Karol Józef Wojtyła (1920-2005)

Rositos Garškaitės nuotrauka

1938 m. aštuoniolikmetis Karolis Józefas Wojtyła atvyksta į Krokuvą mokytis. Čia būsimasis popiežius Jonas Paulius II gyvens keturiasdešimt metų: bus studentas, aktorius, darbininkas, seminaristas, poetas, dramaturgas, kunigas, filosofas, vyskupas. Karališkajame Lenkijos mieste jis subręs kaip asmenybė ir ganytojas, vėliau sakys, kad Krokuvos istorija bei kultūra stipriai formavo jo dvasinį gyvenimą. Norint suprasti Jono Pauliaus II asmenybę ir pontifikatą verta žvelgti į jo krokuvietiškąjį gyvenimo laikotarpį.

Iš Vadovicių į Krokuvą

Czas ucieka wieczność czeka (liet. laikas skuba, amžinybė laukia) – šį užrašą ant bažnyčios sienos K. Wojtyła matė pro namų Vadovicėse – nuomojamo dviejų kambarių buto – langus. Toje bažnyčioje, kuri šiandien bazilika, jis priėmė tris įkrikščioninimo sakramentus: Krikšto, Pirmosios Komunijos ir Sutvirtinimo. Butas Bažnyčios g. 7 išlikęs iki šių dienų ir tapęs didelio modernaus šv. Jono Pauliaus II muziejaus dalimi. Į 20 tūkst. gyventojų miestelį, esantį 50 kilometrų atstumu nuo Krokuvos, kasmet atvyksta 200 tūkst. piligrimų ir turistų. Jie lanko minėtuosius muziejų ir baziliką, ragauja ant kiekvieno kampo reklamuojamą mėgstamiausią popiežiaus vaikystės saldėsį – kreminį pyragėlį kremówka. Pasak asmeninio Jono Pauliaus II sekretoriaus, kardinolo, Krokuvos arkivyskupo emerito Stanisławo Dziwiszo, pontifikas mylėjo gimtąsias Vadovices, bet didžiausią įtaką jam darė Krokuva. Kaip rašė K. Wojtyłos biografas George Weigelis, Jonas Paulius II ir Krokuva buvo skirti vienas kitam.

Popiežiaus šeimos namai Vadovicėse. 

Rositos Garškaitės nuotrauka

Darbininkas

Aštuoniolikmetis Karolis į Krokuvą atsikraustė drauge su bendravardžiu tėvu, buvusiu karininku, netekusiu žmonos, sūnaus ir dukros. Jie apsigyveno darbininkų rajone Dębniki ant pietinio Vyslos kranto. Jų bute Tynieckos gatvėje šiandien taip pat veikia nedidelis muziejus. Būsimajam popiežiui pačiam teko dirbti fizinį darbą. Naciams uždarius universitetą, jis lenkė nugarą skaldydamas akmenis, vėliau dirbo chemijos gaminių fabrike, kad nebūtų deportuotas į Vokietiją ir galėtų išlaikyti save bei silpnos sveikatos tėvą.

Arkivyskupu tapęs K. Wojtyła buvo pirmasis aukšto rango katalikų dvasininkas Krokuvoje, kilęs ne iš kilmingos giminės. Pavyzdžiui, kunigu jį įšventino princu arkivyskupu vadintas Adamas Stephanas Sapieha iš garsiosios lietuvių ir lenkų Sapiegų didikų giminės. K. Wojtyła lankė jo vadovaujamą pogrindinę kunigų seminariją. Tapęs popiežiumi, jis savo darbininkiškos patirties nepamiršo, jam rūpėjo socialiniai klausimai, ir jis svariai prisidėjo prie Bažnyčios socialinio mokymo, ypač enciklika „Centesimus annus“.

Laikas skuba, amžinybė laukia.

Rositos Garškaitės nuotrauka

Intelektualas

Dirbdamas „Solvay“ fabrike, K. Wojtyła stengdavosi gauti naktines pamainas – ramesnėje aplinkoje galėdavo melstis ir skaityti teologinius bei filosofinius tekstus. Dar lenkų kalbos ir literatūros studijų metais Jogailos universitete jis buvo pastebėtas kaip poetas, dramaturgas, aktorius. Nacių okupacijos metais jis su bičiuliu įkūrė pogrindinį „Rapsodijos teatrą“. Jie nelegaliai vaidindavo svarbiausias lenkiškas dramas, skaitydavo ryškiausią lenkišką poeziją visoje Krokuvoje, stengdamiesi pakelti miestiečių dvasią. Pasak Jono Pauliaus II biografo G. Weigelio, tai buvo priešinimasis okupantų tironijai kultūriniais ginklais. Po Antrojo pasaulinio karo K. Wojtyła Jogailos universitete studijavo teologiją, grįžęs po studijų Romoje ten parašė antrą disertaciją, apgynė habilitacijos darbą.

Birželį, lietuvių žurnalistų ir muziejininkų grupei lankantis Krokuvoje Lenkijos instituto Vilniuje dėka, paklausėme S. Dziwiszo, kuo Jonas Paulius II kaip popiežius buvo panašus ir kuo skyrėsi nuo popiežiaus Pranciškaus. „Panašūs savo sielovados stiliumi, artumu žmonėms, o skiriasi išsilavinimu, intelektualiniu pasiruošimu, nes Jonas Paulius II buvo universiteto profesorius, akademinės aplinkos žmogus. Šiuo požiūriu jis panašus į Benediktą XVI“ , – atsakė kardinolas.

Vyskupų rūmai Krokuvoje ir žymusis langas, kuriame popiežius pasirodydavo tikintiesiems atvykęs į Krokuvą.

Rositos Garškaitės nuotrauka

Per dvidešimt šešerius pontifikato metus jis parašė keturiolika enciklikų – nuo „Redemptor hominis“ 1979 m. iki „Ecclesia de Eucharistia“ 2003-iaisiais, 42 apaštališkuosius laiškus, po 12 apaštališkųjų konstitucijų ir paraginimų, tūkstančius homilijų, kreipimųsi, kalbų. Jo asmeninis sekretorius S. Dziwiszas patikina, kad visus dokumentus Jonas Paulius II rašė pats. Jis daug skaitydavo, tačiau rašydamas knygomis nesinaudodavo, jam tereikėdavo lapo, rašiklio ir laiko. „Buvo labai talentingas. Turėjo puikią atmintį. Atsimindavo ir žmones, ir tai, ką skaitė, galėdavo mintinai cituoti“, – kalba kardinolas. Norint pažinti šv. Jono Pauliaus II intelektualo Krokuvą, būtina aplankyti seniausią universiteto pastatą Collegium Maius. Netoliese – 1945 m. įkurto savaitraščio „Tygodnik Powszechny“ redakcija Vyslos gatvėje, šis leidinys spausdindavo slapyvardžiu pasirašytas kunigo K. Wojtyłos pjeses ir poeziją.

Istorinis „Tygodnik Powszechny“ numeris 1978 m., K. Wojtyłai tapus popiežiumi. 

Rositos Garškaitės nuotrauka

Šeimų ir jaunimo tarnas

Pirmąja savo seminarija K. Wojtyła vadino namus, religinį auklėjimą ir uolaus tikinčiojo pavyzdį daugiausia jis gavo iš tėvo. Per Jono Pauliaus II kanonizaciją 2014-aisiais Pranciškus sakė jį buvus „šeimos popiežiumi“. Jam rūpėjo pasauliui priminti apie šeimos grožį, Santuokos sakramento šventumą, mokyti kūno teologijos, metant iššūkį seksualinės revoliucijos padariniams. Šis pašaukimas tarnauti šeimoms užgimė Krokuvoje, kur jis įkūrė pirmąjį Lenkijoje šeimos institutą, taip pat čia užsimezgė ir pašaukimas tarnauti jaunimui. Kas trejus metus rengiami pasauliniai katalikiško jaunimo susitikimai, kurie prasidėjo 1985-aisiais – Jono Pauliaus II dovana Bažnyčiai. Kunigystės pradžioje jis buvo universiteto kapelionas, užsiėmė jaunimo sielovada. Aplink jį susibūrė jauni pasauliečiai katalikai, jų grupė vadinosi srodowisko (liet. aplinka). Jaunimas ne tik ateidavo į K. Wojtyłos aukojamas šv. Mišias, klausydavosi jo pamokslų, bet ir drauge keliaudavo į kalnus, stovyklaudavo, leisdavosi į žygius, slidinėti.

Vaikai – vertingiausia santuokos dovana (Familiaris consortio).

Rositos Garškaitės nuotrauka

Dievo gailestingumo ir religinės laisvės šauklys

Tais metais, kai būsimasis pontifikas atsikraustė į Krokuvą, mirė Faustina Kowalska. Pro vienuolyną Lagievnikuose, kur ji gyveno paskutiniuosius gyvenimo metus ir yra palaidota, Karolis praeidavo kasdien pakeliui į akmens skaldyklą, o kartais užsukdavo ir pasimelsti. Jį žavėjo Lenkijoje plintantis Dievo gailestingumo kultas, ir jis stengėsi padaryti jį pripažintą ir žinomą visame pasaulyje. Jonas Paulius II parašė encikliką „Dives in Misericordia“, 2000 m. Faustiną kanonizavo, pirmąjį sekmadienį po Velykų paskelbė Gailestingumo sekmadieniu, o 2002 m. Dievo gailestingumui jis paaukojo visą pasaulį.

Jonas Paulius II ne tik platino per vienuolę, kelerius metus praleidusią Vilniuje, Jėzaus perduotą žinią apie Dievo gailestingumą, bet ir liudijo šią dorybę savo gyvenimo pavyzdžiu. Pavyzdžiui, aplankydamas į jo gyvybę 1981-aisiais pasikėsinusį turką Ali Agdžą kalėjime. Kulkos pašautas jis krito į sekretoriaus S. Dziwiszo glėbį, ir šis vaizdas apskriejo visą pasaulį. Šiandien sukruvinta sutana, dėvėta pasikėsinimo dieną, yra antrinė relikvija, saugoma Jono Pauliaus II centre, Lagievnikuose. Centre galima pasimelsti ir prie pirminės šventojo relikvijos – kraujo. Kaip pasakoja popiežiaus palikimą, relikvijas, įamžinimą tvarkantis kard. Dziwiszas, dvi ampulės Jono Pauliaus II kraujo buvo paimtos mirties dieną tyrimams, o kartu ir numatant, kad ateityje jos gali tapti relikvijomis. Relikvijoriai su popiežiaus kraujo lašu dalijami bažnyčioms, tokias relikvijas turi ir kelios Lietuvos šventovės.

Sutana, kurią Jonas Paulius II dėvėjo 1981 m. gegužės 13 d., kai buvo pasikėsinta į jo gyvybę.

Rositos Garškaitės nuotrauka

Vyskupu tapęs K. Wojtyła nuolat buvo komunistinės valdžios akiratyje: jo aplinkoje šnipinėjo saugumo agentai, vyskupų rūmuose Pranciškonų gatvėje buvo įtaisytos blakės, sekami susirašinėjimai. Akademikas ir menininkas pasirodė besikišąs į politinius reikalus. Kiekvienais metais ketvirtadienį, po sekminių oktavos, per Dievo Kūno ir Kraujo šventę, Krokuvos arkivyskupas vesdavo procesiją per miestą nuo Vavelio katedros iki pagrindinės Turgaus aikštės ir atgal. Ši vieša apeiga buvo uždrausta nacių, o Lenkiją valdant komunistams, Bažnyčia ir ypač arkivyskupas Wojtyła kovojo, kad ši tradicija būtų atkurta. 1971 m. jam pavyko ir pamokslo pagrindinėje aikštėje metu jis kalbėjo, kad krikščionys nesiliaus reikalavę iš valdžios gerbti jų teises. Beveik dvidešimt metų tęsėsi jo kova už naujos bažnyčios statybą darbininkų rajone Nova Huta.

Anot Jono Pauliaus II sekretoriaus, ši patirtis turėjo daugiausia įtakos jam tampant uoliu religijos laisvės gynėju. Būtent šiame sovietiniams žmonėms specialiai pastatytame rajone prasidėjo būsimojo popiežiaus kova su komunizmu. Savo pontifikato metu jis ragino visus, o ypač totalitarinio režimo pavergtas tautas, nebijoti. Kaip yra sakęs „Solidarumo“ pirmeivis, Lenkijos prezidentas, Nobelio taikos premijos laureatas Lechas Wałęsa, komunizmas be Jono Pauliaus II nebūtų žlugęs arba jo žlugimas būtų pareikalavęs pralieti kur kas daugiau kraujo.

Šv. Jono Pauliaus II kraujo relikvija. 

Rositos Garškaitės nuotrauka

Iš Krokuvos į visą pasaulį

Santo Subito (liet. šventumą kuo greičiau) skandavo minios per Jono Pauliaus II laidotuves, kuriose dalyvavo daugiau nei 4 milijonai žmonių iš viso pasaulio. Tai buvo ne tik vienos gausiausių susirinkusiųjų skaičiumi laidotuvės, bet ir vienas gausiausių valstybių vadovų susitikimų istorijoje. Tikras siaubas saugumo požiūriu, pažymi kardinolas Dziwiszas. Vienoje vietoje susirinko visi JAV prezidentai – tuometinis George W. Bushas ir anksčiau šias pareigas ėjusieji. Pasak kardinolo, susirinkusieji laidotuvėse atstovavo visoms pasaulio religijoms. Tuomet pasaulis įvertino Krokuvoje susiformavusio popiežiaus moralinį autoritetą, o šiandien jam, šventajam, tikintieji meldžiasi, prašydami užtarimo. Lenkijoje kiekvienoje bažnyčioje rasite relikviją, atminimo lentelę ar bent jau paveikslą. Dvylika metų iki tampant popiežiumi ir dvidešimt septynerius pontifikato metus su Jonu Pauliumi II dirbęs S. Dziwiszas juokauja, kad Wojtyłos šventumą įrodo faktas, kad su juo popiežius iškentėjo beveik keturis dešimtmečius. „Jis buvo paprastas žmogus, o kartu ypatingas, kasdien liudijo šventumą“, – rimčiau tegia kardinolas. 

Žmonių iš viso pasaulio maldos ir padėkos šv. Jonui Pauliui II muziejuje Vadovicėse. 

Rositos Garškaitės nuotrauka