Kristinos Tamelytės / VU TSPMI nuotrauka

1918 metais valstybę sukūrusi lietuvių tauta atlaikė sovietmetį, surado jėgų atkurti valstybę po penkiasdešimties okupacijos metų, tačiau šimtmetį švenčia nežinodama, kodėl verta toliau būti. Šimtmetis – atsisveikinimas su Lietuvos valstybe? Tokį pavojingą klausimą iškėlė ir dar pavojingesnių minčių šia tema užvakar surengtame dispute išsakė filosofas prof. Alvydas Jokubaitis, jam oponavo kultūros istorikas doc. dr. Vytautas Ališauskas.

Atrodo, kad Lietuvą valdo A. Merkel

„Lietuvių politikai pradėjo manyti, kad 1918 metų stiliaus nepriklausomybė yra per didelis išbandymas, todėl būtina sugalvoti kai ką lengvesnio. Europos Sąjunga jiems davė progą Lietuvą paversti kažkuo kitu. Po valstybės priedanga ugdomi „lieteuropiečiai“. Benedictas Andersonas pagarsėjo teze, kad tauta yra įsivaizduojama bendruomenė. Daugybė požymių rodo, kad reikia kalbėti apie įsivaizduojamą Lietuvos valstybę, – teigia A. Jokubaitis. – Jeigu Lietuvos interneto portalai ir televizijos nustotų kalbėti apie valstybę, jos ir neliktų.“ Profesoriaus įsitikinimu, Lietuvos politikai savo šalį suvokia ne kaip nepriklausomą politikos subjektą, bet kaip ES biurokratų koreguojamą objektą. ES nereikalauja Lietuvos patriotų įtikinti, kad ji geresnė už tautinę valstybę, tačiau sau tokį tikslą išsikėlė mūsų politikai. „Kartais atrodo, kad Lietuvą valdo Angela Merkel“, – sako filosofas.

Jo teigimu, kiekvienas lietuvis turi būti pasiruošęs mąstyti apie savo valstybę be ES dėl dviejų priežasčių. Pirma, tėvynė yra Lietuva, o ES – tik politinis kontraktas. Antra, Lietuva buvo Abiejų Tautų Respublikos, Rusijos imperijos ir Sovietų Sąjungos dalis, tačiau visos šios priklausomybės baigėsi. Valstybė turi išgyventi be ES, kitaip ji nieko verta, panašiai kaip laisvas žmogus gali išgyventi be kasdienių patogumų, tokių kaip televizorius ar dulkių siurblys. Nebeturime jėgų būti politine tauta, tvirtina A. Jokubaitis, esame tarsi lifte – nei pirmyn, nei atgal – ir šis strigimas įgyja vis komiškesnių pavidalų.

Prof. Alvydas Jokubaitis.

Kristinos Tamelytės / VU TSPMI nuotrauka

„Daugiakultūriškumas yra daug rimtesnis iššūkis Lietuvos valstybei, negu atrodo jos šalininkams. Griaunamas ne tik tautinis tapatumas, bet primetama ir daugybės kitų tapatumų revizija. Tai, ką sociologai vadina tautos tapatumo pasikeitimais, moralės požiūriu dažnai yra tautinės valstybės išdavystė. Nė vieno Lietuvos tautinio atgimimo veikėjo darbuose nerasime dabartinę tautą lydinčios kultūros aprašymo. Tautinis atgimimas nebuvo vien siauras nacionalizmas, bet reiškė galingą kultūrinės kūrybos akstiną“, – kalba filosofas. Pasak jo, kuo labiau siekta kultūros, tuo stipriau vaduotasi iš siauro nacionalizmo. Tačiau ES šalininkai šiandien to matyti nenori, jiems tautinė valstybė reiškia atsilikimą ir uždarumą. Užuot siekus aukštesnės kultūros, siūloma užmiršti visas hierarchijas. Tačiau tauta gali gyvuoti tik kultūros kūriniuose, primena A. Jokubaitis, ji egzistuoja dėl kultūros ir kultūrai. Kiekviena didesnė kultūrinio mąstymo permaina Lietuvą gali nušluoti, ir tai, profesoriaus įsitikinimu, jau vyksta.

Paskutinis šansas sukurti valstybę

Valstybės šimtmetis – ne paskutinės jos dienos, o paskutinė proga sukurti Lietuvos valstybę, tvirtina V. Ališauskas. Nors Lietuva yra nepriklausoma ir suvereni kaip niekada savo istorijoje, pagaliau savarankiškai veikia tarptautinių santykių plotmėje ir yra iš tiesų demokratiška, jos tyko trys pavojai. Pirmas – demografinė problema. Emigracija, anot V. Ališausko, yra visos Rytų Europos, ne tik Lietuvos bėda. Lenkai yra ne mažiau išsigandę už mus, dėl to atsivežė daugiau nei milijoną ukrainiečių ir svarsto po penkerių metų jiems suteikti Lenkijos pilietybę. Tuo metu Lietuvoje negalime susitaikyti, kad nėra vieno ir paprasto atsakymo, kodėl lietuviai emigruoja. Tikrąją demografinę problemą, anot kultūros istoriko, sudaro katastrofiškas gimstamumas ir šeimos nestabilumas, milžiniškas savižudybių skaičius.

Antras – anarcholiberalistinis tikrovės supratimas. Tai yra visiškas individualizmas, įsitikinimas, kad materialinė gerovė kuriama vien tik technologijomis arba finansinėmis manipuliacijomis, galiausiai bet kokio universalaus moralės principo atmetimas. V. Ališausko nuomone, Lietuva šiuo požiūriu toli nuo šalių, kur seniai egzistuoja socialinio solidarumo, subsidiarumo idėjos.

Doc. dr. Vytautas Ališauskas.

Kristinos Tamelytės / VU TSPMI nuotrauka

Trečias pavojus kurti valstybę – svajonės neturėjimas. Ne idėjos, kurias kaip pašėlę pastaruoju metu visi siūlo, o tikro idealo. „Tam tikras idealizmas, kuris vedė 1918 metų savanorius, ir svarbiausia – pokario partizanus, buvo, kaip sakytų Vydūnas, aukštesnynis žmoniškumas, savo individualių, netgi savo tautos ribų, peržengimas dėl tų dalykų, kurie mus stebina – žvaigždėto dangaus virš mūsų ir moralinio mūsų įstatymo“, – kalba V. Ališauskas.

Ką rinktis krikščionims?

„Aš manau, kad šiandien netgi Katalikų Bažnyčia turėtų stoti į tautinės valstybės pusę, – kalba A. Jokubaitis. – Todėl, kad krikščionybė sunkiai, bet Lietuvoje jau nuo Valančiaus laikų turėjo ryšį su tautine valstybe. Ryšys yra stiprus, o ES jį atmetė Konstitucijos lygmeniu, demonstratyviai.“ Profesorius atsimena, kokie mes buvome atkūrus Nepriklausomybę prieš beveik tris dešimtmečius ir kaip mums reikėjo ES pagalbos, tačiau pastaroji, jo teigimu, negali nudusinti: „Žinodami, kokie mes silpni, sutrikę, žinodami mūsų istorinę patirtį, jie perėjo prie to, ką aš drįsčiau pavadinti davimo kolonializmu. Imkite, bet…“

Buvęs Lietuvos ambasadorius prie Šventojo Sosto V. Ališauskas pritaria A. Jokubaičiui, jog dabartinė ES neranda savo valdymo formos ir turi rimtų atstovavimo problemų, tačiau nesutinka, kad krikščionys turėtų remti tautinę valstybę. Pasak jo, visi popiežiai nuo Benedikto XV kalbėjo apie vieningą Europą: „Šv. Jonas Paulius II beprecedentiškai agitavo lenkus balsuoti už ES, Benediktas XVI ją palaikė visais būdais ir sakė iškilią kalbą Europos Parlamente. Popiežius Pranciškus pasakė labai paprastai: arba ES bus vieninga, arba jos išvis neliks.“

Kristinos Tamelytės / VU TSPMI nuotrauka

Kai susitiks Valančius ir Nietzsche

A. Jokubaitis siūlo įsivaizduoti aname pasaulyje įvyksiančią Lietuvos šimtmečio konferenciją, kurioje būtinai dalyvaus dvi išskirtinės Vakarų kultūros asmenybės – Motiejus Valančius ir Friedrichas Nietzsche. Žemaičių vyskupas nustebs, kad lietuviai tokie raštingi, galintys skaityti net vokiečių filosofą. Jis dar labiau nustebs, kad lietuviai 1918-aisiais, praėjus 43 metams po jo mirties, sukūrė savo valstybę. Lietuvybės puoselėtojui Nietzsche papasakos apie Vakarų kultūros dekadensą ir kad jo ganytų valstiečių proanūkiai neturi kito pasirinkimo – tik Europos Sąjungą.

„Dauguma Valančiaus laikų lietuvių žinojo, kad yra neišsimokslinę, tačiau dar nesuprato, kad modernusis švietimas Dievo, artimo ir tėvynės meilę gali paversti pornografija. Dabatinis Lietuvos gyvenimas rodo, kad pornografija yra politinė sąvoka. Kai kalbame apie tėvynės meilę ir ištikimybę, turime kalbėti ir apie jų priešingybę. Lietuvos politinis kūnas šiandien paverstas pirkimo ir pardavimo objektu. Šį kūną vis mažiau paliečia aukštesnė moralinė prasmė ir kilnus politinis nusiteikimas. Pastarąjį šimtmetį lietuviams reikėjo kalbėti apie Lietuvos išnykimą tam, kad jie neišnyktų, tai reikėtų daryti ir dabar, tačiau vis sunkiau rasti atsakymą į klausimą, kodėl prasminga likti lietuviais. Sunkiai įsivaizduojama Lietuvos valstybė, kurios piliečiai nesuvokia lietuvybės prasmės. Ekonominis žmogus vis labiau nugali politinį žmogų. Istorija apsuko keistą ratą, ir tauta vėl virsta liaudimi“, – kalba profesorius.                  

Akademikai diskutavo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute spalio 24 d. vykusiame pirmajame valstybingumo šimtmečiui skirto disputų ciklo „Pavojingos mintys“ renginyje.