Evgenios Levin nuotrauka

Dar prieš 1,5 metų Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis (LRLS) gyveno maloniais rūpesčiais. Seimo rinkimuose bus užimta pirma, antra ar trečia vietos? Ar Eligijus Masiulis bus naujasis premjeras? Ar pavyks išlaikyti pranašumą regionuose prieš Tėvynės sąjungą (TS-LKD)?

Dabar klausimai kitokie. Ar partija išliks apskritai? Kiek dar bus teisėsaugos smūgių? Kaip reikės išgyventi be valstybės dotacijos? Galiausiai – kas ves partiją iš didžiausios istorijoje krizės?

Antrasis nokdaunas

LRLS dar gali džiaugtis, kad jų partijos agonija primena ne infarktą, o lėtinę ligą. Po didžiojo paskolos alkoholio dežutėje skandalo pavyko atsipirkti tik didžiuliu reitingų kritimu, kuris iš esmės partiją nubloškė į 2012 m. pozicijas, panaikindamas didįjį populiarumo šuolį. Remigijus Šimašius, Eugenijus Gentvilas ir kiti lyderiai kartojo mantrą: „Eligijus kaltas, o mes nieko nežinome.“ Tai įtikino tuos, kurie gimė liberalais ir jais mirs, todėl rezultatas rinkimuose buvo puikus. R. Šimašius toliau galėjo šypsotis savo češyriškąja šypsena. Vėliau į skandalus įklimpo Šarūnas Gustainis ir Gintaras Steponavičius, tačiau žinutė išliko ta pati: „Partija nekalta.“

Dabartiniai smūgiai daug rimtesni. Kaip ir buvo galima tikėtis (turbūt tai netikėta buvo tik patiems liberalams), dabar kaltinimai pateikti jau partijai, o ne atskiriems asmenims. O buvęs partijos iždininkas Š. Gustainis lyg tyčia sudavė rimtą smūgį partijos iždui – dėl Taikomosios politikos instituto mokymų dabar pusmetį LRLS gyvens be valstybės dotacijos.

Dabar kito kelio nelieka – partija atsinaujins. Laukia pirmininko rinkimai, o šiuo metu vargu ar tai yra trokštama kėdė.

Esminis klausimas – kas bus naujas vedlys?

Dabar partijai teks išsirinkti naują lyderį. Nuo pasirinkimo gali priklausyti ir partijos ateitis. Kita vertus, sunku tikėtis, kad norinčiųjų vesti partiją į priekį bus daug.

Galima prisiminti ir kitos liberalios politinės jėgos – Liberalų ir centro sąjungos (LiCS) istoriją. Kai iš partijos pirmininkų, o vėliau ir pačios partijos pasitraukė A. Zuokas, vedlių chronologija buvo tokia: Gintautas Babravičius, Algis Čaplikas, Artūras Melianas. Visi trys – gerbiami partijoje politikai, tačiau, vertinant nacionalinės politikos mastais, pilkokos asmenybės. Tai trukdė reanimuoti rezultatus.

Šiuo keliu gali pasukti ir liberalai – pirmininku išsirinkti vieną iš senosios gvardijos atstovų. Visgi tokiu atveju žinutė rinkėjams būtų tokia – partija „prisdirbo“, tačiau realių permainų nėra. Galbūt vienintelis iš partijos dabartinės vyresnės kartos lyderių, kuris neturi tokio ryškaus senosios gvardijos štampo, yra Vitalijus Gailius. Jis bene principingiausiai iš vadovybės reagavo į partiją persekiojančius korupcijos skandalus, be to, turi kovotojo su neskaidrumu reputaciją dar nuo darbo Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyboje (FNTT) laikų. Visgi jo politinės pažiūros vargu ar apskritai gali vadintis liberaliomis.

Antrasis kelias yra atverti duris jaunimui. Be abejo, R. Šimašius nėra senas, tačiau su liberalais į Vilniaus savivaldybės tarybą kandidatavo dar prieš 17 metų. Turėdami sėkmingą jaunimo organizaciją, liberalai tikrai turi potencialių jaunųjų politikos žvaigždžių – visų pirma akys turėtų krypti į Aušrinę Armonaitę. Jeigu jai ar kam nors kitam iš liberalų jaunimo būtų patikėtas partijos vairas, tada žinutė būtų aiški – susikompromitavusi senoji gvardija valdžią atiduoda kitai kartai.

Kurti naują politinę jėgą būtų beprasmiška. Pats Liberalų sąjūdis atsirado tada, kai A. Zuoko skandalais nepatenkintieji atsiskyrė nuo LiCS ir sukūrė savo partiją. Tačiau ši istorija kitokia. Problema nėra E. Masiulis. Jeigu būtų taip, tuomet dabar jau padėtis būtų išspręsta – politikas jau nebėra partijos narys.

Tikrai nebus tokio scenarijaus, kad matysime naują iškabą, o po ja visus senus veidus. Tikėtinesnis yra skilimas, kurio pavojus didžiausias bus būtent po partijos pirmininko rinkimų ir ypač tuo atveju, jeigu juos laimėtų politikas iš senosios LRLS kartos, nerodantis deramo ryžto atnaujinti partiją.

Naujų gelbėtojų paieškos

Realesnė tikimybė yra scenarijaus, pagal kurį atsirastų naujasis liberalų išganytojas, kuris pritrauktų dalį dabar partijoje esančių narių. Realiausias kandidatas į šį vaidmenį būtų Antanas Guoga. Naujoje skandalo šviesoje jo sprendimas palikti partiją gali būti vertintinas kaip toliaregiškas ir teisingas, nes politikas pasisakė už itin griežtą saviplaką ir apsivalymą. Turėdamas didžiulių finansinių išteklių, jis galėtų tapti naujuoju liberalų vėliavnešiu.

Kadangi R. Šimašius daugelio nėra vertinamas kaip sėkmingas Vilniaus meras, tikėtina, kad dėl lyderystės liberalų stovykloje vėl kovos A. Zuokas. Vargu ar jis gali pasiekti reikšmingų laimėjimų nacionaliniu mastu, tačiau jeigu stiprių asmenybių koncentracija kaunantis dėl sostinės 2019 m. bus maža, galbūt dar vienas sugrįžimas į mero postą nėra tik fantastinio filmo scenarijus.

Reikia palankių aplinkybių ir naujo lyderio

Jeigu liberalai nori išlikti svarbi partija dabartiniu savo pavidalu, visų pirma reikia išrinkti pirmininką, kuris visuomenės akyse nebūtų per daug susisaistęs su senąja vyriausybe (geriausia iš naujosios kartos), ryžtingai atnaujinti partijos veidą (kad neatsirastų permainų stygiumi nepatenkinta grupė partijos viduje) ir tikėtis, jog jų nišos neatakuos kiti politiniai veikėjai.

Ši įvykių konfigūracija kelia daug klausimų. Partijai suduotas labai rimtas smūgis ir reikės labai daug dirbti, kad ji išliktų politinėje padangėje. Turbūt daugelis konkurentų jau norėtų liberalams groti gedulo maršą, tačiau tai daryti dar gerokai per anksti.