Lituanistinė mokykla „Vilnis“ – šiuo metu vienintelė mokykla Brazilijoje, mokanti suaugusius žmones lietuvių kalbos. Deja, kol kas norinčių išmokti šią kalbą entuziastų neatsirado labai daug. Dauguma jų trečios ar ketvirtos kartos lietuvių palikuonys. Kalbamės su šioje mokykloje dirbančia mokytoja Migle Stasiulionyte apie sprendimą išvykti dirbti į Braziliją ir tolimame krašte mokyti gyvenančius lietuvių kilmės žmones.

Miglė Stasiulionytė

Kodėl nusprendei išvykti į Braziliją ir žmones mokyti lietuvių kalbos? Kodėl būtent Brazilija? Kaip apskritai susižavėjai filologija ir mokytojos darbu?

Šia šalimi, ypač vienu jos miestu – Rio de Žaneiru – susižavėjau dar prieš kelerius metus, turėjau tarsi idée fixe nuvykti ten ir pamatyti, kaip viskas atrodo iš tiesų. Vos tik atsiradus galimybei apsilankiau Rio. Nors pirmą sykį ten praleidau vos mažiau nei savaitę, Brazilija mane pagavo ir nebepaleido. Vėliau teko grįžti dar porą kartų, pakeliauti daugiau. Dabar esu apsistojusi San Paule – didžiausiame tiek šalies, tiek viso žemyno megapolyje. Vykau čia tikslingai, šiek tiek pažinodama vietinį mentalitetą bei kultūrą, norėdama viską pažinti dar giliau.

Kodėl lietuvių kalba, filologija ir mokytojos darbas? Norėčiau dėl visko kaltinti genus... Mano šeimoje nemažai mokytojų ir filologų, todėl šios veiklos yra tarsi dalis mano savimonės. Kita vertus, tiek kalbų mokymasis, tiek pedagoginis darbas man yra nemenkas iššūkis, tad lengva nėra, tačiau tikrai įdomu.

Kaip sužinojai apie galimybę mokyti lituanistinėje mokykloje „Vilnis“? Kokia tai mokykla? Kuo išskirtinė?

Apie šią mokyklą išgirdau kiek daugiau nei prieš dvejus metus. Kadangi svajojau Brazilijoje apsistoti ilgesniam laikui, ieškojau čia veiklos galimybių. Tuo metu Švietimo mainų paramos fondas (ŠMPF) organizavo konkursą gauti stipendiją lituanistiniuose centruose ir mokyklose įvairiose pasaulio šalyse, taip pat ir Brazilijoje, tačiau pavėlavau pateikti paraišką. Kitais metais San Paulo mokyklėlės ŠMPF siūlomų vietų sąraše nebuvo. Truputį nuliūdau, tačiau greičiausiai vis tiek nebūčiau galėjusi čia atvykti dėl įtemptų paskutinių studijų metų. Šiemet sąraše vėl pamačiau „Vilnį“, užpildžiau paraišką ir buvau atrinkta.

„Vilnis“ – vienintelė lituanistinė mokykla Brazilijoje, ji įkurta 2015 m. Prieš tai buvusi mokykla duris užvėrė 2005-aisiais. Taigi, lietuvių kalbos čia nebuvo mokoma net dešimt metų. Manau, jog šis faktas labai svarbus – mokykla atgaivino lietuvių kalbos mokymo tradiciją, o kalba yra raktas į kultūrą. Kultūros, istorijos, Lietuvos aktualijų perdavimas Brazilijos lietuviams yra viena iš mokyklos misijų. Galbūt tai net svarbiau už kalbos mokymąsi, kuriam reikia daug pastangų, užsispyrimo ir laiko.

Mokykloje kol kas mokosi suaugusieji. Tiesa, kartą per savaitę ateina ir viena maža mergaitė. Ji yra iš dvikalbės brazilo ir lietuvės šeimos, jie gyvena Brazilijoje, o atostogas leidžia Lietuvoje.

Kokie yra Brazilijoje gyvenantys lietuviai? Kokią reikšmę jiems turi lietuvių kalba, tradicijos? Ar tai jiems pažįstama, ar noriai priima?

Šįkart atvykusi į Braziliją su vietine lietuvių bendruomene susidūriau pirmą sykį. Šie žmonės man spėjo palikti didžiulį įspūdį. Be galo smagu matyti gabių, motyvuotų žmonių, norinčių mokytis lietuvių kalbos ir puoselėti lietuvybę tokiame tolimame užjūryje. Labai sužavėjo ir tai, jog San Paulo rajone, kuriame reziduoja daugiausia lietuvių kilmės žmonių – Vila Zelinoje – yra lietuviška krautuvėlė, baras, lietuviškai pavadintų įmonių.

Noriu pagirti ir savo mokinius – jų kol kas turiu tris – visi labai imlūs, protingi. Mūsų gimtoji kalba sunki net mums patiems, lietuviams, todėl labai gerbiu tuos entuziastus, kurie jos mokosi čia.

Žinoma, nemaža dalis vietinių, turinčių lietuviškų šaknų, jau gerokai atitolę nuo šiandienės Lietuvos konteksto. Todėl labai svarbu juos sudominti lietuviška kultūra bei aktualijomis. Lituanistinės mokyklos veikla Brazilijoje yra idėjinė – skirtingai nei Europos lituanistiniuose centruose, čia lietuvių kalbos žmonės mokosi jausdami nostalgiją (vyresnioji karta) ar domėdamiesi savo šaknimis (jaunimas). Vis dėlto nei vieni, nei kiti neketina grįžti ir gyventi Lietuvoje. Žinoma, mokyklos darbas nuo to nepalengvėja – reikia gerai pasukti galvą, kaip sudominti žmones lietuvių kalbos mokymusi.

Kas tau svarbiausia mokytojos darbe? Ką nori perteikti savo mokiniams?

Man svarbiausia grįžtamasis ryšys. Visuomet teiraujuosi, kas mokiniams sunkiausiai sekasi, kokį dalyką norėtų analizuoti išsamiau ar pakartoti. Kadangi mokytojavimas man yra nemažas iššūkis, o ši pedagoginė patirtis Brazilijoje – viena iš pirmųjų, mokinių pastebėjimai man itin svarbūs. Nepaprastai smagu, kai sutampa interesai – vienas mano mokinys domisi roko ir bliuzo muzika, šio žanro grupėmis iš Lietuvos. Taigi, aš jį supažindinau su lietuviškos muzikos padange, jis mainais – su braziliškąja.

Ar daug žmonių mokosi mokykloje? Kokiu tempu reikia dirbti?

Deja, žmonių ne tiek daug, kiek norėtųsi. Dėl šios priežasties su mokyklos įkūrėja ir mokytoja Rūta Meškauskiene mėginsime burti naują, galbūt jaunimo, grupę. Kol kas pamokos vyksta du kartus per savaitę.

Ar mokytis lietuvių kalbos sudėtinga?

Turbūt nenustebinsiu, bet lietuvių kalbos linksniavimas mano mokinius varo į visišką neviltį. 

Su kokiais sunkumais tenka susidurti mokant žmones, užaugusius, mums, lietuviams, kultūriškai visiškai kitokioje aplinkoje?

Nepasakyčiau, jog susiduriu su itin dideliais sunkumais dėl kultūrinių skirtumų. Galbūt taip yra todėl, kad šiek tiek jau pažįstu vietinį mentalitetą. Brazilijoje daugelis dalykų visiškai kitokie nei Lietuvoje, tačiau stengiuosi pernelyg tuo nesistebėti, o pažinti žmones ir aplinką.

Didžioji dauguma čia gyvenančių tautiečių – trečios ar ketvirtos kartos lietuvių palikuonys. Galima sakyti, jog jų mentalitetas panašesnis į vietinių brazilų – juntamas ekstravertiškumas, dramatiškumas. Labai žaviuosi jų nuoširdumu ir atvirumu – žmonės iš tiesų čia draugiški, vos susipažinę kviečiasi į svečius, pasakoja apie savo šeimas, priima į savo ratą.

Skaityti ir kitus šių autorių tekstus: Matas Baltrukevičius, Aistė Marčiulaitytė.