Parodos kuratorius Marijus Uzorka. 

Valdovų rūmų muziejaus nuotrauka

Minint 630 metų Lietuvos krikšto jubiliejų, Valdovų rūmuose eksponuojamas Wojciecho Gersono paveikslas, nutapytas šio įvykio 500 metų sukakčiai. Kūrinio meninė vizija byloja apie įvykį, nulėmusį Lietuvos krikščionėjimą ir europėjimą. Su tarptautinės vieno paveikslo parodos kuratoriumi Marijumi Uzorka stovime nuo 7 metrų pločio ir beveik keturių metrų aukščio paveikslo gerokai atsitraukę. „Lietuvos krikštas – turbūt svarbiausias įvykis mūsų istorijoje. Jo dėka žinome, kas esame kaip valstybė ir visuomenė. Dėl jo esame Vakarų Europos civilizacinėje erdvėje. Dabartinė mūsų būsena yra to, kas įvyko prieš 630 metų, rezultatas“, – sako pašnekovas.

Gersonas ir Matejko

1889 metų paveikslas išsiskiria reta monochromine tapyba, kuria stebina mus, pripratusius prie spalvingos, išraiškingos W. Gersono amžininko Jano Matejkos kūrybos. „Gali būti, kad tokį pavaizdavimą lyg per miglą, be ryškių spalvų padiktavo tematika. Nors Lietuvos krikštas yra labai svarbus įvykis, apie tai, kaip jis vyko, nelabai turime tiesioginių šaltinių, tik nuotrupas, užuominas. Žinome, kad tikriausiai jis turėjo vykti Vilniuje, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinėje. Daugiau detalių nežinome“, – kalba M. Uzorka. Šaltinis, kuriuo remiasi paveiksle vaizduojami siužetai ir iš kurio turime informacijos apie Lietuvos krikštą, yra Jano Długoszo kronika, kuri lietuvius aprašo tendencingai, istorikų yra vertinama atsargiai.

J. Matejko taip pat yra nutapęs Lietuvos krikštą metais anksčiau nei W. Gersonas. Anot pašnekovo, lyginant šį kūrinį su kitais autoriaus darbais, tokiais kaip „Žalgirio mūšis“, „Liublino unija“ ar „Steponas Batoras prie Pskovo“, pastarieji įvykiai pavaizduoti išraiškingai, konkrečia spalvine gama, o krikšto potėpiai kitokie, į juos reikia žiūrėti iš tolo, kūrinys nėra detalus. Greičiausiai nuo kitų mums įprastų Matejkos darbų jis skiriasi būtent dėl temos. Šis paveikslas Lietuvoje dar nebuvo eksponuotas.

Parodos atidarymas. Valdovų rūmų muziejaus nuotrauka

Nukryžiuotasis, Jogaila ir...?

„Palyginti su Matejkos darbais, šis Gersono paveikslas neturi aiškios schemos. Žvelgdami į „Liublino uniją“ ar „Žalgirio mūšį“, identifikuojame kiekvieną asmenį, o šiuo atveju pasikliauti galime tik savo vaizduote, atsiveria plačios galimybės interpretuoti tiek asmenis, tiek pačią krikšto ceremoniją“, – kalba M. Uzorka.

Centrinė paveikslo ašis – Nukryžiuotasis, o šalia – abi rankas iškėlęs Lenkijos karalius Jogaila, kuris veikiausiai aiškina pagonims lietuviams, kas yra krikščionybė. Už Jogailos dešinėje pusėje tikriausiai matome pirmąjį Vilniaus vyskupą Andrių, kairėje – su kunigaikštiška kepure, matyt, Vytautas. Tikrai žinoma, kad Vytautas kartu su Jogaila krikštijo lietuvius.

Soste sėdinti karalienė – veikiausiai Jadvyga, nors istorikai tai iš karto paneigtų, nes, kaip pasakoja M. Uzorka, jos itinerariume užfiksuota, kad Jadvyga tuo metu buvo Lvove ar bent pakeliui iš jo. „Ji fiziškai negalėjo būti Lietuvoje, žinant to meto kelionių laiką. Atstumas pernelyg didelis. Kelionė iš Krokuvos į Vilnių užtrukdavo maždaug mėnesį“, – komentuoja pašnekovas. Šalia Jadvygos matome sėdinčią moterį, kuri galėtų būti Vytauto žmona.

Radvilų giminės palikuonis verslininkas Maciejus Radziwillas ir prof. Vytautas Landsbergis

Valdovų rūmų muziejaus nuotrauka

Įpinta Horodlės unija

Paveikslo kairiajame kampe nutapyti Lietuvos ir Lenkijos bajorai. Pasak kuratoriaus, tai galėtų būti 1413 m. Horodlės unijos pasirašymas. Siužetų paveiksle – gausybė. Anot M. Uzorkos, lietuviai vaizduojami gana tipiškai – kaip valstiečiai. Kita vertus, galbūt buvo siekiama parodyti, kad krikštyti ne tik bajorai, bet visa visuomenė. Tolumoje matyti dar vienas kryžius, greičiausiai simbolizuojantis visą valstybę nuo sostinės iki pakraščių apėmusį krikštą. Tuo 1387 metai skyrėsi nuo 1251-ųjų, kai apsikrikštijo tik Mindaugas ir jo artimiausia aplinka, o visuomenė liko pagoniška.

W. Gersonas (1831–1901) – žymus lenkų akademinės realistinės dailės kūrėjas. Iš istorinių šaltinių bei jo paties darbų žinoma jį nemenkai keliavus po Lietuvą. Anot parodos kuratoriaus, jis yra nutapęs paveikslą, vaizduojantį Trakų pilį. Dailininkas lankėsi Žemaitijoje, Kaune, veikiausiai buvo nukeliavęs iki Polocko. „Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir jos paveldas jam buvo tikrai svarbus. Jis domėjosi, keliaudamas fiksavo pezažus ir architektūrą. Kita vertus, jo susidomėjimą galėjo lemti ir to laiko įvykiai. Tai ir 1863 metų sukilimas, parodęs liūdnas nuotaikas visuomenėje ir atsigręžimą į buvusią valstybę, sėkmingai gyvavusią kelis šimtmečius“, – komentuoja pašnekovas.

Nors nėra žinoma, kodėl dailininkas ėmė tapyti monumentalų kūrinį – būta užsakymo ar ne, akivaizdu tai, kad jis skirtas Lietuvos krikšto 500 metų jubiliejui. Su šiuo paveikslu W. Gersonas pelnė sidabro medalį Paryžiaus parodoje. Po jos paveikslas buvo eksponuojamas Los Andžele ir mįslingai beveik šimtmečiui dingo. Į Lenkiją kūrinys grįžo garsių kolekcininkų, filantropų Porčinskių dėka, pastarieji jį padovanojo Jono Pauliaus II kolekcijos muziejui Varšuvoje.Ten jis nuolatos eksponuojamas, o oficialioje parodoje paveikslas rodomas po 120 metų pertraukos.

Valdovų rūmų muziejaus nuotrauka

Į renesansinę salę – per balkoną

Šiai vieno paveikslo parodai reikėjo didelio pasirengimo, kruopštumo. Prieš kelionę į Vilnių paveikslas beveik tris mėnesius buvo restauruojamas – drobė nuvalyta ir suvyniota ant specialiai jai pagaminto volo, tuomet uždėtas apsauginis lakas. Dėl to paveikslas yra blizgus, ir specialistams ne vieną valandą ir dieną teko praleisti derinant tinkamą apšvietimą. Paveikslas eksponuojamas Valdovų rūmų renesansinėje salėje.

Drobė jautri, tad kiekvienas paveikslo transportavimas yra pavojingas, teigia pašnekovas. „Reikia prisipažinti, kad pabijojome rizikuoti ir įnešti paveikslą tradiciniu rankiniu būdu, nes vien volas su drobe sveria 200 kilogramų, o kartu su specialiai paveikslui pagaminta dėže – pusę tonos. Nusprendėme, kad saugiausia kūrinį dėžėje įkelti į šalia esantį balkoną, o po to jau įnešti, išvynioti, užtempti ant porėmio“, – pasakoja jis.

Šio paveikslo aliumininis porėmis – netipinis ir, anot restauratorių, nemotininis, o sukurtas greičiausiai JAV. Dėl jo neįmanoma įrėminti paveikslo įprastiniu būdu. Valdovų rūmuose eksponuojamo paveikslo drobė neturi sąlyčio su rėmu. „Tai, ką matote, iš tiesų yra dvi savarankiškos konstrukcijos: ant porėmio užtemptas paveikslas ir nepriklausomai nuo jo besilaikantis rėmas, kuris sukuria trimatį efektą. Tai buvo vienintelė galimybė jį įrėminti“, – paslaptį atskleidžia M. Uzorka. Lenkijoje W. Gersono „Lietuvos krikštas“ buvo rodomas be rėmo, tačiau lietuviai sumanė jį įrėminti. „Tokio dydžio paveikslui toks eksponavimas atrodė prasmingesnis. Be to, šitaip parodome ir tam tikrą pagarbą“, – komentuoja pašnekovas.

Valdovų rūmų muziejaus nuotrauka

Paveikslas kaip pretekstas

Vienas iš parodos tikslų – atkreipti dėmesį į Lietuvos ir Lenkijos santykius. „Krikštas atėjo iš Vakarų per Lenkiją. Simboliška, kad W. Gersono paveikslą eksponuojame tarp dviejų lietuvių svarbiausių Lietuvos krikštytojų – Vytauto ir Jogailos. Dvi išmintingos ano laikmečio asmenybės, padėjusios Lietuvos kaip vakarietiškos valstybės pamatus. Tai be galo svarbu.“ Parodą globoja ir į atidarymą 27 d. buvo atvykę abiejų valstybių Seimų pirmininkai, sostinių arkivyskupai. Taip pat renginyje dalyvavo ir Radvilų giminės palikuonis verslininkas Maciejus Radziwillas.

W. Gersono paveikslo „Lietuvos krikštas“ eksponavimu Valdovų rūmai skatina prisiminti ir diskutuoti apie Lietuvos krikštą – kaip jis vyko ir ką mums atnešė. Prasidėjo šiai temai skirta edukacinė programa ir mokslinių paskaitų ciklas. Visą renginių programą skaitykite čia. Paroda veiks iki gruodžio 10 dienos. 

Valdovų rūmų muziejaus nuotrauka