Evgenios Levin nuotrauka

Nebuvau tarp tų, kurie į Lietuvą atkeliavus „Lidl“ prekybos centrui stovėjo milžiniškose eilėse. Esu šio tinklo prekybos centre buvęs kartą, ir man jis paliko visai neblogą įspūdį.

***

Puikus startas

Prekybos centrų karai visada man buvo labai įdomi tema. Nes tai verslas, generuojantis didelius pinigus, sudėtinga rinka, kurioje sėkmingai veikti nėra lengva. Pagal prekybos tinklų plotą tūkstančiui gyventojų patenkame į dešimtuką Europoje. Be to, tradicinio Lietuvos pirkėjo profilis gerokai skiriasi nuo vakariečio. Vakarų Europoje neretai apsiperkama kartą per savaitę, o lietuviai yra linkę į parduotuves užsukti kone kasdien.

„Lidl“ išties gerai išanalizavo padėtį, ateidamas į gana sudėtingą mūsų šalies rinką. Daugelyje kitų Europos šalių šio vokiečių prekybos centro parduotuvės primena sandėlius ir į komfortą pirkėjams nėra investuojama, Lietuvos rinka kitokia. Čia net ir tos parduotuvės, kurios visų pirma akcentuoja mažą kainą, yra bent jau palyginti erdvios ir patogios pirkėjams. Tad ir „Lidl“ parduotuvės kažkuo neišsiskiria bendrame mūsų šalies kontekste – galbūt „Rimi“ ar „Iki“ standartinė parduotuvė įrengta solidžiau ir mažiau pergrūsta prekėmis, bet vokiečių tinklas suprato, kad vien maža kaina Lietuvoje nelaimėsi ir reikia taikytis prie sąlygų, kurias diktuoja rinkos senbuviai.

Iš rinkodaros pusės taip pat „Lidl“ galima tik pagirti. Nemanau, kad Arvydas Sabonis yra tarp lengviausiai įperkamų reklaminių veidų, tačiau šioje srityje prekybos centras nusprendė netaupyti. Apskritai daug investuota į lietuvių meilę krepšiniui – „Iki“ išstumtas iš krepšinio federacijos rėmėjų, solidžiai paremta Lietuvos moksleivių krepšinio lyga. Taip pat reikėtų išskirti ir labai aktyvų, palyginti su konkurentų, lauko reklamos naudojimą.

Pirmieji veiklos metai „Lidl“ buvo nuostolingi, ir pagal apyvartą vytis keturis didžiuosius tinklus dar reikės. Tačiau prekybos centro vadovybė viešai teigė, kad investicijos yra ilgalaikės ir pelnas dar ateis, o viena iš išmoktų pamokų – vien žema kaina Lietuvos pirkėjų nepatrauksi. Be to, „Lidl“ „CV Online“ organizuotuose metų darbdavio apdovanojimuose pelnė trečią vietą.

Kryžių skandalas

Tad Lietuvoje vokiečių tinklas iki šiol kantriai skynėsi kelią į pirkėjų širdis ir didelių klaidų nepadarė. Taip, „Rekvizitai.lt“ sistemoje, kaip tinklui, veikiančiam Lietuvoje dar neilgai ir turinčiam nedaug parduotuvių, neigiamų atsiliepimų gal ir daugokai, tačiau visi tinklai jų sulaukia nemažai. Galbūt galima išskirti tik liepą kilusį triukšmą, kai paaiškėjo, kad kai kurios identiškos prekės Vakarų Europos „Lidl“ parduotuvėse yra pigesnės negu Lietuvoje. Ne vienoje šalyje buvo įsipainiota į gerokai didesnius skandalus – beveik prieš dešimtmetį buvo atskleista, kad Vokietijoje „Lidl“ vertė darbuotojus užsiregistruoti prieš einant į tualetą ir pasitelkdamas mini kameras rinko medžiagą apie juos.

Rugsėjo pradžioje triukšmas kilo Čekijoje – per graikiško maisto savaitę publikuoti Santorino salos vaizdai, tačiau nuotraukose ištrinti kryžiai. Čekija yra viena sekuliariausių šalių Europoje – vos 12 % gyventojų save priskiria krikščionims, bet triukšmo tai sukėlė nemažai.

Panašiai istorijai pasikartojus Belgijoje, „Lidl“ atstovai tvirtino, kad kryžiai retušuoti saugant kompanijos religinį ir politinį neutralumą. Teigta, kad reklama bus naudojama visoje Europoje, tad nenorima neigiamų reakcijų.

Vėliau sekė istorija Italijos Ligūrijos regione. Galbūt tai, kad šalis itin katalikiška (83 % krikščionių), prekybos tinklo atsakas buvo kitoks – pažadėta nuotraukas pašalinti. Panašių atvejų būta ir Vokietijoje.

O tada eilė atėjo Kauno senamiesčiui. Kompanijos pasiaiškinimas buvo dar kitoks – buvę reklamos partneriai šią nuotrauką pateikė dėl jos aukštos kokybės, o kryžiai dingo veikiausiai nevykusiai retušuojant.

Ar jus įtikina tai, kad įmonė bent keturis kartus Europoje užlipa ant to paties grėblio? Netikiu, kad tokios politikos yra laikomasi nesąmoningai, veikiausiai tai perdėto politkorektiškumo išraiška. Jeigu daugeliu atveju „Lidl“ sugebėjo prisitaikyti prie gana sudėtingos Lietuvos rinkos, buvo galima tai padaryti ir reklamos atžvilgiu.

Audrius Bačiulis LRT.lt sakė, jog galbūt tai buvo sąmoningas skandalo kėlimas. Nebūčiau linkęs su tuo sutikti. Kiek Lietuvoje yra žmonių, kuriuos Kauno kryžiai gali įžeisti? Ar mikroskopinę musulmonų mažumą? Ar tuos 16 % netikinčiųjų arba nepriskriančių savęs nė vienai religijai? Taip, galbūt ne tokiai mažai net ir tikinčiųjų daliai nėra svarbu, bus „Lidl“ reklamoje kryžiai, ar ne. Tačiau ar yra tokių, kurie dėl tokio „Lidl“ žingsnio pradės dažniau lankytis šio prekybos centro parduotuvėse? Jeigu ir yra, tai gerokai mažiau negu tų, kurie nuo šiol pagalvos, ar peržengti šio prekybos centro slenkstį.

Daugiau nei kryžius

Kryžių pašalinimas reklamoje nėra vien tik politkorektiška žinutė. Kryžius mūsų šaliai yra daugiau negu religinis simbolis. Taip, mes galbūt ir paskutiniai pagonys Europoje, nukentėję nuo vyrukų su juodais kryžiais ant baltų apsiaustų. Tačiau apsikrikštijus į Lietuvą atėjo civilizacija. Pirmąjį universitetą Lietuvoje įsteigė jėzuitai. Vienuolynai puoselėjo kultūrą, buvo mokslo židiniai. Taip, galbūt ankstyvojoje krikščioniškos Lietuvos istorijoje dar galima kelti klausimą ir dėl to, kad tas poveikis grynai tautiniu aspektu buvo dvejopas, dėl aukštuomenės, kuriai reiktų priskirti ir dvasininkiją, polonizacijos.

Tačiau tautinis atgimimas prasidėjo su Žemaičių vyskupu Motiejumi Valančiumi. Iš 20-ies Vasario 16-osios akto signatarų keturi buvo dvasininkai. Sovietmečiu bene stipriausiai veikė būtent katalikiškasis pogrindis su „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ priešakyje. Daug kunigų ir vyskupų buvo tremiami, kalinami, neteko savo gyvybių.

Tai faktai, su kuriais vargu ar įmanoma ginčytis. Nenoriu sumenkinti religinio krikščionybės vaidmens, tačiau politinis-kultūrinis vaidmuo yra ne mažiau svarbus, ir kryžiai nėra tik religinis simbolis. Jie neįkyriai primena tai, kad žmonės, kurie kūrė Lietuvą, tokią, kokioje mes dabar gyvename, įkvėpimo sėmėsi iš tikėjimo.

Pats esu gimęs ir augęs tikinčioje šeimoje. Tačiau ilgą laiką nenešiodavau jokių religinių simbolių. Kol per vienas rekolekcijas ant mano (kaip ir visų kitų ten dalyvavusiųjų) kaklo atsirado kryželis. Tos rekolekcijos man buvo gyvenimą keičianti patirtis, todėl nuo tada to kryželio praktiškai niekada nenusiimu. Gal kai kam jis yra tik mažas, paprastas, nuo laiko jau kiek patamsėjęs medžio gabalas. Galbūt kai kam tai tėra tiktai kažkokios prietrankų išpažįstamos religijos ženklas. Man tai yra kur kas daugiau. Tai priminimas apie mano gyvenimo kelią. Koks aš buvau anksčiau nelaimingas ir koks esu laimingas dabar. Ir kam aš turiu būti dėkingas už tą virsmą.

Ir patikėkite, per tuos beveik ketverius metus su kryželiu ant kaklo man vos vieną vienintelį kartą yra nutikę taip, kad kažkas taip švelnokai užsimintų apie religinio simbolio afišavimą. Ir aš buvo labai labai nustebęs, nes man tai yra kur kas daugiau negu religinis simbolis.

Kaip ir tie Kauno kryžiai, kurie įkyriai mums primena, kad Lietuva, kurioje mes gyvename, yra ir tų, kuriems šis simbolis yra šventas, kūrinys.

Galimą tą pamiršti ir ignoruoti. Tačiau taip gyventi neverta.