unsplash.com nuotr.

Mirę rašytojai tampa tarsi įvairaus dydžio ir stiliaus komodomis, į kurių stalčius nosis kiša tik amžininkai, literatai ir keletas entuziastų. Kitiems – tai baldas, apie kurį reikia kalbėti mokykloje arba žvelgti į jo atvaizdus miesto skveruose. Kuo rašytojas senesnis ir garsesnis, tuo jis „baldiškesnis“. Kuo įtakingesnis, tuo gražesniuose namuose gyvenęs. Apie vienus tokius namus, virtusius muziejumi, kalbamės su Maironio lietuvių literatūros muziejaus darbuotoja Egle URMANAVIČIŪTE.

Maironio lietuvių literatūros muziejaus darbuotoja Eglė Urmanavičiūtė. Kamane.lt nuotr.

Kaip atrodo tavo įprasta darbo diena?

Paprastai ryte su kolegėmis aptariame einamuosius reikalus – praėjusį renginį, vykdomus projektus, šiandienos ir artimiausio laikotarpio darbus. Tad kiekvienas rytas prasideda mini posėdžiu su kava. Savo skyrių net esame juokais pervadinusios iš VRS (Viešųjų ryšių skyrius) į VPS (Vėlyvųjų pusryčių skyrius). Na o tada, atsižvelgiant į tai, kiek turime užregistruotų ekskursijų, kimbame į skirtingus darbus – nuo kvietimų į renginius siuntinėjimo iki projektų rašymo.

Čia dirbant nebūna dviejų vienodų dienų, tai man patinka labiausiai. Na, pavyzdžiui, šiandien siuntinėjau užklausas leidykloms, nes ieškome paramos kasmetiniam skaitovų konkursui, vėliau vedžiau ekskursiją moksleiviams; popiet su kolegėmis vykome į kitą muziejų apžiūrėti jų turimų edukacinių programų, nes dalyvaujame Lietuvos muziejų asociacijos rengiamoje „mainų programoje“, kai muziejų edukatoriai vieni kitiems siūlo idėjas naujoms edukacinėms programoms. Na, o darbo dienos likutis atiteko vienam iš muziejaus projektų, kurį šiuo metu įgyvendiname. Rytoj ar poryt mano atsakymas jau būtų kitoks. 

Vedi ekskursijas. Kokius dalykus jų metu dažniausiai akcentuoji? 

Vedant ekskursiją po Maironio butą (tai pagrindinė ir lankomiausia muziejaus dalis), man svarbiausia parodyti, kad tai visų pirma yra namai. Stengiuosi pasakodama sukurti kuo gyvesnį ir įvairiapusiškesnį Maironio portretą, parodyti šiuos namus buvus svarbiu kultūros tašku Kauno mieste. Akcentuojami dalykai priklauso ir nuo auditorijos amžiaus bei išsilavinimo: vienaip bendrauju su moksleiviais, kitaip – su vyresniaisiais. Neretai patys lankytojai pasako, kas juos labiausiai domina, apie ką norėtų išgirsti daugiau, tai taip ir draugaujame. Bet kuriuo atveju man svarbiausia, kad tai, ką pasakoju, būtų tiesa. Nemėgstu dirbtinio mėginimo parodyti, kaip čia viskas įdomu ir reikšminga. 

Kuo paprastai domisi lankytojai? Galbūt savo klausimais ar žiniomis kada nors yra tave nustebinę? 

Dažniausiai užduodamų klausimų penketukas gana aiškus: pirmieji būna susiję su pinigais, t. y. iš kur Maironis tiek pinigų turėjo, kiek kainavo jo rūmai ir pan. Tada neretai išgirstu klausimų apie moteris, simpatijas – dauguma tikisi kokių nors pikantiškų faktų, bet juos tenka nuvilti. Galiausiai domisi, kaip pavyko išsaugoti autentiškus baldus ir daiktus, kaip muziejus išgyveno sovietmetį. Žinoma, kartais pasitaiko ir įvairesnių klausimų, o kai kurie priverčia ir pačią paieškoti atsakymo, pasitarti su kolegomis, pasikuisti fonduose. Tai smagu, nes žinių kiekiui čia nėra lubų. 

Labiausiai įsiminė turbūt vieno garbaus amžiaus lankytojo užtikrintas pasakojimas, esą Maironis su Salomėja Nėrimi karo metais pėsčiomis ėjo iš vieno kaimo į kitą (nebepamenu jo nurodytos vietovės) ir taip, pernakt žygiuodami, kūrė eilėraščius. Na, o po šios fantastinės (tikrąja ta žodžio prasme) įžangos jis paklausė, kokius konkrečiai eilėraščius jie tuo metu sukūrė (kvatoja – aut. pastaba). Turiu pasakyti, kad buvo labai sunku nesijuokti ir greitai sumoti, ką čia tam žmogui atsakyti. Mėginau aiškinti, kad tai absoliučiai neįmanomas įvykis, klausiau, kur jis tokią informaciją rado, bet čia jis nieko negalėjo man daugiau atsakyti, tik buvo tvirtai įsitikinęs fakto tikrumu.

unsplash.com nuotr.

Man labai gaila, kad lietuvių literatūros klasika laikoma tarsi šventa ir reikalauja besąlygiškos pagarbos bei nuolankaus pasitenkinimo vos keliomis ir visada tomis pačiomis nuotraukomis ir per daug nesiskiriančiais autorių aprašais.

Kaip manai, kokią funkciją atlieka tokie rašytojų namai-muziejai? Kuo jūsų muziejus skiriasi nuo kitų? 

Memorialiniai muziejai turėtų padėti pažinti, pamatyti rašytojų asmeninę erdvę. Tai be galo įdomu, jeigu ateini savo noru. O jei dar koks šaunus muziejininkas papasakoja nevadovėlinių istorijų, tuomet išvis smagu. Kai kurie muziejai organizuoja įvairius literatūrinius susitikimus, bendradarbiauja su kitais krašto muziejais, tai gražu. Deja, turbūt visiems teko lankyti ir merdinčius, užmirštus memorialinius muziejus, kurie nei eksponatų gausa, nei įdomia veikla negali pasigirti. Svarstau, kad gal ir neverta tuomet plėšytis ir trūks plyš mėginti išsaugoti muziejų, kurio duris varsto tik vienas muziejininkas-entuziastas.

Maironio lietuvių literatūros muziejaus memorialinė dalis yra 8 kambarių autentiškas Maironio butas, kitos erdvės yra skirtos kintančioms parodoms (beje, ne tik literatūrinėms) ir lietuvių literatūros istorijai apskritai. Tuo jis ir išskirtinis. 

Koks tavo asmeninis santykis su lietuvių literatūros klasika? Ar jis pakito, kai pradėjai dirbti muziejuje? 

Oi, pakito (šypsosi – aut. pastaba). Man labai gaila, kad lietuvių literatūros klasika laikoma tarsi šventa ir reikalauja besąlygiškos pagarbos bei nuolankaus pasitenkinimo vos keliomis ir visada tomis pačiomis nuotraukomis ir per daug nesiskiriančiais autorių aprašais... „Labai mylėjo tėvynę“, „vaizdavo vargo žmogų“, „aktyviai dalyvavo visuomenėje“, „skatino švietimo sklaidą“ – visos šios citatos tinka turbūt 9 iš 10 mūsų klasikų. 

Aš visada ir visur ieškau žmogaus – keisto, linksmo ar niurzgos, žmogaus, turinčio talentų, ir rakšties, sukūrusio gražių darbų ir patyrusio nuosmukių; todėl tie aprašai vadovėliuose niekada nežavėjo, na o tekstai savaime būdavo neįdomūs, tai vyko tokia natūrali atmetimo reakcija. Vėliau požiūris truputį keitėsi, studijuojant literatūrą regėjimo laukas išsiplėtė, ir daug kas pasidarė suprantamiau (nesakau, kad mylimiau).

Patirtis muziejuje, turiu pripažinti, daug ką sudėliojo iš naujo. Kai perskaitai kokio žmogaus rašytą laišką, kuriame aprašomos tikros, kad ir buitinės, problemos, pamatai jo kalbos manierą, apžiūri nematytas nuotraukas, išgirsti bendražygių atsiminimus, kolegų vertinimus – tas rašytojas atrodo visiškai kitaip. Gėda pripažinti, bet aš tik dirbdama muziejuje atradau Žemaitę, kaip „kietą“, be galo įdomią ir gražią asmenybę. Ta „bobelė su skarele, aprašiusi kaimo žmonių vargą“ man dabar yra pirmo ryškumo žvaigždė, nors imk ir klijuok plakatą ant sienos. Jei kas prieš porą metų man būtų pasakęs, kad taip kalbėsiu, turbūt irgi būčiau nusijuokusi ir pakračiusi galvą. Bet čia ir visas smagumas – nežinai, kur papulsi ir ką ten sutiksi. 

Kaip manai, kokių edukacinių programų ar ekspozicijų reikėtų, kad žmonės labiau domėtųsi muziejais ir jie jiems taptų artimesni?

Pasakysiu trumpai: mažiau patoso, daugiau atvirumo. Daug kas ieško modernių būdų, visą dėmesį uzurpuoja skaitmena ir t. t., bet kartais užtenka tiesiog tikrų faktų, neskelbtų istorijų, forma tada nebe tokia svarbi. Tiesa, kai kalbame apie moksleivius, o jie turbūt visuose muziejuose sudaro didžiausią lankytojų dalį, neišvengiamai turime ieškoti žaidimo, jiems priimtinų asociacijų ir t. t. Visi žmonės mėgsta patys ką nors atrasti arba patvirtinti jau turimas žinias, todėl didaktinės ar pernelyg perkrautos ekspozicijos iškart atbaido. Manau, kad muziejuose dabar turėtume krypti į minimalizmą, tačiau tuo pat metu ir suteikti galimybę gauti daugiau informacijos, jeigu pradžia sudomina. Įrengti ilgalaikę ekspoziciją yra didžiulis menas, turi mąstyti ir numatyti, kaip bus mažiausiai po 10 metų. 

Žinau, kad daug kolegų muziejininkų man nepritars, bet muziejai taps populiaresni tada, kai pradės ne tik saugoti, gerbti ir minėti, bet ir stebinti – būti barų, sporto klubų, prekybos centrų alternatyva. Tai įmanoma.

unsplash.com nuotr.

Kad ir kur atsidurčiau, visur ieškau žmogaus ir, jei tai memorialinis muziejus, žmogaus tuose namuose.

Ar turite archyvų, kurie gulėtų muziejuje nematomi lankytojų? Ir šiaip smalsu, kokių archyvų (be Maironio daiktų ir raštų) dar esama muziejuje? 

Žinoma, kad turime. Eksponuoti visko, kas saugoma fonduose, tiesiog neįmanoma. Be to, kai kurie eksponatai labai jautrūs ir jiems reikia ypatingų sąlygų. Apie tai daug daugiau papasakotų fondų darbuotojai. Literatūros muziejui vertingiausi eksponatai yra rankraščiai, fotografijos, rašytojams brangūs ar kaip nors juos charakterizuojantys daiktai. Turime ir drabužių, ir paveikslų, ir baldų, ir visokių smulkmių; rengiant parodas, skirtas konkrečiam rašytojui ar laikotarpiui, rodomi vis kiti eksponatai, tad jei užsuktumėte į muziejų bent kartą per mėnesį, kaskart pamatytumėte vis ką nors nauja. 

Jūsų muziejuje vyksta ir visokių renginių – kokie pastarųjų metų renginiai tau labiausiai įsiminė? Kokiu principu sudaroma renginių programa, kam teikiami prioritetai?

Renginių čia tikrai netrūksta. Na visuomet planuojama atsižvelgiant į jubiliejines rašytojų sukaktis, parengtus projektus ir t. t. Vyksta labai daug naujų knygų pristatymų – literatūros muziejus tokioms progoms visuomet atviras. Neretai rengiame ir parodas, ne tik literatūros, bet ir tapybos, fotografijos. Labiausiai įsimena, žinoma, tie, kuriuos tenka pačiai organizuoti – žinau, kiek dėl to stengiuosi, po to jaudinuosi, ar pavyks ir t. t. 

O šiaip džiugina rečiau pasitaikantys, bet tikrai visai kitokie renginiai, kai muziejus tampa erdve ne tokioms įprastoms sau veikloms. Pavyzdžiui, prieš praėjusias Velykas aktorius Aleksandras Rubinovas Maironio rūsyje vaidino „Judą Iskarijotą“, tai buvo labai vykęs ir įdomus sumanymas. Visuomet įsimena tokie projektai kaip Muziejų naktis, jau dukart ją išgyvenau – sunku apibūdinti nuovargį po keliolikos valandų lakstymo ir rūpinimosi, kad viskas būtų gerai, bet įspūdžiai irgi puikūs. Be to, tokiomis progomis į muziejus užklysta daug netyčinių lankytojų, kurie vėliau sugrįžta.

Kokie dar rašytojų namai tau atrodo verti dėmesio Lietuvoje arba užsienyje?

Gaila, bet negaliu nieko rekomenduoti. Ne dėl to, kad nėra ką, o dėl to, kad visi jie verti dėmesio, tik vienur informacija ir įdomybės iškart parodytos, kitur susirasti reikia pačiam. Tai tik pasikartosiu – kad ir kur atsidurčiau, visur ieškau žmogaus ir, jei tai memorialinis muziejus, žmogaus tuose namuose. Man patinka fantazuoti, kaip jis sėdi ant lovos, kaičia arbatinį ir pan. Ir vis dėlto esu įsitikinusi, kad tokių muziejų sėkmė priklauso nuo jų darbuotojų, tų, kurie bendrauja su lankytojais ir padeda jiems surasti dalykus. 

Ar dirbant muziejuje pasikeitė tavo žvilgsnis į Kauną?

Tiesą sakant, nepasikeitė. Kaune gyvenu 9 metus, man jis nuo pat pradžių patiko, toks mielas niurzga, pilnas paslapčių bromuose, pakalnėse, užkampiuose. Dirbdama muziejuje gal pamačiau daugiau nuotraukų, kaip tam tikros vietos atrodė anksčiau, tai irgi labai įdomu, neišvengiamai tai susiję su tarpukariu, niekur toli nepabėgsi nuo jo, kalbėdamas apie Kauną. 

Man patinka, kai matosi daug dangaus, kai erdvė būna bekraštė, todėl mėgstu visur užsiropšti. Viena mėgstamiausių vietų – Pelėdų kalnas. Bet šiuo pasirinkimu nesu originali, turbūt kiekvienas Kauno gerbėjas mėgsta čia pasivaikščioti. Žaliakalnis apskritai labai gražus savo istorijomis, mėgstu praeiti ir viena, ir kita jo puse, man patinka keisti, visaip lopyti ir perlipdyti namukai, kai gali įžiūrėti daug sluoksnių ir daug istorijų.