Martyno Liuterio paminklas Vitenberge (Vokietijoje)

Autorius yra Paderborno Teologijos fakulteto ekumeninės teologijos profesorius, Johann-Adam-Möhler Ekumenizmo instituto (Paderbornas) vadovas.

Prireikė nemažai laiko, kol apie didįjį krikščionybės skaudulį – skilimą, įvykusį dėl protestantiškosios reformacijos, būtų galima kalbėtis ramiai ir objektyviai. Kas gi išties įvyko tą lemtingą spalio 31-ąją? Ar tikrai ir šiandien Bažnyčia pasmerktų Martyną Liuterį?

Straipsnyje pasakojama apie tai, kaip katalikų bei liuteronų teologai bei istorijos tyrinėtojai sugebėjo išlaisvinti Martyno Liuterio įvaizdį nuo vienpusiškų interpretacijų bei tendencingų iškraipymų. Dialogas tarp dviejų bažnyčių parodė, kad Liuterio teologijos šaknys giliai suleistos į didžiąją Bažnyčios tradiciją, nors ir skiriasi nuo vėlyvosios scholastikos. Tai liudija ir 1999 metais katalikų ir liuteronų pasirašytas dokumentas – Bendroji deklaracija dėl nuteisinimo doktrinos.

Ištisus amžius Liuteris katalikų akyse buvo eretikas ir Bažnyčios skaldytojas. Protestantų jis buvo šlovinamas kaip Bažnyčios steigėjas, vaizduojamas kaip nacionalinis didvyris. Liuteronai ir katalikai kaltino vieni kitus apostazija. Šioje vienpusiškoje situacijoje, susiformavusioje teologiniu ir denominaciniu pagrindu, buvo neįmanomas bendras požiūris į Liuterį ir jo įkvėptą Reformacijos judėjimą.

20 amžiuje pirmą kartą istorijoje naujas ekumeninis judėjimas įgalino atsargiai priartėti prie Martyno Liuterio asmens. Katalikų tyrėjai savo darbais atskleidė, kad katalikišką literatūrą apie Liuterį per pastaruosius keturis amžius iki pat modernybės reikšmingai formavo Liuterio oponento ir kunigaikščio Jurgio iš Saksonijos patarėjo Johanneso Cochaleuso komentarai.

Cochaleusas apibūdino Liuterį kaip nuo krikščionybės atsimetusį vienuolį, moralės žlugdytoją ir eretiką. Tad atidus istorinis darbas galėtų padėti katalikams palaipsniui išsivaduoti iš vienareikšmiško požiūrio į Liuterio asmenį bei jo veiklą.

Katalikų susidomėjimą Reformacijos istorija paskatino katalikų, gyvenusių protestantų daugumą turėjusioje Vokietijos imperijoje 19 amžiaus II pusėje, pastangos. Šio susidomėjimo skatinami ekumeniškai nusiteikę katalikų teologai galėjo pagaliau išsivaduoti iš vienpusiškos, Romai priešiškų protestantų istoriografijos. Jie suformulavo pamatinę tezę, pagal kurią Liuteris įveikė katalikybę, kuri nebebuvo katalikybė. Remiantis šiuo požiūriu, kurį labai išpopuliarino katalikų istorikas Josephas Lortzas, Bažnyčios gyvenimas ir mokymas vėlyvaisiais viduramžiais funkcionavo dažniausiai kaip neigiamas Reformacijos fonas.

Norint suprasti Reformaciją kaip atsiskyrimą nuo Katalikų Bažnyčios, reikia žinoti, kokia buvo vėlyvųjų viduramžių Bažnyčios sandara ir kokia neužtikrinta buvo katalikų teologija: Liuteris buvo vaizduojamas kaip rimtas religingas asmuo ir sąmoningas maldos vyras... Atidesnė kitų katalikų teologų istorinė analizė parodė, kad esminis Reformacijos rūpestis buvo ne tokie dalykai kaip nuteisinimo doktrina, kuri sukėlė Bažnyčios skilimą, o greičiau Liuterio ano meto Bažnyčios situacijos kritika, kilusi iš šio susirūpinimo.

Po to, kai kardinolas Johannesas Willebrandsas tam tikra prasme atskleidė tikrąjį Liuterio veidą, pripažindamas Liuterio gilų religingumą, po kelių dešimtmečių ypač Jonas Paulius II, o po jo ir popiežius Benediktas XVI atskleidė Liuterio įvaizdį. 1996-aisiais Jonas Paulius II pabrėžė Liuterio troškimą atnaujinti Bažnyčią. Benediktas XVI pripažino Liuterio gilią aistrą ir per visą jo gyvenimą pulsuojančią Dievo ieškojimo jėgą. Liuteris neketino suskaldyti Bažnyčios.

Tolesniais žingsniais, sistemiškai palygindami du pavyzdinius abiejų konfesijų teologus – Tomą Akvinietį ir Martyną Liuterį – katalikų ir liuteronų tyrinėtojai atrado analogiškas teologines pozicijas, tiesiog išdėstytas skirtingose teologinės minties struktūrose ir sistemose, vadinamosiose Denkformen (mąstymo būdai).

Hermeneutinis Tomo Akviniečio ir Martyno Liuterio teologijos palyginimas parodė, kad nors teologų mąstymo būdai labai skirtingi, tačiau jie vienas kito neatmeta, o kai kuriais atvejais netgi vienas kitą papildo. Šis darbas teologams padėjo suprasti Liuterio teologiją jo paties sistemoje.

Tuo pačiu metu katalikų tyrėjai gilinosi į nuteisinimo doktrinos reikšmę Augsburgo „Išpažinime“. Šiame dokumente svarbiausi Liuterio reformai rūpimi klausimai galėtų būti matomi platesniame – liuteronų išpažinimų sudarymo kontekste. Galima daryti išvadą, jog Augsburgo „Išpažinimas“ (Konfesija) galėtų būti matomas kaip dokumentas, išreiškiantis pamatinius reformatoriškus klausimus lygiai tiek pat, kaip ir Bažnyčios vienybės išsaugojimą.

EPA nuotrauka

Minint Augsburgo Konfesijos 450-ąjį jubiliejų, tiek protestantų, tiek ir katalikų teologai galėjo parodyti, kad Confessio Augustana nėra nei schizmos, nei naujos Bažnyčios steigiamasis dokumentas, o ženklas bei išraiška pastangų išsaugoti Bažnyčios vienybę. Šiuo atžvilgiu Confessio Augustana išties yra katalikiškas dokumentas.

Protestantų ir katalikų teologų ekumeninės darbo grupės projektas – pavadintas „Doktrinų pasmerkimas: Bažnyčių atskyrimas?“ – prasidėjo po pirmojo Jono Pauliaus II vizito Vokietijoje 9-ojo dešimtmečio pradžioje. Tęsiant katalikų ir liuteronų tyrinėjimus, šis projektas padėjo naujai permąstyti kadaise skelbtus įsitikinimus ir pasmerkimus, kurių galima rasti tiek Liuterio teiginiuose bei protestantų-liuteronų Tikėjimo išpažinimų tekstuose, tiek ir Tridento susirinkimo sprendimuose. Tad kruopštaus istorinio-kritinio darbo dėka buvo nustatyta, kad abipusiai įsitikinimai buvo paremti daugiausia klaidingais įsitikinimais kitos pozicijos atžvilgiu, vienpusiška interpretacija arba klaidinga emfaze.

Štai kodėl šiandien nėra reikalo šias pozicijas vertinti kaip tas, kurios atskiria bažnyčias. Šis hermeneutinis istorinis-kritinis metodas buvo pritaikytas, pavyzdžiui, sudarant Pasaulinės liuteronų federacijos ir Romos Katalikų Bažnyčios bendrąją deklaraciją apie nuteisinimo doktriną 1999-aisiais. Buvo pasiektas protestantų ir katalikų konsensusas dėl pamatinės nuteisinimo doktrinos tiesos.

Iš šio nuteisinimo klausimo, kuris yra toks svarbus reformai, buvo pašalinta abipusių kaltinimų priežastis.

Šie abipusiai pamatinių teologinių turinių supratimo pokyčiai, palaipsniui vykę dešimtmečiais, keitė ir praeities įvykių minėjimą. Katalikų liuteronų tyrinėjimai nutiesė kelią adekvačiai diskusijai dėl Martyno Liuterio asmenybės ir teologijos. Panašiai liuteronų tyrimas sėkmingai išlaisvino Liuterio įvaizdį nuo vienpusiškų ir perdėtai tendencingų apibūdinimų. Prieš mūsų akis iškyla teologas ir profesorius, giliai įsigilinęs į viduramžių teologijos ir monasticizmo mąstyseną, kuris savo teologinį darbą sutelkė į Šventojo Rašto aiškinimą. Todėl jis itin vertino ir gerbė Bažnyčios tėvus, pradedant nuo šv. Augustino iki šv. Bernardo Klerviečio. Jis kritiškai vertino Aristotelio filosofiją, kurią buvo perėmę scholastikos teologai; tad jis pradėjo naują dvasingumo teologiją, kurios pirmasis adresatas buvo pasauliečiai.

Apmąstydamas Liuterio gyvenimo pasiekimus, Melanchtonas po Liuterio mirties teigė, kad „jo kova dėl pamaldumo“ sugrąžino žmones atgal prie Kristaus, parodydamas jiems, kad nuodėmės gali būti atleistos Dievo Sūnaus dėka. Žmogus turi tiesiog tikėjimu priimti šią Kristaus malonę. Aiški skirtis tarp įstatymo ir Evangelijos padeda išgryninti teologinę doktriną. Kitais atžvilgiais, pasak Melanchtono, Liuteris paliko Apaštalų, Nikėjos ir Atanazo Išpažinimus visiškai nepaliestus.

Pagal publikaciją Reform and Reformation: Ecumenical Approaches in Light of the Document From Conflict to Communion  dialogo ir kultūros žurnale „Claritas“ parengė Saulena Žiugždaitė