Evgenios Levin nuotrauka

Socialdemokratų aštuonetukas nesulaukė, kol partija jiems parodys raudonos rožės spalvos kortelę ir pašalins iš partijos. Jie pasitraukė patys, ir tai yra turbūt vienas iš abiem pusėms geriausių įmanomų sprendimų.

Iš partijos teko pašalinti vienintelį jos veteraną Antaną Vinkų, kuris nutarė neprisijungti prie kitų maištininkų sprendimo pasitraukti patiems ir netgi pats atvyko į partijos tarybos posėdį. Manau, kad partijai ir tai padaryti buvo gana skausminga, tačiau tai visgi nėra padėtis, kurioje buvo realu atsidurti – įsivaizduokite konservatorius, šalinančius iš partijos Andrių Kubilių ir Vytautą Landsbergį, ir suprasite, koks tai būtų sudėtingas sprendimas.

Šioje situacijoje kyla du klausimai. Pirma, ar buvo galima to išvengti? Antra, kokios tolesnės šio maištininkų sprendimo implikacijos?

Atsakymas į pirmą klausimą yra aiškus – taip. Nors viešojoje erdvėje maištininkai demonstravo gana kietasprandišką laikyseną ir buvo panašu, kad lojalistai ir maištininkai gyvena skirtingose visatose, tačiau darbai nuo žodžių skyrėsi. Tai, ką pasiūlė maištininkai – sustabdyti sutarties su „valstiečiais“ (LVŽS) pasirašymą mainais į partijos tarybos susitikimo nukėlimą, buvo aiškus signalas, kad jie nenori eiti iki galo. Idealiu atveju nebūtų buvę nieko sensacingo, jeigu abi socdemų pusės būtų draugiškai sutarusios remti Sauliaus Skvernelio mažumos Vyriausybę ir iš šiukšliadėžės išsitraukusios garsųjį Gedimino Kirkilo parengtą bendradarbiavimo planą. Gal net postai galėjo būti išsaugoti.

Kad maištininkų ambicijos susidūrus su realybe bliūkšta, parodo ir skirtingas elgesys su LVŽS. Iš pradžių frakcijos seniūnas Andrius Palionis žadėjo galiausiai išsikeisti Ūkio ministeriją į išsvajotą Socialinės apsaugos ir darbo. Dabar Gediminas Kirkilas net abejoja, ar frakcija siūlys savą žmogų į ūkio ministro postą.

Ko pritrūko kompromisui? Visų pirma Gintauto Palucko noro susitarti. Tai, kas iš pradžių buvo pragamtikų ir idealistų konfliktas, virto maištu, o baigiasi kaip partijos atnaujinimas atsikratant „dinozaurų“. Viena vertus, jeigu G. Paluckas išsilaikys savo poste iki Seimo rinkimų, sąrašo viršūnėje atsiranda aštuonios vietos naujiems partijos veidams. Turbūt jos atiteks tiems, kurie partijos nariai yra ne todėl, jog ji sėkmingiausia visų laikų politinė partija Lietuvoje, bet todėl, jog yra vertybiniai kairieji. Kita vertus, Jonavoje, Prienuose ir Vilkaviškyje 2020 metais gerų rezultatų tikėtis bus sunku.

Vertinti padėtį iš LSDP perspektyvos yra sudėtinga dėl kelių priežasčių. Įvertinus principingą (netikėtai principingą, turint omenyje iki laukiniškumo demokratišką LSDP tradiciją) G. Palucko laikyseną, galima kelti klausimą – tikslas ar priemonė buvo idėja palikti valdančiąją koaliciją. Linkčiau prie versijos, kad – priemonė. O tikslai turbūt yra du. Pirmas – nustumti politikos „dinozaurus“ į antrą planą, kad partija atsinaujintų ne tik pakeisdama pirmininką. Antras – pragmatišką LSDP partiją paversti vertybinę kairiąja. Įrodyti, kad kairuolišką politiką Lietuvoje gali siūlyti (ir sėkmės rinkimuose atveju vykdyti) ne tik LVŽS. Tačiau žvelgiant į istoriją, tikėtina, kad antrasis tikslas (kuris turėtų būti esminis) nublanko prieš pirmąjį. Nebuvo reikalo jokia kaina neiti į kompromisus su maištininkais. Balsavimas skyriuose parodė, kad G. Paluckas palaikomas (kol kas). Iki 2019–2020 metų dar toli – būtų užtekę nedaryti nedaryti skubotų ir klaidingų žingsnių bei tikėtis, kad skyriai ims labiau palaikyti idėjiškuosius, o ne pragmatiškuosius bičiulius ir patikės jiems garbingas vietas sąrašuose.

Dabar dalį palaikymo partijos viduje G. Paluckas neabejotinai iššvaistė. Partijoje, kurioje itin svarbu gerai įvaldyti kompromisų meną, jis nesugebėjo ištiesti rankos save į kampą įspraudusiems ir gana desperatišką pasiūlymą pateikusiems maištininkams. Galima džiaugtis tik dėl to, kad maištininkai mažiau pakenkė partijai pasitraukdami patys.

Žvelgiant į šią istoriją iš garsiojo aštuntuko perspektyvų, jie akivaizdžiai parodė, jog netiki tuo, kad G. Paluckas yra pajėgus LSDP įkvėpti naujos gyvybės ir išsilaikyti pirmininko poste iki Seimo rinkimų. Pasirinkimas pasitraukti patiems visgi buvo ne altruistinis, o susijęs su tuo, kad, pagal partijos statutą, ją palikę nariai po dvejų metų gali sugrįžti. Tad akivaizdu, jog netikima, kad dabartinis partijos pirmininkas išlaikys savo pozicijas iki kitų pirmininko rinkimų 2019 m., o tada naujasis vedlys su džiaugsmu priims aštuonetuką atgal.

Maištininkų gretose yra tokie politikai kaip Gediminas Kirkilas ar Juozas Bernatonis. Politikos veteranai, kurie tikrai nedėvi rožinių akinių ir supranta, jog, sukūrus naują politinį darinį, sėkmė tikrai negarantuota. Jeigu jie nesugrįžtų į partiją prieš 2020 m. Seimo rinkimus, vienintelis šansas tai padaryti būtų laimėti vienmandatėse apygardose, o tą pajėgūs padaryti geriausiu atveju keli iš jų – Andrius Palionis, Algirdas Butkevičius, galbūt Antanas Vinkus, jeigu tokių ambicijų dar turėtų. Daugelis maištininkų net ir istoriškai į Seimą patekdavo tik per LSDP sąrašą, tad vargu ar opcija likti Seime po 2020 m. reali nesugrįžus.

Šioje situacijoje pralaimėjo visi. Partijai ši istorija kainuos nemažai balsų. G. Paluckas teisus sakydamas, kad „politikoje gali pritraukti 10 tūkst., bet atstumti 100 tūkst.“ Tačiau dėl to, kad bus prarasta dešimt tūkstančių, jis gali būti tikras, o užsitarnauti kad ir dvidešimt tūkstančių bus labai labai sunku. Be abejo, susilpnėjo ir G. Palucko pozicijos partijoje. Ne tiek, kiek tokiu atveju, jeigu ši krizė būtų išspręsta brutaliau arba priešingai – maištininkai būtų sulaukę besąlygiškų indulgencijų, tačiau neabejotina, kad ne visus bičiulius sužavėjo vyriausiojo bičiulio laikysena šios krizės metu. Maištininkai tuo labiau – rizikuoja savo politinėmis karjeromis dėl trumpalaikės naudos. 

Kas laimėjo? Akivaizdus nugalėtojas kol kas yra vienas – Mindaugas Sinkevičius. Jis išliko lojalus partijai paaukodamas ūkio ministro postą. Pasielgė taip, kaip ir tikimasi iš bičiulio – dažnai pro sukąstus dantis, bet pakluso partijos valiai. Dabar jis ant atsarginių suolelio. Tačiau ir po dvejų metų bus jaunas, perspektyvus politikas, kuriam dar visa karjera prieš akis. Tad G. Paluckas negali sau leisti dar iki to laiko parodyti, kad LSDP atsinaujino, auga ir bus gerai pasiruošusi trejų rinkimų maratonui. Nes jeigu jam nepavyks, Mindaugas Sinkevičius turės puikių šansų perimti partijos vairą. O to ir laukia maištininkai, kuriems tokiu atveju beveik neabejotinai būtų nutiestas tiltas atgal į partiją.