslus vis dar yra inovatyvi idėja, tačiau tokie atradimai vyksta ir, sulaukę daugiau visuomenės dėmesio, tikėtina, gali tapti puikia tradicija, padedančia kurti saugesnę šalį ir ugdyti pasitikėjimą žmonėmis.

Žinoma, šiuolaikinio cirko plėtrai reikia didelių investicijų – šiam menui ir jo edukacijai būtina infrastruktūros bazė, o vien profesionali įranga yra gana brangi. Padengti jaunų žmonių cirko mokslus užsienyje valstybė neturi nei galimybių, nei planų, nors tokia investicija gerintų ir bendrą šalies kultūros lygį, ir Lietuvos įvaizdį užsienyje. Tačiau, Lietuvai siekiant Vakarų Europos išsilavinimo bei ekonomikos lygio, be to, neseniai pasiskelbus nebe Rytų, o Šiaurės Europos šalimi, derėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kaip mąsto žmonės, kuriantys pavydą keliančias valstybes bei bendruomenes. O šiuolaikinis cirkas, būdamas kūrybinės ir asmeninės laisvės išraiška, gali stipriai prisidėti formuodamas mūsų tautos mąstymo laisvę, kuri tikrai plečiasi, tačiau kol kas šiuo požiūriu esame dar tik pakeliui į Vakarų Europą.

„Naujojo cirko savaitgalis'17“. Organizatorių nuotr.

„Teatro žurnalą“ galima įsigyti „Vagos" knygynuose ir spaudos kioskuose.