Lukaszo Twarkowskio spektaklis „Lokis“ mums dar kartą priminė tai, kokį svarbų vaidmenį mūsų visuomenėse vaidina vaizdai. Svarbiausia tampa tai, ką matai ekrane. Šiandien vaizdas yra tapęs bene svarbiausiu tarpininku, lemiančiu tai, kaip mes suvoksime bei įvertinsime tikrovę.

Neproporcingas policijos smurtas prieš civilius – štai tokie vaizdai ilgiausiai išliks atmintyje, kalbant apie diskutuotiną Katalonijos nepriklausomybės referendumą. Visi kiti klausimai, tarp kurių svarbiausias buvo dėl referendumo teisėtumo, šių vaizdų buvo nustumti į antrą planą.

Nors šalies vicepremjeras ir teigia, kad policija „elgėsi profesionaliai ir proporcingai naudojo jėgą“, nors ministras pirmininkas skelbia žinią apie tai, kad dalis katalonų buvo apkvailinti dalyvauti antikonstituciniame balsavime, aišku viena – viešųjų ryšių požiūriu Madridas sekmadienį patyrė didžiulį pralaimėjimą. Trumpai aptarkime šio pralaimėjimo pamokas.

Pakitęs debato turinys

Jei Ispanijos premjeras ir būtų teisus teigdamas, kad sekmadienio referendume dalyvavo katalonų nacionalistų apkvailinti žmonės, tai jo žodžiai Madrido veiksmus padaro tik dar sunkiau suvokiamus. Kodėl pasitelkti jėgą prieš žmones, kurie, kaip kad teigia premjeras, jau ir taip tapo politikų manipuliacijų aukomis? Taikinys šiuo atveju ne tas, o priemonės, švelniai tariant, yra visiškai apgailėtinos.

Madridas, siekdamas ginti Ispanijos teritorinį vientisumą, iš pradžių tarsi mėgino viską spręsti teisiniu keliu argumentuodamas, kad referendumas prieštarauja Konstitucijai. Jei referendumas yra neteisėtas, tai jo rezultatai yra niekiniai. Šiuo keliu ir buvo galima keliauti, juolab kad dėl skelbiamų balsavimo rezultatų patikimumo kyla daug klausimų – neveikė kompiuterinė balsų skaičiavimo sistema, teigiama, kad nebuvo apsisaugota nuo galimybės tam pačiam asmeniui balsuoti du kartus.

Tačiau Madridas smurtu nusprendė parodyti, kas čia šeimininkas. Viena vertus, tai rodo, kaip rimtai Ispanijos valdžia žvelgia į tokias šalies teritoriniam integralumui grasančias iniciatyvas. Čia ne vaikų žaidimas. Tačiau, kita vertus, panaudotas smurtas dabar lemia tai, kad referendumo teisėtumo klausimas – parankus Madridui – nueina į antrą planą, o viršų ima kalbos apie tai, jog Madridas prievarta bando užgniaužti tautos apsisprendimo laisvę ir kad pats smurto faktas tarsi visiškai pateisina vienašališką Katalonijos nepriklausomybės skelbimą.

Tačiau, man regis, šiuo atveju svarbu ne tik pasmerkti smurtą iš Madrido pusės, tačiau ir, atsiribojant nuo emocijų, akcentuoti, kad Madrido atsakas neturi nieko bendro su klausimu, ar pats referendumas buvo teisėtas, ar ne. Negalima suplakti kelių atskirtų klausimų į vieną košę, nes gausime tik neaiškios kilmės marmalą. Reakcija į veiksmą, kad ir kokia pasibjaurėtina ji būtų, nesako nieko apie patį veiksmą. Tai yra du atskiri klausimai.

ES vaidmuo

Matant vaizdo reportažus ir nuotraukas iš Katalonijos, natūrali daugelio socialinių tinklų komentarų reakcija buvo pasibjaurėjimas: „kaip tai apskritai įmanoma XXI amžiuje ir dar ES?“ Šiandien atrodo, kad be patikimo moderatoriaus Madridas ir Barselona susikalbėti tiesiog nebepajėgs. Barselona argumentuoja, kad Madridas save kaip patikimą partnerį diskvalifikavo pasitelkdamas smurtą, o Madridas į tai atšauna, kad Katalonijos vyriausybė niekada nebuvo suinteresuota dialogu bei kompromiso radimu ir siekė vieno – vienašališko atsiskyrimo.

ES čia reikalinga kaip tarpininkė, ir tai Briuseliui bus rimtas egzaminas. Taip, Briuselis savo rankose turi tik diplomatinius svertus, tačiau ir jie svarūs. Madridui dera pasiųsti žinią, kad joks smurtas prieš civilius nebus toleruojamas, ir žmogaus teisės yra aukščiau už klausimus dėl suvereniteto ar teritorinio integralumo. Trumpai tariant, savo politinių tikslų siekimas yra pateisinamas tiek, kiek jis paremtas pagarba žmogaus teisėms. Tuo tarpu Kataloniją prie derybų stalo galima išlaikyti keliant klausimus dėl paties referendumo teisėtumo ir Katalonijos narystės ES klausimo, t. y. ar vienašališkai nepriklausomybę paskelbęs regionas išliktų ES, ar privalėtų į ją stoti iš naujo (pastarasis atvejis suteiktų papildomų svertų ir Madridui).

Kita vertus, jei kalbame apie tautų apsisprendimo laisvę, tai svarbu ne tik analizuoti teisines referendumo peripetijas, tačiau ir paklausti, ar ši teisė galioja ir katalonams, ar ne?

Mažėlio Aleksiuko sėbrai

Stebėdamas policijos smurto vaizdus, prisiminiau genialią Anthony Burgesso knygą „Prisukamas apelsinas“. Joje pagrindinio herojaus mažėlio Aleksiuko sėbrai ilgainiui pakeičia barikadų puses ir iš gatvėse siautėjančios gaujos narių tampa tvarką palaikančiais policijos pareigūnais. Tačiau šis pasikeitimas nežymi jokio vidinio herojų lūžio, o tik šaltą išskaičiavimą, kad smurtaudamas gaujoje gali susilaukti bausmės, tuo tarpu uniforma tau tarsi suteikia sankciją smurtui prieš įstatymų pažeidėjus.

Įdomu, kiek tokių uniformuotų „Aleksiuko sėbrų“ sekmadienį išėjo į gatves kovoti su „Katalonijos separatistais“? Tokie pareigūnai yra didžiulė grėsmė teisinei valstybei, gerbiančiai žmogaus teises. Tad Madridas, užuot teisinęs policijos veiksmus, šiuo atveju turėtų suprasti, kad didžiausias jo priešas sekmadienį buvo ne balsuoti susirengę žmonės, o jo paties teisėsaugos pajėgos, viso pasaulio akyse užtraukusios gėdą šalies vyriausybei.

Jei Madridas yra šventai įsitikinęs, kad sekmadienio referendumas dėl Katalonijos nepriklausomybės buvo neteisėtas, tai ar ne protingiau buvo išlaukti, kol balsavimas baigsis, ir tada tiesiog konstatuoti, jog visa tai buvo tiesiog niekinis dalykas? Dabar, panašu, kad Madridas šovė sau į koją.