Aną valandą prie Jėzaus prisiartino mokiniai ir paklausė: „Kas gi didžiausias dangaus karalystėje?“ Pasišaukęs vaikutį, Jėzus pastatė tarp jų ir tarė: „Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę. Taigi kas pasidarys mažas, kaip šis vaikelis, tas bus didžiausias dangaus karalystėje.“ Mt 18, 1-4

Kartais klausimai būna atviri, o kartais užslėpti. „Kuo tu vardu?“ arba „Už kurią komandą sergi?“ – nieko užslėpto, nutylėto, bet numanomo juose nėra. O štai mokinių klausime galima išgirsti ir kai ką daugiau. Taip manyti leidžia Evangelijoje pagal Morkų esantis epizodas, kuriame užsimenama apie mokinių ginčą pakeliui į Kafarnaumą. O ginčijosi jie būtent dėl to, kuris iš jų didžiausias, tai yra svarbiausias. Tik Morkus nemini dangaus karalystės. Kas juos dabar supaisys – gal ten, kelionėje, jie ne apie dangų, o apie žemę galvojo? O gal ir ne.

Šiaip ar taip Matas yra konkretesnis, jam svarbios ir detalės. Taigi mokiniams rūpi, kas svarbiausias dangaus karalystėje. Regis, savaime suprantama: Dievas. Juk dangaus karalystė – ne žmonių, nors ir pačių prakilniausių, o paties Dievo viešpatija (Matas, kaip manoma, buvo žydas, tapęs krikščioniu, o ir savo knygą skyrė pirmiausia žydams, todėl ir nemini Dievo vardo, pakeisdamas jį žodžiu „dangus“.) Galimas dalykas, šį klausimą uždavusieji vylėsi iš Mokytojo išgirsią savo vardą. Lyg ir pagirtinas jų noras – būti didžiausiems ne Romos imperijoje ar kurioje nors iš jos provincijų, o dangaus karalystėje, kitaip tariant, veržtis į šventumą (juk Viešpats, galybių Dievas yra šventas, ir nieko netyro, nešvento Viešpaties karalystėje būti negali).

O Jėzus, užuot atsakęs, pavyzdžiui, psalmės žodžiais – ,,Žmogus, kuris dorai gyvena, daro, kas teisu, ir kalba tiesą iš grynos širdies. Kas nešmeižia nė vieno liežuviu, kas nedaro nieko pikta bičiuliui...“ (Ps 15), – pareiškia: „Jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę“ (Mt 18, 3). Svarbiausia tai, kad jų Mokytojas apie didumą-pirmumą-įtakingumą dangaus karalystėje nė neužsimena, lyg būtų neišgirdęs klausimo. Jėzus kalba „tik“ apie patekimą į dangaus karalystę, ir ne bet kaip kalba, o taip, kad mokinių širdys tikriausiai ima stipriau plakti: „Ką? Nejaugi aš galiu nepatekti į dangaus karalystę?“ (Beje, verta prisiminti, kur toji dangaus karalystė, apie kurią kalbėjo Jėzus, yra. Ne anapus, dausose, ne ten, kur nei kosmonautai, nei astronautai Dievo neranda, o čia pat – „Dievo karalystė jau yra tarp jūsų“.)

Galima daug kalbėti apie tai, ką Jėzus vaiko pavyzdžiu norėjo pasakyti. Manau, svarstant apie tai, kokios vaikiškos savybės dangaus karalystės kandidatams yra svarbiausios, pirmiausia būtina akcentuoti pasitikėjimą – kaip mažas vaikelis pasitiki jam artimiausiais žmonėmis, taip Jėzaus mokiniai turi pasitikėti dangiškuoju Tėvu.

Tačiau Jėzaus atsakyme, kurį išgirdo apaštalai, dar svarbiau yra jo paradoksalumas (paradoksas – graikų kalbos žodis, reiškiantis netikėtą, neįprastą teiginį, kuris (lyg ir) prieštarauja logikai). Kaip tai – tapti mažu vaiku? Ką reiškia atsiversti, Jo mokiniai tikrai turėjo žinoti, bet verskis nesivertęs, o vaiku netapsi.

Ką tai reiškia? Ne apaštalų ir ne mūsų nosiai tai. Juk ir tikėjimas, ir atsivertimas, ir dangaus karalystė – ne mūsų pasiekimas, o visiška, nepelnyta Dievo malonė. Užuot siekę būti didžiausiais, reikšmingiausiais dangaus karalystėje, dėkokim Dievui už tai, kad į ją kviečia.

Lietuvos evangelikų kelias“, 2017 Nr.9

„Lietuvos evangelikų kelias“