Mari Lezheva/Unsplash.com nuotr.

Šį savo tekstą, apmąstymą apie mokytojo misiją šiandienėje visuomenėje, norėčiau skirti amžiną atilsį Mokytojui Vytautui Baliūnui – ilgamečiam Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos direktoriui ir pedagogui, gimnazijos istorijos muziejaus įkūrėjui ir tikram savo miesto bei valstybės patriotui. Tai, kaip aš pats šiandien suvokiu mokytojo misiją, daugiausia yra suformuota būtent mokytojo Vytauto.

Ši misija šiandien, deja, dažnai susiaurinama tik iki parengimo egzaminams. Taip mokytojas tampa savotišku instruktoriumi, techniniu personalu, kurio darbo sėkmę geriausiai galima įvertinti žvelgiant į jo mokinių egzaminų balus. Tačiau ar mokytojo vaidmuo tėra išmokyti mokinį teisingai taikyti formules, žinoti krūvą datų ir istorinių asmenybių, žinoti, kiek ir ko tinka pacituoti interpretacijose? Taip, šaržuoju ir apsidrausdamas noriu pasakyti, kad tikrai nenuvertinu mokytojo svarbos perteikiant savo mokiniams dalykines žinias. Problema yra ne dalykinių žinių perteikimas, o mokytojo pašaukimo susiaurinimas.

Mokytojo geografo V. Baliūno pavyzdys man visą likusį gyvenimą primins tai, kad kiekvienas be išimties mokytojas, nori jis to ar ne, ugdo savo mokiniams supratimą apie tai, kas yra teisingumas, pilietiškumas, atsakomybė, autoritetas. Kiekviena klasė yra tarsi maža visuomenė, o mokytojas, būdamas jos priešakyje, vienaip ar kitaip formuoja šio mikrokosmo santykius. Šiuos mokykloje išmoktus santykių modelius ir supratimą apie esminius visuomeninių saitų aspektus mokiniai dažniausiai išsineša už mokyklos ribų. Tad kiekvienas mokytojas savotiškai atsiduria po mokinių padidinamuoju stiklu – ne tik kaip savo dalyko ekspertas, bet visų pirma kaip žmogus. Ne visiems tą išbandymą pavyksta išlaikyti, tačiau šiandien, kai minime Mokytojo dieną, norisi prisiminti tik geruosius pavyzdžius, iš kurių dera mokytis. Todėl ir prisimenu neseniai anapilin iškeliavusį šviesuolį V. Baliūną.

Pradėkime nuo teisingumo klausimo, kuris mokykloje, man regis, yra labai aktualus. Ar mokytojas yra sąžiningas vertindamas savo mokinių darbus? O gal turi savo favoritus, kuriems teikia pirmenybę, ir nevykėlius, kurie jau amžiams pažymėti nepasisekimo žyme? Ar mokytojas laikosi bendrai sutartų taisyklių?

Iš savo patirties prisimenu vieną skaudų atvejį, kai vienoje iš pamokų mokytoja buvo nutarusi už įvairius smulkius darbelius rašyti vadinamuosius dalinius pažymius. Surinkus juos penkis, būdavo vedamas vidurkis, ir pažymys atsidurdavo žurnale. Puiku, tačiau kartą, jau pačioje semestro pabaigoje, mokytoja staiga nusprendė pakeisti žaidimo taisykles – penkių pažymių vidurkiui jau nebereikėjo, buvo vienašališkai nutarta vidurkį vesti iš tiek dalinių įvertinimų, kiek jų tuomet yra. Turėjau vienintelį „kuolą“ – visiškai pelnytą ir neginčytiną. Tikėjausi, kad jis kaip ir anksčiau bus perkeltas į kitą semestrą ir jį galėsiu išsitaisyti. Ir štai staiga – bac, pasikeitus taisyklėms, to padaryti jau nebeįmanoma.

Skaudžiausia buvo ne dėl žurnale atsidūrusio vieneto. Ne pažymys buvo svarbiausia, o suvokimas, kaip visa tai neteisinga, kad turintysis galią viską gali pasukti taip, kaip tik panorėjęs ir visiškai nesiskaityti su tavimi. Nors vėliau to vieneto žurnale ir nebeliko, tačiau liko suvokimas, kad tas, kurį laikai autoritetu ir iš kurio tikiesi moralinio pavyzdžio, lengvai gali sulaužyti savo paties kurtas taisykles ir būti neteisingas. Kam tada taisyklės, kokia įstatymo viršenybė, apie kurią girdi pilietinio ugdymo pamokose, jei turintis galią gali paminti taisykles kada tik panūdęs, jei kažkas yra aukščiau taisyklių? Svarbiausia tik turėti galią.

Tai, kaip mokytojai, turintieji galią savo rankose, elgiasi mokykloje, leidžia mokiniams susidaryti prielaidas apie tai, kaip apskritai veikia mūsų visuomenė. Suvokti šią atsakomybę mokytojui labai svarbu. Mokytojas V. Baliūnas man visada ir liks tuo, kuriam teisingumo klausimas buvo esminis. Jis galėjo būti griežtas, kartais, mūsų nuomone, net negailestingas (kokiam žioplinėjančiam ir nesiklausančiam nepagailėdavo ir dvejetukų), tačiau niekada nebūtum galėjęs pasakyti, kad jis yra neteisingas.

Mokytojo santykis su mokiniais leidžia pastariesiems pajausti tai, kaip mūsų visuomenėje funkcionuoja hierarchiniai santykiai. Kuo jie remiasi – autoritetu ar plika galia? Kuo jie grįsti – pagarba ar žvilgsniu į kitą iš aukšto tarsi į kokį dar nevisavertį – dar nesubrendusį, dar neišmokusį? Labai realu, kad, remdamasis šiais mokykloje gautais pavyzdžiais, mokinys pats kurs savo santykius tiek būdamas pavaldinio, tiek vadovo pozicijoje. Šiandien dažnai girdžiu kalbų, kad įvairūs reguliavimai ir apribojimai iš mokytojų atėmė galią bausti ir disciplinuoti. Vadinasi, vienintelis kelias lieka siekti ne galios, o autoriteto. Taip, tai labai sunku, tačiau kartu tai yra vienintelis kelias, kai savo žiniomis, pagarba kitam, atsidavimu misijai, gali pasiekti ne tik savo dalyko ilgalaikių teigiamų rezultatų, tačiau ir formuoti mokinio asmenybę. Mokytojas V. Baliūnas buvo įkvėpimas, kaip asmeniniu pavyzdžiu užsitarnauti mokinių pagarbą. Dabar, kai prisimenu jo pamokas, neabejoju, kad tuomet mane labiausiai žavėjo tai, kad mokytojas su mumis bendrauja kaip su saugusiais, kaip su kolegomis, kartu žengiančiais pažinimo keliu. Tai ne tik įkvėpdavo, tačiau, kas svarbiausia, visai kitaip skatino suvokti savo atsakomybę mokymosi procese.

Kartu, nors tai vienas vyriausių man dėsčiusių mokytojų, V. Baliūnas buvo bene pats inovatyviausias. Tuo metu mokykloje nebuvo jokių projektorių, išmaniųjų lentų ar „Power Point“ skaidrių. Jis buvo vienintelis, kuris mums per vaizdo grotuvą rodydavo naujausius įsirašytus „National Gepgraphic“ filmus. Kartu jis buvo nuostabiausias viktorinų vedėjas. Atsimenu, kaip važiuojant į ekskursiją tik ir laukdavau intarpo: „O dabar geografinis klausimėlis.“ Į jį atsakius, galėdavai gauti saldainį. Ir visa tai nebuvo savitiksliai dalykai, kaip kad dabar neretai nutinka su šiuolaikinėmis technologijomis ar metodologinėmis madomis. Visų naujovių mokytojui reikėjo tik tam, kad jis kažkaip prisibelstų iki mūsų ir pažadintų mums pažinimo džiaugsmą, troškimą klausti, pažinti, eksperimentuoti. Inovacija dėl inovacijos nėra reikalinga, inovacijų prireikia tik tada, kai tradiciniais metodais mokytojai tiesiog nebepajėgia ugdyti vadinamosios mokymosi visą gyvenimą kompetencijos.

Be to, man kaip mokiniui buvo didžiulis džiaugsmas pažinti žmogų, kuris yra visiškai atsidavęs savo pašaukimui. Mokytojas V. Baliūnas man buvo ryškiausias pavyzdys, formavęs suvokimą, kad savo kelią reikia rinktis ne žvelgiant į tai, kur geriausi pinigai, ne sekant akimirkos madomis, kurios, kaip greitai paaiškėja, kinta, ne atsiliepiant į šeimos lūkesčius, o tik nuoširdžiai klausiant savęs, kur gi esu pašauktas, kam galiu paskirti savo gyvenimą.

Mokytojas V. Baliūnas pasišventė gimnazijos istorijos tyrinėjimams, dovanojusiems Panevėžio bendruomenei ir visai Lietuvai ne tik puikių knygų, bet ir gimnazijos istorijos muziejų. Kartu jis skatino ir mus visus žengti šiuo pažinimo keliu. Dabar, žvelgdamas iš laiko perspektyvos, suvokiu, kad būtent šio mokytojo dėka formavosi mano santykis su gimtuoju miestu. Galbūt mokytojui nepavyko pasiekti, kad mes savajame mieste įsišaknytume tiek, jog liktume jame ar grįžtume į jį gyventi. Tačiau jam pavyko pasiekti, kad net būdami kažkur kitur mes nepamirštume, iš kur esame, ir savotiškai taptume savo miesto ambasadoriais. Šiandienos Lietuvoje, girdint kalbas apie regionų problemas, apie nusivylimą savo aplinka, norisi palinkėti, kad turėtume daugiau tokių mokytojų kaip V. Baliūnas, kurie, skatindami pažinti lokalinės istorijos klodus, taip skatintų mus įsišaknyti.

Galiausiai mokytojas Vytautas man buvo ir bus pilietiškumo pavyzdys. Nenoriu nuvertinti pilietinio ugdymo pamokų, kurios, kaip tikiu, gali tapti svarbių diskusijų, praktinių žinių perteikimo erdve, tačiau mokinius būti pilietiškiems gali pastūmėti tik pilietiški mokytojai. Tokie mokytojai, kuriems pilietiškumas nėra tik teorija, kurią reikia išdėstyti, tačiau kasdienis gyvenimo būdas jaučiant atsakomybę už savo klasę, mokyklą, miestą, valstybę ir Europą. Šiandien, jei kalbėtume apie pilietiškumą mokykloje, mokiniai pernelyg dažnai girdi, kaip turėtų ar neturėtų būti, ir dar per mažai regi konkretaus asmeninio pilietiškumo pavyzdžių.

Ilsėkis ramybė, brangus mokytojau. Dabar atėjo Jūsų mokinių eilė savo konkrečiais darbais įamžinti Jūsų atminimą.