Kadras iš rež. Larso von Triero filmo „Dogvilis“.

Pasitikėdamas skaitytoju nenorėčiau gaišti brangaus Jūsų laiko ir pristatinėti Larso von Triero. Ko gero, kiekvienas bent akies krašteliu yra matęs jo filmo ištraukų arba žodelį apie jį nugirdęs universitete, mokykloje ar darbe. Epitetų apibūdinti šio režisieriaus kūrybą apstu, todėl tuščiažodžiauti beprasmiška. „Dogvilis“ (angl. „Dogville“) buvo pristatytas 2003 m. Kanų filmų festivalyje. Filmas priklauso trilogijai, tačiau dėl minčių gausos ir patogumo aptarsime jį atskirai. Įdomu, kad tradiciškai iš L. von Triero buvo tikimasi, jog šis filmas pasiglemš visus įmanomus apdovanojimus, tačiau taip neatsitiko. Priešingai – filmas sulaukė skirtingų vertinimų ir nemažai kritikos.

Filmas susideda iš 9 skyrių ir seka Greisės (ang. Grace, išvertus „Malonė“, aktorė Nicole Kidman) bandymus susipažinti su Dogvilio miestelio gyventojais. Ji Dogvilyje atsiduria netikėtai, režisierius ją pristato kaip nuo pasaulio žiaurumo bėgančią maloningą ir nuolankią merginą.

Miestelio gyventojai, nors ir įtariai, tačiau priima ją į miestelį. Vis dėlto ne be atlygio – Greisė už savo buvimą miestelio gyventojams privalo atsilyginti pagalbiniu darbu. Istorijai plėtojantis, ji vis labiau išnaudojama, tačiau niekad nepraranda nuolankumo galvodama, kad, pavojui didėjant (jos vis nuožmiau ieško gangsteriai ir policija), privalo kuo labiau pasitarnauti savo išgelbėtojams.

Dogvilio gyventojai, nebūdami kvaili, žinoma, naudojasi Greise. Maždaug nuo filmo vidurio ji tampa ne tik fizinio darbo, bet ir aistrų objektu. Miestelyje gyvenantys vyrai nesivaržo ją prievartauti. Iki filmo pabaigos vienintelis merginos kūno „paslaugomis“ nepasinaudoja Tomas (save pristatantis rašytoju, filosofu). Apie jo nuodėmes pakalbėsime kiek vėliau.

Neapsikentusi išnaudojimų ir patyčių, Greisė mėgina bėgti iš miestelio, tačiau miestelio gyventojai perpranta jos planą. Už tokį „nedorą“ poelgį jie ją nubaudžia surakindami grandinėmis ir suvaržydami laisvę. Kiekvieną Greisės žingsnį nuo šiol apsunkina papildomos naštos kilogramai.

Filmo pabaigoje Greisę miestelio gyventojai išduoda, ir ją suranda gangsteriai. Kaip ir buvo galima spėti, Greisė bėgo ne nuo jos ieškančių žudikų, o nuo savo pačios tėvo. Paskutinės filmo scenos yra ypač svarbios – Greisė netikėtai įgyja galią spręsti tolesnį miestelio likimą.

Trumpai aptarus filmo siužetą, be abejo, verta panagrinėti ir filmo formą, nes ji čia ypač svarbi. L. von Trieras pasirenka ypač įdomų filmavimo ir režisūros būdą. Filmo veiksmas vyksta teatrą primenančioje erdvėje. Sienos, augalai, namuose esantys daiktai ir netgi šuo pakeičiami kreida. Brūkšniai ant žemės ir paprasti piešiniai mums brėžia „Dogvilio“ pasaulio ribas, prie kurių taikosi aktoriai, o žiūrovų akys gali skverbtis kiaurai. Šį įdomų filmavimą režisierius pasitelkia ir „Dogvilio“ tęsinyje – „Mandervilyje“ (ang. „Manderlay“).

Žiūrovas filme užima metastebėtojo poziciją. Jis viską permatančiomis akimis stebi gyvenimo spektaklį. Galima sakyti, tampa Dievu, mat vienu metu horizonte gali stebėti ne tik pagrindinį, tačiau ir antraplanį ar trečiaplanį veiksmą. Nuolat matydamas kiekvieną aktoriaus judesį, žiūrovas gali teisti arba išganyti gyvenimo spektaklyje įnirtingai su savo aistromis kovojančius veikėjus.

Žiūrint šią kino juostą reikėtų atkreipti dėmesį į kameros ir montažo darbą. Objektyvas atsiduria labai įvairiose pozicijose: akių lygyje, paukščio skrydyje, retsykiais netgi sudaromas įspūdis, kad stebimi uždrausti vaizdai, o vaizdinys matomas pro rakto skylutę. Filmas montuotas gana agresyviai, trumpi, tačiau staigūs montažo kirčiai žiūrovus verčia jaustis lyg atsidūrus parengties pozicijoje.

Kameros darbas tik dar labiau sustiprina dieviškąją žiūrovo poziciją, rodomi uždrausti, tačiau tik patys svarbiausi momentai, o agresyvokas montažas sutrumpina beveik trijų valandų trukmės kino juostą.

Istorijos pasakojime dominuoja naratoriaus balsas, brėžiantis tikrąją pasakojimo eigą ir išryškinantis svarbiausius momentus bei asmeninius veikėjų apmąstymus. Taip žiūrovas įgyja dar vieną pranašumą – jis gali įlįsti į kiekvieno aktoriaus mintis ir širdį.

Suprantant, kad visų filmui reikšmingų elementų aptarti neįmanoma, verta paminėti galimas filmo interpretacijas.

Kadras iš rež. Larso von Triero filmo „Dogvilis“.

Paskutinį filmo skyrių siūlyčiau prilyginti JAV politikai, kuri dažnai būna pagrįsta brutalia jėga ir žiaurumu. Jungtinių Amerikos Valstijų įsitikinimas, kad pasaulį galima pakeisti pasitelkus prievartą, visiems gerai žinomas. Šią kritikos strėlę paaštrina faktas, kad filmas buvo išleistas 2003 metais, įsibėgėjus konfliktui Artimuosiuose Rytuose.

Nesibaigianti kritika Amerikai

Į „Dogvilį“ galima žvelgti per Jungtinių Amerikos Valstijų kritikos prizmę. Ji nėra labai įdomi, tačiau suprantama ir verta aptarti. Filme netrūksta į Amerikos daržą mėtomų akmenėlių ir pašaipų. Ko gero, ne veltui vienam pagrindinių veikėjų duodamas Tomo Edisono Jaunesniojo vardas. Filme taip pat galime matyti stereotipinį gangsterių vaizdavimą, kičinius automatinius ginklus ir t. t. – šiais triukais autorius piešia šaržuotą Amerikos veidą.

Kiek labiau atsitraukus ir pažvelgus iš platesnės perspektyvos, Dogvilį tiesiogiai galima prilyginti JAV pasaulio suvokimui. Remiantis tokia mąstymo prieiga, filmą galima skaldyti į dvi ar tris dalis. Pirmojoje dalyje – nuo prologo iki 6 skyriaus pradžios – vaizduojamas idiliškas amerikiečių gyvenimas. Antroji dalis – nuo šeštojo iki devintojo skyriaus – pašiepia kapitalizmą, o devintojoje juokiamasi iš JAV užimamos Dievo pozicijos pasaulyje.

Greisė, tapusi Dogvilio miestelio gyventoja, virsta tarsi įrankiu ar daiktu. Ji dirba sunkų ir menkai atlyginamą darbą (galiausiai šis tampa nemokamas), taikstosi su seksualiniu išnaudojimu, patyčiomis ar net kankinimais. Šie filmo vingiai yra gana akivaizdi kapitalizmo kritika, net neskaičius garsiausių kairiosios minties filosofų galima suprasti, kad čia nagrinėjama žmogaus sudaiktinimo ar susvetimėjimo tema.

Greisė tampa našia mašina, išnaudojama ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Įrankiu, reikalingu tik tam, kad būtų didinamas našumas ir patenkinami gyvuliški miestelių gyventojų poreikiai. Tomas Edisonas Jaunesnysis iš pirmo žvilgsnio, atrodytų, lieka vienintelis neišnaudojantis Greisės, tačiau rutuliojantis filmo eigai galima suprasti, kad jis į nelaimėlę žiūri kaip į jo fantazijas galinčią išpildyti būtybę. Ji tampa jo rašymo mūza, o vėliau – ir aistrų objektu.

Paskutinį filmo skyrių siūlyčiau prilyginti JAV politikai, kuri dažnai būna pagrįsta brutalia jėga ir žiaurumu. Jungtinių Amerikos Valstijų įsitikinimas, kad pasaulį galima pakeisti pasitelkus prievartą, visiems gerai žinomas. Šią kritikos strėlę paaštrina faktas, kad filmas buvo išleistas 2003 metais, įsibėgėjus konfliktui Artimuosiuose Rytuose.

Viešojoje erdvėje galima rasti spekuliacijų, kad būtent dėl gana akivaizdžios ir aštrios kritikos JAV „Dogvilis“ nesulaukė didelio kritikų pripažinimo, o tai kino juostai, ko gero, kainavo ne vieną apdovanojimą.

Kadras iš rež. Larso von Triero filmo „Dogvilis“.

Šiame filme laimi L. von Triero Senojo Testamento Dievas. Negailestingas ir besivadovaujantis principu „dantis už dantį, akis už akį“. Greisė pasiduoda raginimams žmoniją teisti pagal savo pačios standartus.

Senojo ir Naujojo Testamentų atspindžiai „Dogvilio“ gyvenime

Filmo juostoje apstu nuorodų į Evangeliją. Nuo pagrindinės veikėjos vardo iki nuolat naratoriaus pabrėžiamų obuolių. „Dogvilyje“ svarbi kiekviena smulkmena, net šuns vardas Mozė parinktas neatsitiktinai.

Į šį filmą žvelgti per krikščioniškąją perspektyvą yra be galo įdomu. Netikėtai vargingame miestelyje pasirodžiusi Greisė primena Jėzų Kristų. Ji, kaip ir Jėzus, priima visus žmonių mestus iššūkius, kad ir kokie nepakeliami jie būtų.  

Greisė nuolatos siūlo savo malonę, teigdama, kad žmonės yra silpni ir nekalti už savo daromas nuodėmes. Ji su didele meile žiūri į kiekvieną miestelio gyventoją ir yra pasiryžusi atleisti viską.

Sunkiausia stebėti Greisės prievartavimo scenas – jos nėra vulgarios ir atviros, tačiau labiausiai pribloškia tai, kad atrodo, jog Greisė jas greitai pamiršta ir toliau nieko nepaisydama vergauja žmonijai. Filmo pabaigoje Greisė, kaip ir Jėzus Kristus, bet kurią sekundę galėjo nubausti savo skriaudėjus, tačiau sąmoningai pasirinko kentėti. Ji galėjo susisiekti su savo tėvu (gangsterių vadu) ir pabėgti iš miesto, vis dėlto, suprasdama galimus žiaurius padarinius, ji to nepadarė. Nesibaigianti jos malonė išlepina žmones, todėl šie nekamuojami sąžinės vos pasitaikius progai išnaudoja Greisę.

Galiausiai nusivylusi žmonėmis ji bando taikiai pabėgti iš miestelio, vis dėlto gyventojai užkerta tam kelią, nes iš tokio pabėgimo negautų utilitaristiškai matuojamos naudos.

Dar sykį grįžkime į paskutinius ir svarbiausius kino juostos kadrus. Čia susitinka Greisė ir jos tėvas. Jųdviejų lūpomis kalba Senojo Testamento Dievas ir Naujojo Testamento Dievas. Senojo Testamento Dievas ištaria esminius žodžius: „Mano vaike, mano brangusis vaike, tu atleidi žmonėms viską pateisindama tuo, kuo nepateisintum savo pačios poelgių.“ Gailestingumas, anot jo, yra taikomas tik reikiamu momentu (kitaip, negu tai darė Greisė): „Jie už savo poelgius nusipelno tokių pačių bausmių, kaip ir nusipelnytum tu. Tu jiems nesuteiki progos atsakyti už savo pačių veiksmus.“

Šiame filme laimi L. von Triero Senojo Testamento Dievas. Negailestingas ir besivadovaujantis principu „dantis už dantį, akis už akį“. Greisė pasiduoda raginimams žmoniją teisti pagal savo pačios standartus, todėl nieko kito nelieka, kaip absoliučiai sunaikinti nusidėjėlius. Paskutinysis teismas įvykdomas be jokių preliudijų, kiekvienas žmogus tampa lygus prieš Dievo rykštę.

Akivaizdu, autorius nenori išaukštinti lygaus atlygio principo. Priešingai – jis parodo tokio mąstymo trūkumus ir žiaurius padarinius. Žmogus nėra Dievas, todėl ir neturėtų priimti už jį sprendimų. Už blogį atsilyginti blogiu yra paprasta, teisinga, tačiau atleisti yra sunku. L. von Triero paskutiniojo teismo budeliai yra stereotipiniai gangsteriai, išjuokiantys ir pašiepiantys  tokių „teismų“ teisingumą. Šis akiai kraupus reginys yra puiki tokių bausmių beprasmybės vizualizacija.

„Greisė buvo panaši į obuolį, kabantį ant plonos šakelės Edeno sode. Obuolį, prinokusį tiek, kad beveik ėmė tekėti sultys.“ Būtent nuo šio momento pradeda trykšti uždraustojo vaisiaus sultys, ir istorijos veikėjai atskleidžia savo hobsišką prigimtį.

Kadras iš rež. Larso von Triero filmo „Dogvilis“.

Prigimtinė nuodėmė

„Dogvilis“ yra daugialypis, tad vertėtų aptarti paskutinį aspektą – filme nuolat pasirodančias užuominas į žmogaus nuodėmingą prigimtį.

Šeštojo skyriaus pradžioje naratorius suteikia tiesioginę užuominą žiūrovui: „Greisė buvo panaši į obuolį, kabantį ant plonos šakelės Edeno sode. Obuolį, prinokusį tiek, kad beveik ėmė tekėti sultys.“ Būtent nuo šio momento pradeda trykšti uždraustojo vaisiaus sultys, ir istorijos veikėjai atskleidžia savo hobsišką prigimtį.

Režisierius skiria daug dėmesio žmogaus prigimtinei nuodėmei, taip pat nagrinėja žmogaus ir gyvulio skirtumus. Kaip jau buvo minėta, filme laimi Senojo Testamento Dievas – teigiama, kad jei žmogus nėra gyvulys, tai ir turi elgtis kaip žmogus. Nuolatinė kova su žmogiškaisiais instinktais yra išaukštinama.

Moralė yra tai, kas turėtų skirti žmogų nuo gyvūno. Mums suteikta galimybė apgalvoti savo instinktų sukeltus jausmus ir priimti sprendimą. Gaila, tačiau dažnai instinktai nugali, ir mes atsisakome būti geresni už gyvūnus.

Būtų naivu manyti, kad vienintelis gyvas likęs Dogvilio gyventojas – šuo Mozė yra tik atsitiktinumas. Jis vienintelis nepadarė nieko bloga Greisei, o jo lojimą ir pyktį galima pateisinti, nes šuo, kitaip nei žmogus, turintis moralę, negali kontroliuoti savo veiksmų. O žmonės, atsisakantys savo protu kontroliuoti veiksmus, turi būti nubausti. Lieka tik šuo („dog“), o miestelis („ville“) už savo nuodėmes yra nušluojamas nuo žemės paviršiaus.

Kritika metama ir stebėtojui Tomui. Jis, palyginti su kitais miestelio gyventojais, smarkiai nenusižengia moralės imperatyvams, tačiau sulaukia tokios pat, o galbūt net didesnės bausmės. Jis, kaip ir dažnas mūsų, užsimerkia matydamas neteisybę, o retais atvejais, bandydamas padėti, daro tai nenuoširdžiai, tikėdamasis asmeninės naudos. Ši mintis turėtų priversti susimąstyti. Juk dažnai mes, darydami gera, toliausiose minties kertelėse tikimės asmeninės naudos ar bent egoistinio savimeilės paglostymo.

Filmo pabaiga pasako labai daug apie režisieriaus ir religijos santykį. L. von Trieras pabrėžia mūsų moralės ir apsisprendimo laisvės svarbą, svarstydamas apie žmogaus ir gyvūno skirtumus.

Kartais atleisti būna tikrai sunku, tačiau negalime užimti Dievo pozicijos ir bausti kiekvieno mums neįtikusio asmens.

L. von Tiero „Dogvilis“ – retas pavyzdys, kai įdomi ir nuostabiai sukurta forma atitinka turinį bei minties stiprybę. Žiūrėti jį, ieškoti skirtingų interpretacijų galimybių ir klausyti fantastiškų dialogų galima ne sykį. Kiekvienas žiūrovas iš šio filmo gali pasiimti tokią pamoką, kokios jis pats nori.

Dictum ac Factum

Filmo anonsas: