Trio „Infiltrators“. Festivalio „Vilnius Jazz“ archyvo nuotr.

Nekonformistinį požiūrį į muziką skleidžiantis ir naujas garsines patirtis savo lankytojams atveriantis festivalis „Vilnius Jazz“ atšventė garbingą trisdešimties metų jubiliejų. Įspūdinga sukaktis. Kaip ir buvo skelbta prieš festivalį spaudos konferencijoje, jokių fejerverkų ar pompastikos čia nebuvo.

Neišsišokantis ir intelektualus gimtadienis, į jį susirinko tie, kuriems jubiliatas svarbus ir aktualus. Festivalio tėvą Antaną Gustį ir visus dalyvius sveikino garbingi svečiai – vienos pagrindinių džiazo mugių „jazzahead!“ meno vadovas Peteris Schulze, „Katowice JazzArt“, „Garden of Sounds“ festivalių koordinatorė ir artėjančios „Womex“ mugės žiuri narė Martyna Markowska bei džiazo teoretikas, žurnalistas Francesco Martinelli.

Tačiau užvis svarbiausia, kad solidžią sukaktį švenčiantis festivalis paruošė ne mažiau solidžią muzikinę programą, kurioje savo vietą rado ne tik vyresniosios kartos džiazo korifėjai, bet ir nauji eksperimentų nesibodintys bei žanro ribas smarkiai plečiantys kolektyvai.

Kontrastingasis ketvirtadienis

Garbė pirmiesiems užlipti į Rusų dramos teatro sceną teko „Henri Texier Hope Quartet“ iš Prancūzijos. Henri Texier – tai išskirtinis kontrabosininkas, ne tik meistriškai svinguojantis, bet ir pasiekiantis su niekuo nesupainiojamą savitą skambesį, praturtintą etniniais sąskambiais (prisiminkite „Amir“ ar „Varech“ albumus), trykštantį funkui artima energija, o neretai besitransformuojantį į itin lyriškus pasažus. H. Texier, per savo karjerą grojęs su gausybe muzikantų bei kolektyvų, į Vilnių atvyko su sūnumi saksofonininku Sébastienu Texier bei kolegomis, taip pat saksofonu grojančiu François Corneloupu ir būgnininku Gautier Garrigue'u.

Pasirodymą pradėjęs nuo bemaž prieš keturis dešimtmečius parašytos kompozicijos „Amir“, kvartetas pristatė ir vėlesniųjų periodų kūrybą. Netikėtumų šiame pasirodyme tikėtis nevertėjo. Švelnios, melodingos kompozicijos užliejo teatro erdves. Lyriškumo zenitą kvartetas pasiekė biso metu. Nuo H. Texier solo prasidėjusi kompozicija evoliucionavo į vieną romiausių festivalio kūrinių. Tai galėjo būti tobula vakaro pabaiga, po kurios griūtum į minkštus patalus ir užmigtum it kūdikis. Bet...

Sceną okupavo į jokias žanro ribas netelpantys „The Young Mothers“ iš Teksaso. Lietuvos publikai gerai pažįstamas norvegų bosininkas Ingebrigtas Håkeris Flatenas – pernai grojęs su „The Thing“ ir „Atomic“ – įsimylėjo ir atsidūrė Ostine, o ten subūrė šį nepakartojamą kolektyvą.

Sekstetas netruko į šipulius sudaužyti „Henri Texier Hope Quartet“ sukurtą jaukumą. Gaivališki, laukiniai energijos pliūpsniai tiesiog talžė įsitaisiusiuosius Rusų dramos teatro salėje. Nuo abstraktaus free jazz iki hip-hop, nuo grindcore iki afrobeat.

Jungtinės Karalystės džiazo žurnale „Jazzwise“ buvo rašyta: „Jaunosios mamytės“ – tai kolektyvas, šviesmečiais nutolęs nuo to, kas vyksta dabartinėje džiazo scenoje. Velnioniškai taiklus apibūdinimas! Jo teisingumą gali paliudyti kiekvienas, tą vakarą buvęs Rusų dramos teatre.

„The Young Mothers“ – tai bomba, ne griaunanti miestus ar nusinešanti žmonių gyvybes, bet į šipulius suknežinanti vidines klausytojo sienas.

„The Young Mothers“. Peterio Gannushkino nuotr.

„Jaunosios mamytės“ – tai kolektyvas, šviesmečiais nutolęs nuo to, kas vyksta dabartinėje džiazo scenoje. 

Nežemiškos penktadienio patirtys

Antrąją festivalio dieną pradėjo trio „Infiltrators“. Tai gerai visiems žinomi mūsų šalies džiazmenai – klavišinių instrumentų virtuozas Dmitrijus Golovanovas, perkusijos meistras Arkadijus Gotesmanas ir sopraninio saksofono magas Janas Maksimowiczius. Nors jau kurį laiką trio koncertuose buvo galima įsigyti debiutinį kolektyvo kompaktinį diską, oficialus jo pristatymas įvyko būtent „Vilnius Jazz“ scenoje.

Trio kūryba – tai improvizacijos aktas, gimstantis tiesiai žiūrovui prieš akis. Gausiai naudojami elektroniniai garsų elementai, už kuriuos labiausiai atsakingas D. Golovanovas, sugula į darnų sambūvį su A. Gotesmano perkusija ir tiesiai į sielos gelmes besibraunančiu, ilgesingai aidinčiu J. Maksimowicziaus saksofonu. Visą vyksmą norisi pavadinti tiesiog astraliniu džiazu, kad ir kaip neapibrėžtai tai skambėtų.

Viename interviu trio narys D. Golovanovas prasitarė: „Mūsų tikslas – įsiskverbti į klausytojo pasaulį ar jo mintis, į jo sielą ar širdį, fantazijas ar svajones.“ Sprendžiant iš to, kaip buvo graibstoma debiutinė kompaktinė plokštelė, „Infiltrators“ tikslas buvo įgyvendintas! Be abejonės, tai vienas įdomiausių šiandienos Lietuvos muzikinių kolektyvų, kurį išgirsti privalu kiekvienam garso gurmanui.

Po tokio intymaus lietuviškosios trijulės pasirodymo atėjo eilė „Fire! Orchestra“, kuriuos prisikviesti svajoja daugelis pasaulio festivalių. Šį kolektyvą subūrė gerai žinomas Europos džiazo grandas Matsas Gustafssonas. Lietuvoje jis svečiuojasi jau ne pirmą kartą. Baritoninio saksofono guru ne tik yra drebinęs Šv. Kotrynos bažnyčios skliautus, bet ir pernai festivalio „Vilnius Jazz“ metu grodamas su „The Thing“ vertė iš savo vietų šokčioti ne vieną melomaną. Bet šįkart jis atvyko su gausia – iš viso keturiolika asmenų – palyda. Nė nesinori pagalvoti, kiek pastangų ir finansų kainavo šio orkestro narius surinkti į pasirodymą Vilniuje, bet visų svarbiausia, kad tai pavyko.

„Vilnius Jazz“ publikai M. Gustafssonsas su kompanija pristatė dar niekur negrotą, visiškai naują programą simboliniu pavadinimu „Arrival“. Vilniečiai ir miesto svečiai tapo pasaulinės premjeros liudininkais. Naujuose kūriniuose ypač akcentuotos styginių instrumentų partijos ir klarnetai.

„Arrival“ – itin delikati, rami, labiau primenanti pirmuosius du kolektyvo įrašus („Exit“ ir „Enter“), o ne naujausią „Ritual“ programa. „Fire! Orchestra“ puikiai pratęsė „Infiltrators“ pradėtą intymų ir atmosferišką vakarą. Lėtas, kontempliatyvus orkestro kruizas tiesiog išplukdė į neaprėpiamus vandenyno tolius. Po pasirodymo apėmė tuštumos ir pilnatvės jausmas. Oksimoroniška, bet iš tiesų atsikratyta kažko blogo ir pasipildyta gėrio.

Nuvilnijus paskutiniams garsams, ilgai aidėjo ovacijos, bet biso nebuvo. Ir gerai! Viskas užbaigta taip, kaip ir turėjo būti. Koks nors senesnės kompozicijos sugrojimas galėjo tik sujaukti tą nežemišką penktadienio būseną.

Europos laisvojo ir avangardinio džiazo korifėjas Hanas Benninkas. Petros Cvelbar nuotr.

H. Benninkas ne tik pademonstravo išskirtinius perkusinius sugebėjimus grodamas grindimis, bet ir įrodė esąs puikios fizinės formos: sėdosi, gulė ant grindų ir išdarinėjo įvairius viražus su savo kojomis.

Šamaniškas Robas Mazurekas ir nesenstantis „IPC Orchestra“

Šeštadienį įvykęs Čikagos eksperimentinės scenos flagmano Robo Mazureko išstojimas – turbūt kontroversiškiausias jubiliejinio festivalio pasirodymas. Pradėjęs nuo korneto solo, sulig kiekviena nauja kompozicija R. Mazurekas įtraukė vis daugiau garsų.

Fortepijonas, modulinis sintezatorius, įvairūs barškučiai ir varpeliai, paties maestro vokaliniai šūkčiojimai ar siurrealistinių tekstų deklamavimai susipynė į bendrą garsų gobeleną. Tai, ką darė Robas, tikrai nebuvo koncertas. Greičiau kažkas tarp arba už koncerto ir performanso ribų. Pasirodymo pradžioje buvo sunku suprasti, kas vyksta, kiek iš tiesų tame, ką matome, esama prasmės. Bet ilgainiui viskas ėmė panėšėti į tai, ką, tikėtina, patiria Pietų Amerikos indėnai, nes R. Mazurekas atrodė atliekantis modernizuotą šamanistinį ritualą. Tačiau ir koncerto metu, ir po jo teko nugirsti ne vieną repliką, leidžiančią suprasti, kad pirmasis šeštadienio pasirodymas daliai lankytojų netapo maloniausiu festivalio momentu.

Po svečio iš JAV eilė atėjo olandiškam džiazo desantui – penkiasdešimtmetį mininčiam „IPC Orchestra“. Tai vienas esminių Europos improvizacinės muzikos ir laisvojo džiazo kolektyvų, prie kurio ištakų stovėjo olandų legendos – Misha Mengelbergas, Willemas Breukeris ir Hanas Benninkas. Deja, bet iš šios trijulės žemiškosios karalystės keliais žingsniuoja tik H. Benninkas. Šįmet atšventęs 75-ąjį jubiliejų, jis vis dar nepaleidžia būgnų lazdelių ir tęsia kadaise su kolegomis pradėtą darbą.

Svečių iš Olandijos programa buvo sudaryta iš klasikinių džiazo kūrinių, tokių kaip Theloniouso Monko „Round Midnight“ ar „Let's Call This“ aranžuočių, taip pat M. Menegelbergo bei dabartinių kolektyvo narių parašytų kompozicijų. Trisdešimtmetį švenčiančio „Vilnius Jazz“ festivalio publika, klausydamasi „IPC Orchestra“ koncerto, turėjo puikią progą pajusti, kaip meistriškai susilieja tradicinės ir moderniosios džiazo atmainos.

Pasirodymas traukė ne tik ausis, bet ir akis. Daugiausia susirinkusiųjų simpatijų susilaukė 67-erių šiek tiek pakumpęs „IPC Orchestra“ violončelininkas Tristanas Honsingeris, kuris staiga ėmė pašėlusiai strakalioti scenoje ir teatrališkai diriguoti savo kolegoms. Ir, žinoma, pats H. Benninkas. Jis ne tik pademonstravo išskirtinius perkusinius sugebėjimus grodamas grindimis, bet ir įrodė esąs puikios fizinės formos: sėdosi, gulė ant grindų ir išdarinėjo įvairius viražus su savo kojomis.

„Fire! Orchestra“. Micke'o Keysendalio nuotr.

Jubiliejinis trisdešimtasis „Vilnius Jazz“, kaip ir ankstesnieji festivaliai, toliau išliko kuklus ir santūrus savo išore, bet vidumi – tai vienas giliausių muzikinių renginių mūsų šalyje. Nors daugelyje sričių vis labiau ima dominuoti forma, šis festivalis išlieka ištikimas sau ir koncentruojasi į turinį.

Abejingųjų nepalikę paskutinės dienos akordai

Sekmadienis prasidėjo nuo finalinio „Vilnius Jazz Young Power“ etapo, kuriame buvo sudėlioti visi taškai ant „i“. Nors dėl taikomo amžiaus cenzo šiek tiek apkarpęs savo sudėtį – kartu negrojo gitaristas Paulius Vaškas – laurus nuskynė pas mus jau spėjęs užsirekomenduoti ansamblis „Džiazlaif“, kuriam ne prošal būtų įteikti atskirą apdovanojimą už geriausiai administruojamą muzikos kolektyvo feisbuką. Užsukite, palaikinkite ir suprasite, ką turiu omeny.

Po duoklės jaunimui atėjo eilė džiazo dinozaurams ir savo amato meistrams – Barry Guy, Evanui Parkeriui ir Paului Lyttonui. Tai asmenybės, kurios darė įtaką ištisoms muzikantų kartoms ir vaidino vienus pagrindinių vaidmenų europinio free / avangarde džiazo istorijoje. Išvysti savo akimis šią legendinę trijulę vienoje vietoje – tikra šventė, kurią Lietuvos publikai suteikė festivalis „Vilnius Jazz“. Britų trio atliko savotišką laisvojo džiazo terapijos seansą, po kurio plojimus lydėjo susižavėjimo kupini šūksniai.

Ypač publikos dėmesį traukė kontrabosininkas B. Guy – jo grojimo technika tiesiog atėmė žadą. Be įprasto grojimo pirštais ir stryku, susirinkusieji galėjo įsitikinti, kad net skirtingų ilgių strypai puikiai pasitarnauja norint išgauti nepakartojamą kontraboso garsą.

Festivalį uždaryti buvo patikėta fenomenalaus savamokslio gitaristo Marco Ducret trio iš Prancūzijos ir vienai pagrindinių šių dienų Lietuvos džiazo asmenybių saksofonininkui Liudui Mockūnui. Tie, kas prieš tai buvo matę M. Ducret ir L. Mockūno dueto pasirodymus, neleis sumeluoti, kad šių muzikantų sinergija duoda nepakartojamus rezultatus.

Šįkart, prisijungus būgnininkui Ericui Echampard'ui ir kontrabosininkui Bruno Chevillonui, viskas skambėjo dar galingiau. Tarytum ratas apsisuko, ir pirmąją festivalio dieną sprogęs energijos užtaisas pavadinimu „The Young Mothers“ grįžo prancūziškai lietuvišku pavidalu ir užbaigė festivalį tiesiog nepakartojama gaida.

Jubiliejinis trisdešimtasis „Vilnius Jazz“, kaip ir ankstesnieji festivaliai, toliau išliko kuklus ir santūrus savo išore, bet vidumi – tai vienas giliausių muzikinių renginių mūsų šalyje. Nors daugelyje sričių vis labiau ima dominuoti forma, šis festivalis išlieka ištikimas sau ir koncentruojasi į turinį. Kiekviena festivalio diena prabėgo tarytum nepakartojama kelionė po muzikos garsų pasaulį, kuriame kiekvienas galėjo džiaugtis atradęs ką nors nauja. Belieka laukti kitų metų, naujos festivalio vietos – Rusų dramos teatrą numatyta uždaryti renovacijai – ir naujų atlikėjų. Ačiū visai „Vilnius Jazz“ komandai!

Robas Mazurekas. Peterio Gannushkino nuotr.