2017 m. rugsėjo 14–16 d. Kaune vyko ketvirtasis Lietuvos istorikų suvažiavimas. Jame VU Istorijos fakulteto dėstytojas dr. Bernardas Gailius karo sekcijoje „Lietuva 1944–1953 metais: atrandant partizanų valstybę“ dalinosi mintimis ir pastebėjimais apie teorinį pogrindžio valstybės vaizdinį tarptautinėje arenoje. Toliau skaitytojui pateikiamas pranešimo tekstas.

Idėja, kuria norėčiau pasidalinti, mano nuomone, yra labai svarbi. Ji apie nepripažintą, o galbūt net neatpažintą, bendros Lietuvos ir Lenkijos partizanų karų patirties įtaką šiuolaikinės Europos raidai. Galbūt tai skamba drąsiai ar keistai, todėl viską paaiškinti reikėtų žvelgiant iš kiek tolesnės perspektyvos. Nors kažkada už tai susilaukiau kritikos, vis viena laikausi nuomonės, kad šiuolaikinių Europos valstybių pamatas yra partizanų karai.

Jei kyla klausimas, kodėl taip atkakliai ginu ir neatsisakau savo tezės, priminsiu keletą pavyzdžių, tokių kaip Jugoslavija, kurią apskritai sukūrė partizanų sąjūdis, o jų vadas tapo sukurtos valstybės diktatoriumi. Kitas pavyzdys – Norvegija, kurioje partizanai užtikrino valstybės tęstinumą. O Prancūzijoje partizanų rezistencijos nacionalinis komitetas formulavo pirmosios pokario vyriausybės programą, kuri iš tiesų buvo vykdoma. Pagaliau Graikija, kurioje partizanų tarpusavio kovos nulėmė visos valstybės nestabilumą ir padarė labai svarbią įtaką visos valstybės raidai.

Tokių ir panašių pavyzdžių galėtume rasti ir daugiau, bet, be abejo, ne visose Europos valstybėse apskritai vyko partizanų karai. Todėl reikėtų paminėti dar vieną svarbų argumentą, tai yra po karo prasidėjusias visuotines pasipriešinimo paieškas visoje Europoje. Istorikas A. J. P. Tayloras savo knygoje ,,Nuo Sarajevo iki Potsdamo“ puikiai aprašo šitą procesą. Šioje vietoje tinka citata iš knygos: „Daugumai europiečių karas baigėsi 1940 metais ar kada nors kitu metu, kai buvo užkariauta jų šalis, vis dėlto jie negalėjo pasprukti nuo pasipriešinimo palikimo, jie privalėjo priešintis ir daug žmonių, be abejo, ėmė priešintis jau po visko.“ Ši ironiška autoriaus pastaba turbūt daugeliui europiečių ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse yra skausminga, erzinanti ar kažką primenanti, tačiau svarbu, kad ši pastaba, kaip ironija, visada apšviečia kažką tikrą.

Taigi, mano supratimu, šita istoriko pastaba apšviečia tikrą procesą – visoje Europoje prasidėjusias paieškas: kur mums aptikti savo pasipriešinimą. Ypač Vokietijoje tai buvo aktualu, nes reikėjo rasti, kad kažkas vis dėlto Hitleriui priešinosi. Italijoje tai irgi buvo gana svarbu. Kitose valstybėse reikėjo parodyti, kad mes irgi prisidėjome prie šios pergalės. Pavyzdžiui, Danijoje buvo sunku rasti pakankamai partizanų, kad jie būtų svarus indėlis į pergalę Antrajame pasauliniame kare. Taigi kyla klausimas, kodėl pasipriešinimas po Antrojo pasaulinio karo tapo tokiu būtinu įrodyti dalyku, ir, kita vertus, partizanų karas tuo pat metu tapo savotišku pasipriešinimo etalonu. Yra angliškas žodis Benchmark. Tai toks dalykas, pagal kurį matuojama visa kita, kas vyksta. Pavyzdžiui, sąvoka „neginkluotas pasipriešinimas“ atsiranda iš palyginimo su „ginkluotu pasipriešinimu“. Taigi, partizanų karas tampa etalonu, o pasipriešinimas – būtinai įrodytinu dalyku. Taip atsitinka todėl, kad partizano figūra, kuri yra realių žmonių patirtis, kartu yra ir kultūros bei mentaliteto figūra. Ta partizano figūra yra galutinis europietiškos piliečio sampratos išsipildymas. Partizanas, bent jau kaip jis įsivaizduojamas pokario Europoje, yra žmogus, kuris nuosekliai pratęsia taikos meto pilietybę kare ir kartu jis pasiekia tris dalykus. Pirma, įrodo, kad tautos suverenitetas egzistuoja, kad valstybės yra nenugalimos ar nesunaikinamos, kol priešinasi tauta ar bent jau tautos dalis. Antra, partizanai įrodo, kad suverenitetas, aukščiausia valstybės valdžia, iš tikrųjų yra nedaloma ir priklauso kiekvienam piliečiui. Tai ypač aiškiai matome pradiniame pasipriešinimo etape, kai kiekvienas pilietis gali imtis arba laiko save galinčiu imtis visų veiksmų, kurie jam atrodo reikalingi respublikai apginti. Trečia, ką partizanai (tikri ar įsivaizduojami) pasiekė, tai, kad tuo pat metu pradeda formuotis tam tikras idealas iš tos tikros praeities, iš tos įsivaizduotos partizanų figūros. Galų gale lipdomi modeliai ateičiai, tam tikri idealai, kaip turėtų atrodyti teisinga europietiška valstybė.

Partizanai tampa žmonėmis, kurie krizės atveju, kritiniu atveju, karo atveju, tos pačios tautos ir iš esmės tos pačios idėjos pagrindu sukonstruoja naują valstybę, vietoj žlugusios senosios. Tokiu būdu tas p i l i e t i s partizanas tampa esminiu šiuolaikinės europietiškos valstybės konstrukcijos elementu, ir ta europietiška valstybė, taip, kaip mes ją suprantame, labai panašiai suprantama ir Lietuvoje, ir, sakykim, Portugalijoje. Ta valstybė remiasi savotiška nerašyta sutartimi tarp piliečių ir valstybės. Taikos metu valstybė gina pilietį, mūsų žmogaus teisės yra garantuojamos ir apsaugomos dėl to, kad esame kažkokios valstybės piliečiai; krizės atveju – piliečiai gina ar netgi atkuria, iš naujo sukuria valstybę, pratęsdami jos tapatumą, istorinę idėją. Šiuo principu remiamasi ir projektuojant galimus ateities krizių scenarijus, ir tas procesas prasideda irgi iš karto po Antrojo pasaulinio karo. Čia galėčiau paminėti vieną, tačiau labai tipinį pavyzdį. Šveicarijoje 6-ojo dešimtmečio pradžioje atsargos karininkų organizacija išleidžia Hanso von Dacho knygą „Total Resistence“. Tai gana iliustratyvus istorijos šaltinis, kuriame labai preciziškai aprašoma, ką kiekviena žmonių grupė turėtų daryti kilus krizei. Vieni turi organizuoti ginkluotą pasipriešinimą, kažkas turi jį palaikyti, na, o patys pasyviausi, kurie jau nieko nebegali, turėtų bent autobuse nesisveikinti su okupacinės administracijos pareigūnais. Ši knyga – tarsi vadovėlis apie partizanų karą, kuris remiasi suvokimu, kad esminis valstybės elementas, tas kertinis akmuo, ant kurio visa valstybė laikosi, yra tas pilietis, kuris nebus abejingas. Paradoksalu yra tai, kad tyrinėjant partizanų karų ir partizanavimo istoriją šita piliečio partizano istorija taip ir nebuvo niekada išryškinta.

Partizanų karų tyrimai, nors jie ir skiriasi savo pobūdžiu, pavyzdžiui, Walterio Laquer ar Carlo Schmitto partizanų karo teorijos, bet jie visi turi vieną tikslą – rasti kažkokią globalią partizano formulę ir paaiškinti tą reiškinį partizanų karo globaliame kontekste. Todėl tų tyrėjų žvilgsnis, beveik visada prasideda Europoje, po to juda iš Europos į Aziją, ir galiausiai – į Pietų Ameriką, ten sekdamas paskui vienas po kito kylančius partizanų karus. Tai, kad partizanų karai vyko ne tik Europoje, žinoma, yra tiesa, bet, tik susikoncentravus į Europą, galima pamatyti tą ypatingą pilietišką partizano aspektą, nes tik Europoje ta partizanų karų istorija taip glaudžiai siejasi su pačios valstybės, netgi valstybės koncepcijos raida. Dėl partizanų karų patirties kinta žmonių suvokimas apie tai, kas apskritai yra valstybė. Būtent todėl tas pilietis partizanas tampa tokiu kertiniu valstybės akmeniu.

Daugelio autorių sutarimu, pradžios tašku reikėtų laikyti 19 a. pr. Ispanijos partizanų karą prieš Napoleoną. Šiame kare atsiskleidžia visiškai nauja savivaldos institucijų prasmė. Chuntos, kurios veikė Ispanijos partizanų kare, buvo labai senos, viduramžiškos. Savivaldos institucijos Ispanijoje visada buvo gana stiprios, bet šito karo kontekste jos įgyja visiškai naują, pilietinio atstovavimo prasmę, kuri atveda iki 1812 metų Ispanijos Konstitucijos – tautos suvereniteto įtvirtinimo, beje, irgi vieno pirmųjų atvejų Europoje. Nors šis karas nubrėžė naujas valstybės ribas, jis nesibaigė visiška sėkme. Ispanija buvo išvaduota, bet buvo atkurta karaliaus valdžia, ir prasidėjo visuotinės vidinės kovos, kurios jau vyko ne tose ribose, kurios buvo Ispanijos absoliutinės monarchijos ribos. Prasideda visiškai nauji procesai, kurie trunka ilgai, ir iš esmės ta vidinė Ispanijos kova baigiasi tik pasibaigus 1939 metų pilietiniam karui. Kitas esminis šitos partizanų kovų teorijos etapas Europoje yra 1863–1864 metų Lietuvos ir Lenkijos sukilimas. Pirmą kartą Europos istorijoje veikia autentiškas valstybės institucijų tinklas pogrindyje, kuris pagrįstai pavadinamas pogrindžio valstybe. Tai visiškai išplėtota pogrindinė administracija. Sunku įsivaizduoti, kas yra pogrindžio valstybė, nes negali būti valstybės valstybė, tai yra tai, kas nustato „grindų lygį“. Čia įvyksta tam tikras labai radikalus lūžis, ir tai yra svarbus, bet nepakankamai įvertintas momentas. Viso to kulminacija, be abejo, yra Antrasis pasaulinis karas.

Atsižvelgiant į konkrečias istorines aplinkybes, pasipriešinimo sąjūdžiai kuria daugiau ar mažiau išplėtotas pogrindžio valstybės atmainas. Ir tai vyksta ne tik šitame regione, ne tik Lietuvoje, ne tik Lenkijoje. Prancūzijoje vykęs visas pasipriešinimo organizavimas ir valdymas yra palyginamas su tuo, kas vyko pas mus. Tarp šių kertinių taškų, žinoma, įvyksta daugybė smulkesnių įvykių, čia juos būtų galima vardinti, analizuoti. Ši partizanų karų patirtis yra nuolat apmąstoma, įprasminama.

Mentaliteto ir kultūros istorijos tyrimuose visuomet sunku nustatyti judėjimo kryptį. Tačiau svarbu, kad mes turime vieną labai konkretų faktą – pogrindžio valstybė sukuriama būtent čia, Lietuvoje ir Lenkijoje. Pogrindžio valstybė yra svarbi todėl, kad ji užbaigia piliečio partizano koncepcijos susiformavimą. Kai jau realiai sukuriama pogrindžio valstybė, tada visos prielaidos apie pasipriešinimą ar valstybingumo ryšį yra įrodomos, ir pogrindžio valstybė tampa taikos meto valstybės tarsi veidrodinis atspindys, kuriame kiekvienas taškas turi savo atitikmenį.

Tyrimai, kurie buvo pristatyti, patvirtina, kad pogrindžio valstybės patirtis 20-ajame amžiuje tikrai darė įtaką Lietuvos ir Lenkijos valstybių kūrimuisi bei įvykiams 20-ojo amžiaus pradžioje, kai buvo kuriamos Lietuvos ir Lenkijos valstybės. Tik lieka neaišku, kokie procesai tuomet vyko ir kokiais žmonių įsitikinimais tai buvo pagrįsta.

Norėčiau akcentuoti, kad kiekvieną iš tų patirčių tyrinėjant (nepaisant to, ar pradėsime giliau tyrinėti 1918 metus, ar Lietuvos partizanų karą, Lenkijos pasipriešinimą Antrajame pasauliniame kare), kiekvieną iš tų momentų giliau kapstant, kartu paraleliai kasamės šiuolaikinės europietiškos valstybės ištakų link, jos istorinių šaknų link. Norėčiau tikėti, kad pradėsime matyti savo patirtį, pradėsime ją vertinti. Tada galėsime iš naujo įvertinti savo vietą Europos tautų istorijoje, ypač naujaisiais laikais, kurie mus tarsi nustumia į istorijos pakraštį. Tuomet rasime, ką pasakyti savo dienų Europai, rasime tai, kas yra lietuviška ir kartu svarbu visos Europos ateičiai.