Evgenios Levin nuotrauka

Penktadienį Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžiui (LRLS) pateikti kaltinimai kaip juridiniam asmeniui politinės korupcijos byloje. Šeštadienį Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) taryba nutarė palikti valdančiąją koaliciją. Sekmadienį po LSDP frakcijos Seime susitikimo su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) pirmoji nutarė nepaklusti partijos valiai ir tęsti darbą valdančiojoje koalicijoje. Sunku rasti analogų, kai per tris dienas Lietuvos politinėje padangėje būtų tiek kataklizmų.

Liberalų fronte nieko naujo

Liberalų sąjūdžio politikai mėgina pasakyti, kad tai, ką paskelbė Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT), nėra teisinga. Iš pirmo žvilgsnio galbūt taip ir gali pasirodyti – iš esmės jokių naujų sensacingų detalių nėra, bet kaltinimai dabar jau partijai, o ne pavieniams asmenims. Naivu tikėtis, kad kai tarp įtariamųjų yra partijos pirmininkas Eligijus Masiulis, valdybos narys Šarūnas Gustainis, tyrimuose figūravo Gintaro Steponavičiaus pavardė, nebus prieita iki kaltinimų partijai. Be abejo, LRLS visada buvo mažiau personalizuota politinė jėga negu Darbo partija (DP), tačiau kai teisiamųjų suole atsidūrė Viktoras Uspaskichas, Vytautas Gapšys ir Vitalija Vonžutaitė, niekas nekalbėjo apie tai, jog partija su tuo nėra susijusi. Tad penktadienio naujienas pavadinti netikėtumu neapsiverstų liežuvis.

Iki E. Masiulio skandalo panašiame kontekste dažniausiai girdėdavome apie „Tvarką ir teisingumą“ arba DP. Viešojoje erdvėje nestigdavo piktdžiugiškumo, ypač buvo tikimasi to, kad galbūt teismo sprendimu juridinis asmuo bus išformuotas. Dabar  interneto erdvėje galima užtikti vieną kitą juokelį, tačiau, kai įkliūna partija, iki tol laikyta kone skaidrumo ir padorios politikos etalonu, juoktis nebesinori. Šis skandalas tik dar labiau parodo, kaip serga Lietuvos partinė sistema. Pasitikėjimas partijomis Lietuvoje siekia varganus 7%. Tačiau be jų neįmanoma įsivaizduoti politinio proceso veikimo.

Nenormali padėtis yra tokia, kai žodis partija Lietuvoje yra tapęs keiksmažodžiu. Ne veltui yra užderėję galybė visokiausių politinių judėjimų, kurie bent jau savivaldos lygmeniu pasiekia puikių rezultatų. Būti partija nėra naudinga. Tačiau judėjimai irgi yra tokios pat partijos. Tai, kad joms leidžiama būti judėjimais, yra paprasčiausias žmonių mulkinimas ir nelygių konkurencijos sąlygų kūrimas. Išsireikalauta teisė dalyvauti rinkimuose nepartinių sąrašams tėra galimybė kurti pseudopartijas, kurios nuo politinių partijų skiriasi tik tuo, jog turi privilegijų ir savo pavadinime neturi šio keiksmažodžio.

Seimo rinkimai buvo parodę, kad liberalūs rinkėjai savo partijai atleido. Visgi turbūt nemažai jų buvo naivūs idealistai, tikėję, kad partijai kaltinimai niekada nebus pareikšti, užtenka išsirinkti naują pirmininką ir toliau traukinys judės į priekį, atsikračius susitepusiųjų. Partija, 2014 metų duomenimis, turėjo daugiau nei 6 000 narių. Manau, kad mažų mažiausiai 5 900 iš jų nežinojo ir negalėjo žinoti apie neskaidrius ryšius su „MG Baltic“. Bet turėjusiųjų žinoti ir nieko nedariusiųjų tikrai turėjo būti daugiau, negu dabar mindo teisėsaugos institucijų slenksčius.

Kokia partijos ateitis? Viskas priklausys nuo to, ar dar kas nors mėgins kovoti liberaliajame flange. Esama padėtis sudaro naujų galimybių ir Tėvynės sąjungai (TS-LKD), kuri iš esmės po Gabrieliaus Landsbergio tapimo vedliu gerokai suliberalėjo. Galbūt išauš Antano Guogos šlovės valanda? Dabartinė padėtis parodo, kad jis (nors vargu ar tai planavo daryti) pasielgė puikiai, pasitraukdamas iš partijos, ir daugelio partijos narių akyse liko disidentu partijos vadovybės, kuri ne pernelyg intensyviai mušėsi į krūtinę dėl skandalo, atžvilgiu. Tikėtina, kad jis turi politinių ambicijų ir galėtų imtis naujo judėjimo. Galbūt naujos gyvybės savo politiniam projektui mėgins įpūsti Artūras Zuokas, tačiau jo era jau praeityje.

Visgi, jeigu niekas iš esmės nesiims būdų kurti alternatyvą liberalių pažiūrų rinkėjams, turbūt partija išliks. Žaizdota, sumušta, tačiau tikrai dar nelaidotina. Laiko reputacijai pagerinti reikės daug. Bet LRLS jo turi. Kitas jėgų išbandymas tik daugiau negu po metų. Per tiek laiko galima įpūsti naujos gyvybės partijai.

Socialdemokratų krachas

Šeštadienio LSDP sprendimas pasitraukti iš valdančiosios daugumos buvo lauktas. Nustebino vienintelis dalykas – partijos taryba buvo itin vieninga ir bangų net ir tie, kurie šiam sprendimui prieštaravo, nekėlė.

Kodėl buvo taip ramu, sužinojome pirmadienį. Frakcija puikiai suprato, kas laukia, tad bendradarbiavimo su „valstiečiais“ entuziastai sąmoningai per daug neišsišoko, o sekmadienį buvo priimtas sprendimas, jog  darbas tęsiamas.

Ši istorija daugeliu skirtingų aspektų parodo LSDP problemas. Nors prieš bendrą darbą su LVŽS balsavo keturi socialdemokratai, Julius Sabatauskas susilaikė, tačiau panašu, jog net tie, kurie to neparėmė, neperspėjo partijos pirmininko apie už akių rengiamą maištą.

Akivaizdu, jog partijos skyrių ir frakcijos pozicijos dėl bendradarbiavimo su LVŽS skiriasi šviesmečiais. Jeigu dauguma partijos tarybos narių žvelgia į ilgalaikę perspektyvą ir įvertina tai, kad dabartinis susitarimas socialdemokratams suteikia labai mažai svorį koalicijoje ir ši politinė jėga beveik nematoma, frakcijos nariams svarbiau yra asmeninė gerovė ir postai. Galbūt galima supasti Liną Linkevičių, kuris apskritai yra gana apolitiškas politikas, ar Mildą Vainiūtę, kuri nėra partijos narė. Tačiau daugelis kitų nori likti koalicijoje net konflikto su vadovybe sąskaita, o šiam sprendimui nepritariantys politikai netgi atlaisvins jiems savo vietas – Algirdas Sysas ir Rasa Budbergytė komitetų pirmininkų, Mindaugas Sinkevičius – ūkio ministro. Teisūs ir tie, kurie žvelgia į LSDP frakcijos narių pasus – Zigmantas Balčytis jau parodė, ką galvoja apie partijos perspektyvas, ir politinę karjerą sustabdė. Kitos kadencijos daugeliui gali būti ne tik dėl socdemų perspektyvų, bet ir amžiaus. Todėl geriau žvirblis rankoje, negu briedis girioje.

Situacija beprecendentė ir analogų surasti praktiškai neįmanoma. Tai nėra pirmas atvejis, kai frakcijos skyla nesutardamos dėl to, ar toliau dirbti koalicijoje. Taip atsitiko ir su Darbo partija ar Tautos prisikėlimo partija. Tačiau LSDP maištininkai niekur nenori išeiti. Jie tiesiog spjauna į partijos valią ir laukia, kas toliau bus. Andrius Palionis savo sprendimą netgi pateikia kaip „frakcijos gelbėjimą“.

Be abejo, kalta ir partijos vadovybė. Pastarąsias porą savaičių Gintautas Paluckas kalbėjo, kad net pasitraukus iš koalicijos LSDP galėtų remti LVŽS mažumos vyriausybę. Veikiausiai tai ir buvo jo idėja, kaip suvienyti partijos frakciją ir skyrius. Tačiau viešumoje pasirodęs dokumentas, kurio autorystė buvo prsikirta Gediminui Kirkilui, G. Palucko kažkodėl buvo labai sukritikuotas, nors nuo jo galbūt buvo galima atsispirti kalbant apie paramą mažumos Vyriausybei.

Iki tokios situacijos buvo prieita ir dėl išskirtinės vidaus kultūros. Partijoje toleruojamos aštrios diskusijos ir kartais tikrai negailestinga kritika vadovybei ir bičiuliams. Tačiau iki šiol visada LSDP buvo ir partija, kuri neturėdavo savo rimtų nemarginalių maištininkų. Pirmasis buvo Ričardas Malinauskas. Dabar – kone visa frakcija. Tai, kad iki šiol visada visi net ir pro sukąstus dantis priimdavo nemalonius sau sprendimus, buvo partijos tvirtybė.

Tad šis posūkis yra istorinis partijai. Status quo dabar jau naujas. Vėlgi reikia manyti, kad šį kartą partijos pirmininkas nesugebėjo būti pakankamai bičiuliškas, siekdamas sprendimo, kurį pasiekė. Dabar viskas priklauso nuo to, kaip elgsis partijos etikos sargai. Kadangi tradiciškai bičiuliams leidžiama labai daug, partijos atskalūnai greičiausiai tikisi, kad partijos organai apsimes, jog nieko neįvyko. Partijos pirmininko asmuo šiuo stveju reikš nedaug. LSDP yra kolektyvinė partija, o išėjimo iš koalicijos istorija parodo, kad pirmininkas turi būti itin gudrus, jeigu nori pasiekti savo tikslus, tačiau kartais net ir to nepakanka.

Jeigu partijos priežiūros organai nutartų maištininkų nešalinti iš partijos, G. Palucko laukia savigarbos egzaminas. Jeigu jis kaip politikas turi savigarbos, bus priverstas pripažinti, jog ir jo klaidos lėmė krizę ir esamomis priemonėmis ji nebuvo išspręsta. Tada krizę spręsti turėtų jau naujas vadovas, skyrių nuotaikos koalicijos atžvilgiu nėra pasikeitusios, tad aiškių atsakymų, ką daryti, nėra. Jeigu partijos lyderis net ir po amnestijos maištininkams liktų savo poste, tai būtų aiškus signalas, kad jis yra ne daugiau negu partijos iškaba.

Būtų gana logiška atskalūnus iš partijos šalinti. Bet ar galite įsivaizduoti, jog iš partijos išmetami du buvę pirmininkai ir dar būrelis pačių įtakingiausių bičiulių, partijos grietinėlės? Tai būtų labai skausmingas kelias ir būčiau labai nustebęs, jeigu partija tam ryžtųsi.

Kad ir kas nutiktų, partija jau pralaimėjo. Dalis bičiulių bus nusivylę dėl to, kas atsitiko. Juk LSDP nėra tik G. Paluckas. Ir šis skandalas privers juos ieškoti alternatyvų. Dalis partijos skyrių yra gana personalizuoti, kaip parodė Ričardo Malinausko istorija. Tad kur pažvelgsi – vien pralaimėjimai. Dalis rinkėjų atskils, jeigu nubausi maištininkus griežtai, dalis – jeigu partija bus gailestinga. G. Paluckui belieka tik tikėtis, jog praradimai kiek įmanoma bus minimizuoti.

Vieši partijos lyderio pasisakymai rodo, kad jis yra gerokai sutrikęs, ir iš jo sunku tikėtis lyderystės sprendžiant krizę. Galiausiai dabar viskas labiausiai priklauso nuo partijos priežiūros institucijų. Tada vėl kamuolys atiteks partijos pirmininkui. Tačiau savo auksinį šansą išspręsti situaciją jis praleido. Kompromisas turbūt buvo įmanomas, tik G. Paluckas pervertino savo jėgas. Dabar imtis dialogo jau yra per vėlu.

Nors prognozuoti sunku, bet visgi vargu ar partijos etikos sargai imsis pačių griežčiausių priemonių. Tada G. Paluckas galės rinktis – apsimesti, kad nieko neįvyko, ir vesti partiją į tolesnius fiasko. Arba perleisti šią padėtį be išeities kitam.

Pato situacija yra gana reali. Frakcijos nariai, panašu, kad neskuba jos palikti. Galbūt viskas taip šizofreniškai bus ir toliau – dalis frakcijos bus pozicijoje, kita dalis – opozicijoje. Galbūt netgi bus grįžta prie turbūt optimalaus šios situacijos sureguliavimo – paramos „valstiečių“ mažumos Vyriausybei, bet šie vargu ar būtų tuo suinteresuoti, nes maištininkų flangas turbūt reikalautų ne mažiau postų, negu turi dabar formalioje koalicijoje.

Pralaimi Lietuva

Ar tai būtų partijų tampymas po teismus, ar istorija, kai politikai ignoruoja partijos nuomonę, mūsų partinei sistemai tai nėra naudinga. Nes partijos dėmesio centre atsiduria ne dėl idėjų ar pasiūlymų, o dėl skandalų.

Tiek liberalai, tiek socialdemokratų maištininkai spjovė savo rinkėjams į veidus. Tai paveiks jų populiarumą, tačiau svarbiau tai, kad bendras pasitikėjimas partijomis turbūt gali pramušti dugną. O tai nėra sveika mūsų demokratijai.